Patekti į orkestrą, pasak dabartinio jo vadovo, sunku nebuvo. Bet porą mėnesių teko vyresniems laikyti gaidas, kadangi jie tuo metu pultų neturėjo. "Tuometis vadovas, pamatęs, kad kone visą vasarą kiekvieną repeticiją kantriai laikome gaidas, man ir Arvydui Maliauskui davė dūdas", – pradžią prisiminė muzikantas.

Tiesa, J.Girniaus karjera "Algupyje" prasidėjo nuo alto, mat šiuo pučiamuoju instrumentu groti lengviausia, ir tik po penkerių metų jam buvo patikėta pūsti trimitą. Baigęs Babtų vidurinę mokyklą studijoms jaunasis trimitininkas pasirinko studijas Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, o baigęs profesionalus muzikantas sparnų iš Babtų nepakėlė.

Svarbiausia – publikos simpatijos

Kai publika šiltai priima, ir mums lieka įspūdis.

J.Girnius nė nebandė skaičiuoti, kiek kartų teko koncertuoti per 50 metų. Sunkus jam pasirodė ir klausimas apie įsimintiniausius pasirodymus. Kiek pasvarstęs vardijo: įspūdingas buvo koncertas Italijoje ir čempionatas 2012 m., kai A kategorijoje "Algupys" buvo įvertintas aukščiausiu balu ir pelnė "Grand Prix". "Visada šiltai mus priima Tukumo mieste (Latvija), o kai publika šiltai priima, ir mums lieka įspūdis", – prisipažino muzikantas ir patikino, kad svarbiau yra ne puiki salės akustika, o žiūrovų simpatijos, ovacijos ir šiltas priėmimas.

"Tiesą pasakius, kažin kokių sąlygų pučiamiesiems ir nereikia. Žinoma, atviroje erdvėje didelių koncertų nesurengsi, jei oras prastas, vėjas nupučia muziką, nelabai kas girdisi, negali sudaryti įspūdžio, palyginti su uždara erdve, kurioje gera akustika. Atrodo, puti taip pat, o skamba nevienodai", – pasakojo orkestro vadovas.

Nuotaika: orkestras šauniai sutiko Dakaro ralio dalyvius Antaną Juknevičių ir Darių Vaičiulį, smagia muzika linksmino ir oro uosto svečius. „Algupio“ archyvo nuotr.

Kartais vos spėja suktis

"Algupys" – šiuolaikiškas orkestras, grojantis šventiniuose ir privačiuose renginiuose, gali atvykti pasveikinti jubiliatą, jaunuosius, lydi abiturientų kolonas ir t.t. Taip pat orkestras groja bažnyčiose, laidotuvių ceremonijose, nuolat keičia kūrinių repertuarą, tobulėja. Tad nenuostabu, kad jis dažnas svečias įvairiausiuose privačiuose renginiuose, iškilmėse. Puikiai prisitaikęs prie jubiliejinių, vestuvinių ir kitokių blic pasveikinimų. Sugeba marširuoti", – taip prisistato orkestras interneto svetainėje.

Pavasarį, vasarą ir rudenį "Algupys" vos spėja suktis, neretai per savaitę tenka groti trijuose keturiuose renginiuose. Žiemą jų mažiau, tuomet vyrai ruošiasi Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatams. Be to, du kartus per savaitę po 2,5–3 valandas rengiamos repeticijos. Prieš rimtus koncertus, čempionatus renkamasi kas antrą dieną ar net kasdien.

"Kas mėgsta grybauti, kas – žvejoti ar medžioti, o mes grojame ir su malonumu renkamės į repeticijas ar koncertuoti. Pas mus nėra taip, kad dvi tris savaites neinu, o paskui vėl grįžtu. Reikia dirbti nuolat: ne tik naujam kūriniui susigroti, bet ir palaikyti formą. Jei mėnesį dūdos nepūsi, užtruksi savaitę dvi, kol, liaudiškai sakant, vėl lūpas atmuši", – sakė J.Girnius.

Jaunimo įkalbinėti nereikia

Žinoma, vadovo vietą jaunesniam užleisiu anksčiau, o groti dar norėsiu ilgiau. Gal pereisiu prie lengvesnio instrumento.

Paklaustas, kiek vyrų sudaro "Algupio" branduolį, vadovas neslėpė: "Uniformas siuvamės 27 muzikantams, tačiau neretai koncertuoja mažiau vyrų. Ypač pastaruoju metu, žiūrėk, kas nors išvažiavo į komandiruotę, o po jos – saviizoliacija, o kur dar šeimos šventės ir kiti dalykai. Apie 20 orkestrantų visada yra pasiruošę dirbti, o jei groti gali mažiau nei šešiolika, iš viso nevažiuojame, nes orkestras neskamba. Gal kapeloje ir gali groti be smuiko, pakeisti jį akordeonu, orkestre reikalingi visi instrumentai – jei truks bent vieno, iš karto atsiras duobė, nebus skambėjimo."

Taip jau susiklostė tradicijos, kad jaunimo papildyti pučiamųjų orkestro gretas įkalbinėti nereikia. "Babtuose veikia Garliavos meno mokyklos filialas, pučiamųjų skyrių lankantiems ir geriau grojantiems vyresniems moksleiviams patekti į suaugusiųjų kolektyvą yra prestižo reikalas", – džiaugėsi "Algupio" vadovas.

Paklaustas, kiek jis pats dar svajoja groti, J.Girnius šypsojosi: "Kiek Dievulis duos. Žinoma, vadovo vietą jaunesniam užleisiu anksčiau, o groti dar norėsiu ilgiau. Gal pereisiu prie lengvesnio instrumento. Gal kuo pradedi, tuo ir pabaigti reikia."

Žinomas nuo XX a. pradžios

Babtų krašte pučiamųjų orkestras jau žinomas nuo XX a. pradžios. Algupio kaime jį pradėjo burti Justinas Čižinauskas. Iš jo vadovo pareigas perėmė Antanas Palavinskas, kurį vėliau pakeitė sūnus Edvardas. E.Palavinskas savo namuose pučiamaisiais groti išmokė beveik visus Kaniūkų kaimo vaikus, ir 1970 m. įvyko pirmieji šio orkestro pasirodymai. Orkestras grodavo įvairiose iškilmėse, laidotuvėse, šv. Velykų rytą – Babtų ir Panevėžiuko bažnyčiose.

E.Palavinskas orkestrui vadovavo beveik iki pat mirties 1985 m. 1985–1991 m. laikotarpiu "Algupiui" trumpai vadovavo keli vadovai, kartais jų visai nebuvo, tačiau orkestras savo veiklos nenutraukė. 1991 m. orkestro vadovu paskirtas J.Girnius.