Iš Kauno kilęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinio direktoriaus pavaduotojas ir rinkodaros departamento vadovas "Kaunas Piano Fest" dalyviams atskleis savivadybos paslaptis. Plačiajai visuomenei šio žmogaus veidas matomas gana retai, tad veikiausiai retas žino, kad be jo sunkiai apsieina tikrai ne vienas džiazo ar klasikinės muzikos renginys.

Pats J.Grickevičius sako, kad darbas su muzika jam teikia malonumo – apie tokią karjerą jis svajojo nuo vaikystės, tad labai džiaugiasi turėdamas galimybę aktyviai dalyvauti Lietuvos muzikiniame gyvenime. Šį kartą su juo kalbamės apie klasikinės muzikos funkcijas, savivadybos svarbą, socialinių medijų vaidmenį šiuolaikiniame muzikos pasaulyje ir, žinoma, apie meilę pačiai muzikai.

– Netrukus prasidės antrasis festivalis "Kaunas Piano Fest". Skaityti paskaitą šiemet esate pakviestas ir jūs. Kuo svarbus ir įdomus šis festivalis?

– Kiekvienam muzikantui, kuris ketina gyventi muzikinį gyvenimą, tokio pobūdžio festivaliai yra labai svarbūs – jau vien dėl to, kad jie iškelia ir skatina nuolatinio tobulėjimo idėją, nes darbui ne tik su savo instrumentu, bet ir su savo muzikine karjera pabaigos niekada nėra. Labai džiaugiuosi, kad "Kaunas Piano Fest" visame paskaitų ir puikių dėstytojų kontekste atsiranda vietos ir supratimui, kaip padėti muzikantui išgyventi apskritai – šalia technikos labai svarbi fiziologija, laikysena scenoje, nuovargio valdymas, būdai susidoroti su stresu ir daugelis kitų dalykų. Nemanau, kad šis visas kompleksiškas paketas yra išskirtinis šių dienų reiškinys – tai vienaip ar kitaip buvo aktualu visada, bet šiandieniame kontekste viskas yra kur kas labiau užaštrinta, nes reikia veikti greitai – čia ir dabar. Tad labai nuostabu, kad ir Kaune atsirado erdvė tam plėtotis.

– Festivalių organizavimas – sritis, kurioje nemažai dirbate ir pats: buvote "Vilnius Mama Jazz", "Nida Jazz" ir daugelio kitų festivalių organizacinės komandos narys. Tačiau pats pirmasis jūsų organizuotas festivalis – "VDU Jazz Juntys" radosi tuomet, kai muzikiniuose kontekstuose buvote patyręs kiek mažiau. Koks tas kelias nuo festivalio idėjos gimimo iki jos realizavimo?

– Iš tiesų esu nemažai dirbęs organizuojant įvairius džiazo festivalius, bet "VDU Jazz jungtys" buvo tikriausiai svarbiausias ir didžiausias mano projektas. Taip, organizuoti festivalį išties nėra lengva, nes tai ne tik didelis, bet ir labai kompleksiškas darbas. Kai buvau jaunesnis, maniau, kad su daug kuo galiu susitvarkyti vienas, bet greitai supratau, kad taip nėra: visur reikalinga komanda ir platus kompetencijų, kurias gali turėti tik skirtingas patirtis turintys žmonės, ratas. Šiandien organizuoti festivalį galbūt yra kiek lengviau, nes yra daug pavyzdžių, iš kurių galima pasisemti patirties. Tuomet, kai startavo "VDU Jazz Jungtys", situacija buvo kiek kitokia – buvo tik dideli festivaliai, kurie į kitas, labiau pavienes iniciatyvas žiūrėjo labai arogantiškai. Kita vertus, buvo ir daug muzikantų, kurie tarsi dreifavo – ieškojo pastogės, kur galėtų prisiglausti, tad "VDU Jazz Jungtys" jiems tą pastogę suteikė. Laisvą muziką grojantiems muzikantams tai buvo svarbu, nes didieji festivaliai turėjo savo sistemas ar koncepcijas, o čia buvo daug laisvės, tad ir pati organizavimo mintis kilo veikiau iš poreikio. Dabar panašių iniciatyvų yra gerokai daugiau, nes žmonės nori reikštis ir ne visuomet jiems priimtinos tam tikros saviraiškos ribos ar kitokie suvaržymai – visi bando surasti sau tinkamas erdves. Taip susikuria savotiška muzikinio pasaulio ekosistema.

