Apie liaudies meno aktualumą šiandien, kūrybinius ieškojimus ir netradicinį požiūrį į tautinį meną – pokalbis su E.Norkute.

– Kokią reikšmę, jūsų nuomone, lietuvių liaudies menas šiandien turi apskritai? Ar jis vis dar yra svarbus?

– Bent jau tarp mano kartos – jaunųjų menininkų – jis tikrai yra svarbus ir aktualus. Nemažai jaunosios kartos menininkų savo kūryboje kalba ir apie lietuvybę bei kilmę. Pavyzdžiui, dailininkė Marija Čipkutė, kuri kaip ir aš yra Vilniaus dailės akademijos studentė, šiais metais sukūrė labai įspūdingą baigiamąjį magistro darbą, kuriame interpretavo lietuvių liaudies sodų kultūrą ir atskleidė jos reikšmę šiandien. Taip pat išskirčiau tapytoją Moniką Plentauskaitę, kurios visa kūryba tam tikra prasme yra susieta su Kražių kaimu ir jo istorija, kadangi menininkė yra kilusi iš ten. Tapytojo Petro Licevičiaus kūriniuose taip pat yra liaudies meno užuomazgų: kūriniuose dažnai vaizduojamas jo gimtasis miestelis Šilavotas. 2015 m. tarptautinėje meno mugėje "ArtVilnius" P.Licevičius pripažintas geriausiu jaunuoju Lietuvos menininku. Tai iliustruoja, kad kūriniai liaudies meno tematika ne tik yra vis dar kuriami, bet ir įvertinami. Taigi liaudies menas tikrai vis dar yra svarbus tiek kitų jaunųjų menininkų kūryboje, tiek mano. Tačiau mano tautinio meno samprata yra šiek tiek kitokia, liaudies meno interpretacijos man yra įdomesnės už autentiškumą.

– Ar įmanoma liaudies meną išlaikyti nepakitusį, nepaliestą laiko tėkmės? Galbūt interpretacijos ir yra vienintelis būdas išlaikyti jį gyvą?

– Paveldo prasme liaudies meną galima išlaikyti ir nepakitusį, bet man patinka, kad jis įgauna naują kvėpavimą. Šioje parodoje mane sužavėjo vieno darbo idėja – kūrinio autorius tiesiog įstiklino autentišką staltiesėlę, man tai pasirodė be galo įdomu. Na, žinote tą Marcelio Duchamp'o ready-made principą: jeigu pavadinsi ką nors kūriniu, jis ir bus tavo kūrinys, nors tai yra kažkoks svetimas daiktas. Tai darbo autorius ir paėmė tikrą artefaktą, padėjo jį po stiklu, parašė savo pavardę ir pavadino konkrečiu objektu – tuo, kas tai yra iš tiesų. Tarsi kaip ir niekas nepakeista, tik interpretuota arba, galima sakyti, aproprijuota ir paversta savu kūriniu. Man atrodo, kad šis darbas yra vienas šmaikščiausių parodoje. Galbūt autorius juo ir pasakoja apie tai, kaip išlaikyti liaudies meną jo nepakeitus, o tiesiog kitaip pateikiant?

– Parodoje eksponuojamas jūsų darbas "Vilijampolės vilionės". Jame vaizduojamas namas, kuris stovi Kaune, Jurbarko gatvėje, tačiau tai nėra tradicinis kaimo trobesys. Kodėl būtent tai jums asocijuojasi su liaudies menu? Kas jus įkvėpė šiam kūriniui?

– Kurdama šį darbą aš negalvojau apie liaudies meną, o labiau apie lietuvišką natūrą, lietuvišką jausminę terpę. Pamačiusi kvietimą menininkams siųsti savo darbus parodai, supratau, kad jis puikiai tiktų. Važiuodama pro Kauną vis išvysdavau tą namą ir jis man, galima sakyti, neduodavo ramybės. Jis akivaizdžiai yra kartų lipintas kaip koks paukščių lizdas – tiesiog daugybė skirtingų elementų susiduria vienoje plotmėje ir važiuojant pro šalį jis matomas tik priekine plokštuma – atrodo, kad pats namas neturi apimties, kad jis yra tiesiog butaforinė siena, kaip filmų dekoracija. Aš tą ir norėjau atskleisti savo darbe – pastate slypi daug istorijų, o man yra atvira tiktai viena plokštuma, kuri tarsi parodo, kad namas mano akimis yra nepažinus.

Važiuodama pro Kauną vis išvysdavau tą namą ir jis man, galima sakyti, neduodavo ramybės. Jis akivaizdžiai yra kartų lipintas kaip koks paukščių lizdas.

Grįžtant prie paaiškinimo, kodėl šis darbas tinka liaudies meno temai, galiu pasakyti, kad egzistuoja tam tikri jausmai, reikšmės ir vaizdai, pažįstami tik mums, lietuviams. Šis namas ir yra toks vaizdinys su tam tikra reikšme. Šioje vietoje iškyla klausimas, ką aš apskritai palaikyčiau liaudies menu? Tautiniu menu aš laikau ir buitinę fotografiją, lietuvišką estradą, architektūrinę saviveiklą...

