Iš tiesų ilgą laiką Kaunas buvo jeigu ne kaip jauniausias brolis Jonas, tai bent jau Antanas – neturintis aiškios krypties, nežinantis, koks yra ir koks nori būti, sunkiai išsivaduojantis iš klišių ir stereotipų. Visi aptarinėdavo kauniečių merginų stilių, žinodavo, kuriame rajone geriau nepalikti mašinos nakčiai, vakare perėjęs visą Laisvės alėją galėdavai nesutikti nė vieno žmogaus, Senamiesčio barai būdavo gyvi tol, kol mieste būdavo studentų, kurie vasarą išvažiuodavo kas sau, o patys kauniečiai ironiškai šyptelėdavo Radvilėnų plente, šalia Zoologijos sodo ir vieno universitetų fakulteto išvydę didelį padrąsinantį plakatą, skelbiantį, kad „Ir Kaune galima gyventi“. Jeigu kalbėtume apie kultūrą… Sakykime, kad „kultūra“ nebuvo tas žodis, kurį rytinę kavą gerdami miestiečiai būtų dažnai vartoję savo pokalbiuose. Ir jei kas tada būtų pasakęs, kad Kaunas kada nors bus Europos kultūros sostinė, dažnas būtų prunkštelėjęs ir pasukiojęs smilių ties smilkiniu. Tai jau ne.

Kaip žinoma, gyvenimas krečia pokštus. Turbūt jau niekas negali pasakyti, kada, bet Kaunas pradėjo keistis. Pokyčius, jei ne matė, tai jautė kiekvienas miestietis. Atsirado iniciatyvų, bendruomenių, pavienių žmonių, turinčių idėjų ir noro kažką daryti miestui ir dėl miesto. Bet, svarbiausia, jie padėjo Kaunui atsikratyti vidinių kompleksų ir privertė kauniečius pamilti pačius save. Čia nėra gotikinių šedevrų? Bet kokia nuostabi tarpukario architektūra! Trūksta turistų? Sudominkime juos keletu specialių ir netikėtų maršrutų! Mažai meno renginių? Surenkime! Nežinau, kaip vyko pats procesas, bet galima įsivaizduoti, kad tai turėjo panašėti į apsilankymą psichologo kabinete, kai po ilgų seansų žmogus pradeda suprasti, koks įdomus, unikalus ir gražus jis yra, o jo įsivaizduojami kompleksai pavirsta į išskirtinumą ir pranašumus.

Taigi šiandien Kaunas yra būsima „Europos kultūros sostinė 2022“. Čia reziduoja menininkai – fotografai, iliustratoriai, muzikai, rašytojai. Miestas nenutyla prasidėjus vasarai, atvirkščiai, Senamiesčio šurmulys keliasi į kitus mikrorajonus, kur bendruomenės žadina gyventojus, suburdamos juos bendroms veikloms ir pomėgiams. Atgyja parkai, viešosios erdvės. Gatvėse klega daugiakalbiai turistų būriai, žygiuodami jiems specialiai paruoštais gatvės meno, modernaus meno ar skanaus maisto maršrutais, kartkartėmis vis nusistebėdami jau seniai visiems žinomu junginiu: „It’s Kaunastic“. Galybė koncertų, parodų, šiuolaikinio meno pasirodymų konkuruoja dėl dėmesio ir laiko su konferencijomis apie architektūrą, modernumą ir technologijas. Tik spėk visur dalyvauti.

Ilgą laiką buvusi laikinoji sostinė, atrodo, įveikė Sizifo užduotį ir, užridenusi sunkų akmenį, virto šiuolaikine. Kartais tiek, kad pradeda pavydėti net vilniečiai. Išgirdusi žiniasklaidoje apie šią priešpriešą visada nusišypsau: vieni mėgsta kalnus, kiti – jūrą, kiekvienam savo. Taip ir dėl miestų. Girdėdama Kauno ir Vilniaus lyginimą, visada prisimenu vieno sutikto amerikiečio muzikanto žodžius: tegu Vilnius formuoja Lietuvos įvaizdį Europoje – leiskime Kaunui būti kultūros lopšiu Lietuvoje.

Kalbindama savo pašnekovus dažnai užduodu tą patį klausimą: kodėl jie atvyko į Kauną. Dažniausiai jiems klausimas atrodo mažų mažiausiai keistas. „Juk čia labai gražu ir įdomu“, – sako jie. Ir iš tikrųjų senasis plakatas gali sau tyliai slėptis kamputyje: Kaune gera gyventi.

P. S. Taigi į Vilnių aš taip ir neišvykau. Tiesa, labai jį mėgstu ir dažnai lankau. Kodėl likau? Nes Kaune daug  kultūros, verda gyvenimas. Ir čia labai gera gyventi. Džiaugiuosi galėdama žurnalui „37O“ rašyti apie kauniečius ir šio miesto svečius, prisidedančius prie to, kad Kaunas būtų geriausia vieta gyventi. Šį kartą mano akiratyje atsidūrė du fotografai iš užsienio, Kauną tyrinėję pro savo objektyvus. Gero skaitymo ir gražaus rudens, susitiksime spalį!