Didžioji dalis klasikinės muzikos nebuvo rašyta klausytojams profesionalams – jos paskirtis yra taikomoji, tad taip su ja ir reikėtų elgtis – vartoti.

Žinoma, visame festivalio organizavimo procese tikrai negalima neigti ir finansų, kurie dažnai ir vaidina bene pagrindinį vaidmenį, reikšmės. Svarbu, iš kur tos lėšos ateina, kaip jas pritraukti, kiek yra konkurencinga aplinka. Tad labai sveikinu "Kaunas Piano Fest" – šis festivalis dar jaunas, bet tikrai turi potencialo plėstis ir gyvuoti toliau. Iš savo patirties žinau, kad bet kokio didesnio renginio organizavimo kelias turi daug stotelių: po pirmojo džiaugiesi, kad jis įvyko, o trečias kartas dažniausiai būna riba, kai turi apsispręsti, ar festivalis jau yra pakankamai didelis, kad virstų į kažką rimtesio. Tai yra augantis kūnas, reikalaujantis nuolatinės priežiūros. Tad linkiu visa tai patirti ir "Kaunas Piano Fest" organizatoriams.

– Pats nesate profesionalus muzikantas – VDU studijavote istoriją ir komunikaciją. Tačiau visa jūsų profesinė veikla susijusi su muzikiniu pasauliu. Iš kur ta meilė muzikai?

– Taip susiklostė. Meilė muzikai atsirado dar vaikystėje – pirmas mano susidūrimas su klasika įvyko atsitiktinai, pamačius trijų tenorų koncertą per televiziją Pasaulio futbolo čempionato atidarymo proga Paryžiuje. Tas mano žavėjimasis nebuvo labai nuosekliai palaikomas, bet turėjau svajonę dirbti simfoniniame orkestre. Vėliau karjera pradėjo klostytis kažkaip nuosekliai, nes atsirado įdirbis. Nesu muzikantas, neturiu tam tikrų profesinių įgūdžių – kad ir muzikinio rašto labai sklandžiai neskaitau, bet to mano tiesioginiame darbe ir nereikia. Manau, kad žmonės, kurie mėgsta klasikinę muziką, bet yra į ją atėję iš šalies, yra labai reikalingi. O mano patirtis šiame kontekste – klausytojiška: klasikinės muzikos klausau labai daug, turiu savo mėgstamas sritis.

– Kokios jūsų mėgstamiausios sritys? Lyg ir savotiškai kolekcionuojate Richardo Wagnerio operų pastatymus?

– Labai mėgstu vėlyvąjį romantizmą ir, žinoma, R.Wagnerį. Tačiau mano grojaraštis tikrai neapsiriboja šio laikotarpio kūrėjais. Kai kadaise supratau, kad Ludwigas van Beethovenas gali skambėti kaip Ludwigas van Beethovenas, o Wolfgangas Amadeus Mozartas – kaip Wolfgangas Amadeus Mozartas, supratau ir tai, kad preferencijų turėti nebūtina, nes esminis kriterijus yra atikimo kokybė, visai ne stilius, ne žanras ir ne kompozitorius. Malonumą galima gauti iš bet ko, jeigu tai atliekama labai gerai. Tačiau kai klausai labai daug, seki įvykius, bendrauji su muzikantais, giliniesi į tai, kaip jie vertina dalykus, pradedi atsirinkti, kas tau artimiau. Be to, autoritetus turėti svarbu.

– Ką tuomet įvardytumėte savo autoritetais?