Jurbarko gatvės namas man niekuo nesiskiria nuo trobesių, kurie stovi Lietuvos buities muziejuje, tiktai jis yra labiau šiuolaikinis. Tačiau vieną dieną galbūt taps saugoma vertybe, kaip ir tie užkonservuoti pastatai. Visa Vilijampolė yra pilna tokių žavių trobesių ir aš matau, kaip kiekvieną kartą man grįžus į Kauną, jie vis keičiasi, kai kurie išnyksta, o kai kurie užsikonservuoja – tos medinės išklypusios lentelės būna apvelkamos tokiomis baisiomis dailylentėmis ir tai yra trupinys tikrovės, kuris, mano akimis, įgauna liaudies meno bruožų.

– Parodai pateikėte ir daugiau savo darbų, tačiau jie nebuvo atrinkti. Kai kuriuos įkvėpė lietuviška estrada, kitus – buitinės fotografijos. Jūsų požiūris į liaudies meną yra labai platus ir netradicinis.

– Kaip ir minėjau, labiausiai dėmesį skiriu lietuviškai natūrai, terpei ir ženklams, pažįstamiems tik mums. Vienas iš darbų, kurie nepateko į parodą, iš tikrųjų yra įkvėptas estrados – paveikslas, kuriame trys žymūs lietuviškos estrados dainininkai laiko tris tigriukus. Tai man atrodo atpažįstama ir ironiška: trys estrados žvaigždės, pasidabinusios kostiumais, laiko tuos žvėrelius kažkokioje laukymėje, apsnigtose ražienose. Taip pat svarbus ir skaičius trys – jis turi magišką reikšmę lietuvių liaudies pasakose, jose dažnai pasikartoja kaip tam tikras motyvas.

Kuriant man yra svarbus ir Zygmunto Baumano terminas "glokalizacija"– ji pasireiškia, kai vietinė kultūra aproprijuoja globaliąją. Mane įkvepia glokalizacijos sąlygomis iškilę neatitikimai, netikėtumai, komiškos situacijos. Net ir Vilijampolėje stovintį namą galima laikyti glokaliu arba tuos tris lietuviškus veidus su tigriukais rankose lietuviškame peizaže.

Į parodą nepateko ir mano paveikslas, sukurtas perpiešus vaizdą iš buitinės fotografijos, fotografuotos mano virtuvėje. Kodėl tai yra liaudies menas? Tai lietuviška natūra, pažįstami vaizdai, mums iki kaulų smegenų išgyventos situacijos. Buitinės fotografijos, kurių visi turi kalnus, yra tarsi liaudies meno sritis. Tai yra mūsų liaudies sukurtas kūrinys, tokias fotografijas galima pavadinti net ir liaudies menu, tik tiek, kad jos nepatenka į mums pažįstamą folkloro supratimą.

Galbūt tai bus laikoma folkloru po kelių šimtų metų, o aš tai jau dabar laikau didele vertybe. Galima netgi pasakyti, kad tai yra šiuolaikinis liaudies menas. Kurdama ieškau asmeninio santykio su lietuviška jausmine terpe ir kartu bandau rasti laisvę savo vaizduotei – kūrinys neturi būti šabloniškas, tai vis dėlto yra inspiracijos. Kartais pamatau vaizdą, kuris yra tiesiog gniaužiančiai kvapą lietuviškas ir kartais jis pasirodo toks lietuviškas būtent dėl to, kad jame yra susidūrę kažkas labai nelietuviško, svetimo ir interpretuota lietuviškai. Deja, negalėjau dalyvauti parodos "Liaudies meno inspiracijos" atidaryme, bet mano mama dalyvavo už mane. Ji pasakojo, kad prie mano darbo būriavosi nemažai žmonių. Manau, taip buvo dėl to, kad žmones labai veikia atpažinimo džiaugsmas – smagu yra pamatyti kūrinį, kuriame vaizduojama visiems puikiai pažįstama vieta. Būta nemažai aikčiojimų "žinau, žinau šitą namą, aš prie jo buvau". Man patinka, kad mano darbas žmonėms sukėlė teigiamų emocijų. Tikiuosi, kad parodos lankytojai ne tik atpažino vaizdą, pavaizduotą mano kūrinyje, bet ir atrakino reikšmes, kurias aš ir norėjau, kad atrakintų. Aš manau, kad tautinį meną galima traktuoti kaip objektą, sukurtą liaudies, kuris mums, lietuviams, yra pažįstamas, o svarbiausia – tam tikra sava nuotaika.

– Esate sakiusi, kad kurdama mėgstate pažaisti laiku – ne visada būna aišku, koks laikmetis vaizduojamas paveiksle.

– Taip, kuriant man smagiausia vaizduoti neaiškų laikmetį – vaizdas paveiksle galėtų būti užfiksuotas prieš dešimt, dvidešimt metų, šiandien ar po dešimties metų. Tad tokia ir mano pozicija: aš laikau liaudies meną nebūtinai tolimos praeities artefaktu, ta praeitis gali būti ir labai artima. Taip pat netgi ir šiuo metu besikuriantis reiškinys gali būti laikomas liaudies menu.