Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje atidaryta retrospektyvinė Vytauto Tamoliūno (1955–2009) tapybos ir fotografijos, meninių instaliacijų bei smulkiosios grafikos darbų paroda "Įrašyta gyvenimo knygoje..."

Paakino jubiliejus

Ši kūrybiniu palikimu vadintina paroda surengta menininko 60-mečio proga. Jos organizatorė kūrėjo našlė Rimantė Tamoliūnienė išradingai parengtoje ekspozicijoje sutelkė dėmesį ne vien į per anksti mirusio menininko kūrybą, kurioje karaliauja žolynai, vanduo, šviesa, miražas, būties virpesiai, prisiminimai, abstrakcijos, tikrovės ir abstrahuotų gamtos vaizdų, sielos virpesių sintezė.

"Vytauto 60-metis mane paskatino suskaitmeninti archyvinę medžiagą – tai padėjo atskleisti jo, kūrėjo ir žmogaus, įvairius gyvenimo tarpsnius bei įvykius. Skaitmeninėje laikmenoje galima pamatyti įvairius jo gyvenimo tarpsnius, svarbiausių personalinių parodų darbus, išvysti trumpus filmuotus siužetus apie parodų atidarymus ir plenerus, išgirsti draugų pasisakymus, pasidomėti biografija – visa, kas padeda prisiminti ir geriau pažinti per anksti šį pasaulį palikusį menininką", – kalbėjo parodos organizatorė.

Originali knyga

Susirinkusieji į retrospektyvinės V.Tamoliūno darbų parodos atidarymą žiūrėjo pusės valandos trukmės dokumentinį filmą "Iš laiko perspektyvos...", kurį galima pavadinti menininko vidinės būties liudytoju. Didelio parodos lankytojų susidomėjimo sulaukė kūrėjo našlės sudaryta ir savo rankomis "išleista" knyga, kurią R.Tamoliūnienė paskyrė savo anūkams.

Į šią originalią knygą sudėta ne tik svarbiausių menininko gyvenimo įvykių nuotraukos, bet ir įvairios smulkmenos – dailininko teptukai, akiniai, laikrodis, įvairūs pažymėjimai, laiškai, ofortų ruošiniai, užrašų knygelės įrašai, bičiulių dovanotos smulkmenėlės.

Nežemaičiavęs žemaitis

"Man būtų labai įdomu turėti visokių savo senelio likusių laiškų ar jo naudotų daiktelių. Tad pamaniau, kad ir Vytauto anūkams bus įdomu pasklaidyti tokios knygos puslapius, kuriuose jie ras įdomių dalykų apie bočelį", – kalbėjo R. Tamoliūnienė, pavadinusi senelį žemaitiškai – bočeliu. Mat Vytautas, nors ir nežemaičiuodavo, buvo gimęs Žemaitijoje.

Tai patvirtino Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas fotomenininkas Romualdas Rakauskas: "Mūsų draugystė prasidėjo nuo "Nemuno" žurnalo. Juk dūšia dūšią labai jaučia, tiesiog sukimba, kai supranti, kad tai tavo žmogus. Mes buvome dvasios bendrai. Vienodai matėme, kas gražu. Vienodai jautėme pasaulį. Niekada nesipykome. Abu žemaičiai... Ir dar vienas įdomus pastebėjimas. Nuvažiavęs į Žemaitiją, aš visada žemaičiounu. Kai nuvažiavome į Vytauto gimtuosius Telšius, aš jo paklausiau: "Vytaut, o tai tu čia nepažemaičiousi?" Pasirodo, ne, niekad nežemaičioudavo."

Su niekuo nesupainiosi

Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintautas Vaičys prisiminė Vytautą – kūrėją. "Jo negali supainioti su kitu Lietuvos menininku. Kaip kūrėjas – jis toks lengvas, romantiškas, dvasingas, nes jam tai buvo artima, – mintimis dalijosi G.Vaičys. – Vytauto meditatyviuose kūriniuose nėra jokios agresijos. Kuo daugiau į juos žiūri, tuo labiau jie tave įtraukia, užburia... Tai, matyt, charakterizuoja jo kūrybą kaip šviesos ir gėrio skleidėją."

Į tai yra atkreipęs dėmesį ir pats menininkas: "Mano paveikslai – tai krikščioniška mandala arba rožinio kalbėjimas. Kiekvieną potėpiuką aš su malda tepu."

Autoriaus paveikslus galima lengvai atpažinti būtent iš tų smulkučių potėpių, būdingų jo individualiam, žiūrovą tiesiog narkotizuojančiam stiliui.

Kas? V.Tamoliūno darbų paroda.
Kur? Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.
Kada? Veikia iki gegužės 25 d.