– Jų yra labai daug. Kiekvienas atlikėjas, kuris nėra iki galo save realizavęs muzikantas, bet nuolatos auga ir tobulėja, man yra labai didelis autoritetas. Žinoma, yra įrašai, kuriuos mėgstu daugiau ar mažiau, bet ausies neapgausi – juk girdi, kad šis Parsifalis (R.Wagnerio operos "Parsifalis" pagrindinis herojus – aut. past.) ne toks geras kaip prieš tai girdėtas ar panašiai. Vertinimo kriterijai renkantis savo autoritetus gali būti labai subjektyvūs.

– Visa jūsų muzikinė veikla susijusi su klasika ir džiazu. Kodėl nebandote nerti į populiariosios muzikos vandenis?

– Neturiu tikslaus atsakymo į šį klausimą, ir net nesistengiu turėti kokį nors racionalų paaiškinimą, nes tai jau vyksta labai seniai ir natūraliai. Aš labai mėgstu šiuos žanrus, be to, čia labai daug ką galima nuveikti – kad ir juos dar labiau priartinant prie žmonių. Vizija čia gali būti be galo plati ir neturinti pabaigos. O ir vadybos požiūriu džiazas ir klasikinė muzika yra labai didelės ir kompleksiškos sritys – rinka yra labai nemaža tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Be galo daug joje ir įdomių asmenybių, su kuriomis galiu turėti sąlytį, tai irgi labai praturtina. Gera būti ir įvykių bendraautoriu – puikiai žinau tą vadybininko jausmą, kai jautiesi beveik toks pat dalyvis kaip ir atlikėjas: nors ir nebūdamas scenoje, vis tiek išgyveni, jaudiniesi, kad viskas gerai pavyktų. Tiesiog labai myliu tiek džiazą, tiek klasikinę muziką, tad labai džiaugiuosi tą savo meilę galėdamas pritaikyti praktiškai ir paversti pragyvenimo šaltiniu.

– Tuomet tikriausiai gerai žinote, kaip klasikine muzika sudominti eilinį šiuolaikinį žmogų? Tik klausimas – ar apskritai reikia jį dominti?

– Manyčiau, kad visų svarbiausia nesusakralinti klasikinės muzikos. Kažkur esu girdėjęs hipotezę, kad taip mes ją nužudome, ir tam iš esmės pritarčiau. Pastaruoju muzikiniame pasaulyje apie tai diskutuojama daug, ir tikrai pastebiu, kad liberalėjanti komunikacija pamažu mažina atstumą tarp atlikėjo ir klausytojo: daug kalbama apie tai, kaip muzika gimsta, kaip mes ją atliekame, kokią žinią ji neša, kokie socialiniai ir kultūriniai kontekstai supo kompozitorių. Tuomet viskas atrodo paprasčiau ir klasika įgauna žemiškesnį pavidalą. Nebėra ir tokių radikalių elgesio normų – į koncertą gali ateiti kad ir su sportbačiais, tad kartu mažėja ir klasikos elitizacija. Be to, šios muzikos pasiekiamumas irgi dabar yra labai didelis – gali viską turėti vienoje internetinėse platformoje "Spotify" ar "Deezer", arba specializuotose – "Idagio", "Primephonic". Juk didžioji dalis klasikinės muzikos nebuvo rašyta klausytojams profesionalams – jos paskirtis yra taikomoji, tad taip su ja ir reikėtų elgtis – vartoti.

– Bet ar eliminavus elitiškumo aspektą ji nepraranda savo esmės? Šiandien klasikinės muzikos koncertų salės pilnos, tačiau susidaro įspūdis, kad klausytojas nelabai atsirenka, kas išties yra kokybiška – koncerto pabaigoje labai populiaru ploti atsistojus, nors orkestras ir akivaizdžiai grojo pro šalį.

– Čia jau reikėtų kalbėti apie muzikos klausymosi kultūrą – tai visai kitas momentas. Ji ateina inertiškai, tam tikrus elgesio modelius žmonės perima vieni iš kitų, nes patys neturi svertų, kaip skirti, kas kokybiška ir kas ne. Nepatyręs klausytojas kartais galvoja, kad jis negali galvoti kitaip nei kiti: jeigu tai yra scenoje – tai yra gerai savaime, juk į sceną bet ko nekvies. Šiuo atveju svarbesnė patirtis nei žinios: juk jeigu žmogus jau yra girdėjęs tam tikrą kūrinį keletą kartų, išgirdęs nekokybišką atlikimą jis jau žinos, kad čia kažkas ne taip. Įvairovė, palydima naratyvu, komunikacija ir patirties gilinimu – tai yra visa ekosistema, kuris mumyse nėra galutinai susiformavusi. Neretai pasitaiko, kad tebūna tik atlikėjas ir klausytojas – vienas prieš vieną. Tuomet mes ir turime tokį veidrodį, kuris rodo gana keistą vaizdą.

– Kaip tuomet reikėtų tą klausytoją lavinti?

– Visų pirma, pasigendu įvairovės, ypač Kaune. Vilniuje jos kiek daugiau, nes yra daugiau koncertų salių, tad susiformuoja tam tikra konkurencija – kai kurie orkestrai yra perėję net labai ambicingus etapus, kai norima pagroti visus vieno ir kito kompozitoriaus kūrinius. Tačiau vis tiek klausytojas yra šiek tiek ribojamas. Repertuaro sudarymo politika, mano manymu, turi būti labai holistinė – viena vertus, publikai reikia duoti tai, kas jai patinka, ir tai, ko ji nori; kita vertus, į dienotvarkę reikia įtraukti ir tai, ko dar nebuvo, kad natūraliai vyktų tam tikra apykaita. Yra daugybė metodikų, kaip atvesti žmogų į itin sudėtingą kūrinį, bet organizatoriai dažnai iš anksto nusprendžia už klausytoją, manydami, kad vienas ar kitas opusas jam bus neįdomus, tuomet publika nėra ugdoma.

Organizatoriai dažnai iš anksto nusprendžia už klausytoją, manydami, kad vienas ar kitas opusas jam bus neįdomus, tuomet publika nėra ugdoma.

– Ar labai Lietuvos klausytojas skiriasi nuo to, kuris gyvena labai senas klasikinės muzikos tradicijas turinčiame mieste – pavyzdžiui, Vienoje, Paryžiuje ar panašiai?

– Iš įspūdžio perspektyvos galiu pasakyti, kad daugelis etapų, kuriuos mes išgyvename dabar, ten jau yra senokai praėję. Bet mes dėl to esame tik laimingesni, nes čia publika dar tebeauga, o su tuo galima labai daug nuveikti. Be to, neturime auditorijos senėjimo problemos – lyginant su kokiu nors Austrijos ar Vokietijos operos teatru amžiaus vidurkis Lietuvoje yra gana jaunas. Ko dažnai nepastebiu – profesionalių klausytojų, kurie žino ir yra girdėję labai daug, o muzikos klausosi net su partitūromis. Ten labai gerai išvystyta ir gerbėjų kultūra – publika seka įvykius, pažįsta atlikėjus ir dirigentus, ir ne tik savo šalies, bet ir tarptautiniu mastu, ko mumyse labai trūksta. Iki mūsų ateina to aktyvaus europietiško muzikinio gyvenimo nuotrupos – turiu omenyje asmenybes, kolektyvus ir repertuarą, o ir dauguma koncertų palyginti nėra tokie ryškūs, kad darytų ypatingą įspūdį. Visa tai irgi šiek tiek riboja.

– Kokia šiuolaikinės muzikos situacija Lietuvoje? Ji – gana populiari ar vis tik labiau lieka marginalijose?

– Šiuolaikinė muzika čia turi savo labai aiškią mažytę nišą, bet taip yra visur. Kiek kitokia situacija yra tuomet, kai minimi žymūs vardai – Philipas Glassas, Steve'as Reichas, Arvo Pärtas ar panašiai, bet visi kiti turi lėtai ir kantriai organizuoti savo muzikinį gyvenimą. Tačiau yra ir nemažai sėkmės istorijų – kad ir Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Radvilės Barzdžiukaitės operos "Geros dienos" ir "Saulė ir jūra" yra didžiosios sėkmės istorijų advokatės, kurios rodo, kad būna ir taip.

– Bet operos kūrėjos pripažįsta, kad sėkmės jos pirmiausiai susilaukė užsienyje, tad Lietuvoje jų populiarumas buvęs tik tam tikras aidas.

– Mes esame maža šalis, todėl ir mūsų muzikinė rinka yra labai maža. Kiekvienas muzikantas ar kūrėjas turėtų galvoti apie tai, kad nėra vietinės rinkos – yra tiktai viena didelė tarptautinė rinka. Nes jeigu galvosime tik apie savo mažytį muzikinį pasaulį, karjera baigsis maždaug po pusantrų metų – jau bus visur pagrota ir viskas bus baigta, tad turime mąstyti globaliau.

– LNOBT šiuolaikiniai opusai – irgi gana retas svečias. Priežastis – ta pati: mažesnis populiarumas?

– Teatre sceniniai kūriniai, parašyti per pastarąjį šimtmetį yra apskritai didelė retenybė. LNOBT koncepcija ir visas repertuaras krypsta į tai, kad daugelis čia statomų kūrinių yra žinomi pavadinimai ir didieji kompozitoriai, kurie garantuoja gerą lankomumą ir ilgą buvimą teatro repertuare arba yra nišiniai, kurie reikalauja rinkodaros meistrystės, nes reikia labai gerai pagalvoti, kas potencialų klausytoją į jį atves. Štai ateinantį sezoną planuojame rodyti Sergejaus Prokofjevo operą "Lošėjas", kuri yra statoma labai retai. Turėsime puikią statytojų komandą ir puikų solistų sudėtį, kurio priekyje – Asmik Grigorian, tad žmonės tikriausiai su dideliu noru ateis pasiklausyti šios operos vien dėl to. Beje, pasisekimą turi ir Onutės Narbutaitės "Kornetas" – tai tam tikras fenomenas, turintis savo auditoriją. Tačiau mums tikrai tenka įdėti nemažai pastangų norint, kad joje apsilankytų ir tas žiūrovas, kurį labiau vilioja skambūs pavadinimai ir romantinė muzika arba tas, kuris įprastai lankosi dramos spektakliuose.

– Taip išeina, kad tinkama komunikacija šiandieniniame muzikos pasaulyje – ypač svarbi ir reikalinga. Apie tai bus ir jūsų paskaita "Kaunas Piano Fest". Kiek muzikantui svarbi savivadyba ir kiek svarbus talentas ir charizma?

– Savivadyba buvo, yra ir bus labai reikalinga kiekvienam muzikantui, nepriklausomai nuo laikmečio ar muzikinio stiliaus. Anksčiau gal tai buvo akcentuojama mažiau, nes neturėjome tokios didelės muzikinės rinkos. Žinoma, šiame kontekste aš turiu omenyje tuos atvejus, kai klausimų nekelia ir pats turinys – savivadyba tai nėra būdas kažką apgauti: šiuo atveju kalbame apie muziką, kuri yra tikrai verta dėmesio, bet kol kas sunkiai suranda savo auditoriją. Savivadyba yra būtina, nes nuo pirmųjų muzikanto žingsnių iki etapo, kai jis tampa įdomus kokiam nors rimtam vadybininkui gali praeiti labai daug laiko, tad savo karjeros pradmenis jis turi susikurti pats, nes tik tuomet turės daugiau galimybių būti pastebėtas. O šiuolaikiniame pasaulyje tam galimybių yra daug – pavyzdžiui, socialiniai tinklai, kuriuose gali turėti tiesioginį ryšį su savo auditorija: yra daug savęs pristatymo formų, į kurias gali kelti savo turinį – iš esmės gali susikurti savo pasaulį, kurio pagrindinis autorius ir herojus esi tu pats. Šiandien karjeros darymo sistema yra gerokai išsiplėtusi – nebėra tų loginių laiptelių, kai baigi muzikos akademiją, tuomet laimi tris svarbius konkursus, tuomet būni pastebėtas ir tu – jau žvaigždė. O juk būtent mes dažnai ir įsivaizduojame klasikinės muzikos atlikėjo karjeros kelią. Bet iš tiesų viskas yra šiek tiek sudėtingiau ir kompleksiškiau, tad būtent apie tai su jaunais muzikantais ir ketinu pasikalbėti savo paskaitoje "Kaunas Piano Fest". Kartais tai, ko reikia yra labai maži dalykai, išgyvenimo pradmenys – reikia susigaudyti, ar nuotrauka turėtų būti vertikali, ar horizontali, kokie turėtų būti aprašymo tekstai, kaip kreiptis rašant laišką ir panašiai. Visa tai kiekvienas lyg ir intuityviai supranta, tačiau kai reikia pradėti veikti – pasirodo, kad ne taip ir paprasta. Tad vadinčiau tai labiau savo įvaizdžio higiena nei savivadyba, nes nekalbėsime apie tai, kaip pradėti groti "Carnegie Hall" salėje ar parduoti kuo daugiau savo įrašų, nes čia jau būtinas išskirtinis charizmos, sekmės ir virtuoziškumo mišinys.

– Tačiau sėkmės istorijų juk yra įvairių – kartais svarbu atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku ar tiesiog atrasti dar neužpildytą nišą. Kaip atrasti tinkamą kryptį ir apskritai verta jos ieškoti?

– Aš tikiu specializacija. Dažnai muzikantas nežino, kokį kelią jam rinktis – kiek jis turi būti universalus, kiek nišinis. Bet yra labai skirtingų sėkmės pavyzdžių, kurie byloja, kad nereikia bijoti nieko – kartais gali būti labai specifiškas, rinktis kažkokią siaurą sferą, pavyzdžiui, groti senąją muziką arba, atvirkščiai, groti viską su viskuo ar net iš muzikos daryti humorą, nes juk tai irgi yra kelias, kuriuo galima eiti. Labai svarbu atrasti, kas tau tinka, kas patogu ir kur gerai jautiesi, o jeigu gerai jautiesi – gali tame laisvai plaukioti ir skleisti kitiems. Šiais laikais rinkos turi tendenciją vystytis iki labai didelių dydžių, tad žmonės, ieškodami tikresnių dalykų, pamažu pradeda pereiti į siauras sferas, todėl nišiškumą įvardyčiau kaip svarbų šiandieninio muzikos pasaulio bruožą.

– Grįžkime prie socialinių tinklų. Kokią reikšmę klasikinei muzikai jie turi šiandieniniame kontekste apskritai? Juk vis dar yra manančių, kad tokiam sofistikuotam reiškiniui kaip klasikinė muzika ten ne vieta.

– Manau, kad šiandien jie turi absoliučiai lemiamą reikšmę, nes tai yra kanalas, su kuriuo dažnas gyvena, miega, tuokiasi, bendrauja, pamato renginius, gauna informaciją, formuoja nuomonę, čia vyksta diskusijos. O juk nei vienas portalas, laikraštis ar žurnalas nekuria tiesioginio ryšio su savo auditorija – tai įmanoma tik čia: bet kuriuo paros metu gali parodyti, kur tu dabar esi, kaip tau sekasi, ką tu veiki, kaip vyksta repeticijos ir panašiai, o tai yra būdas laikyti arti savo auditoriją, kuri tave palaikys, už tave sirgs, dalysis ir komentuos. Be to, socialiniai tinklai labai padidina ir atsitiktinumo faktorių – kartais gali būti pastebėtas net ir netyčia, atsidūręs tinkamoje vietoje tinkamu laiku arba tiesiog dėl grandininės reakcijos. Yra nemažai sėkmės istorijų, kai nekaltas dalykas atkeliavo iki didelių koncertų salių, tad labai įdomu dekonstruoti tokius atvejus ir pasižiūrėti, kas nutiko. Potenciali auditorija juk ir yra socialiniuose tinkluose, ne gatvėse – čia išsitrina tautybės, preferencijos ir visa kita, ir tuomet jau gali modeliuoti tai, kuo tu nori būti. Apskritai manau, kad labai svarbu suprasti principus, kurie galioja ir veikia šiandieniniame pasaulyje ir pradėti juos naudoti.