Dizainerės kolekcijoje atsispindi džinsiniame audinyje užkoduotos laisvės ir individualumo idėjos, keliami tvarumo ir mados ateities klausimai. Pokalbis su jauna kūrėja – apie unikalų džinsinį audinį, virtualiąją ateities madą ir pradedančiam kūrėjui kylančius iššūkius.

– Jūsų paroda prasideda naujasis Kauno paveikslų galerijos ciklas „Jaunųjų platforma“, skirtas jauniems menininkams. Ką jums reiškia tai, kad būtent jūsų paroda pradedamas šis projektas? Kaip manote, ar šiandien yra pakankamai platformų, kur jauniems menininkams būtų galima pasirodyti?

– Manau, kad erdvių ir platformų, kuriose jauni kūrėjai gali pristatyti savo meną, išties daugėja. Tai labai džiugina, nes pradedantiems menininkams itin svarbu parodyti savo kūrinius ir prisistatyti auditorijai. Galerijos kvietimas mane labai nustebino, ypač kai supratau, kad bus organizuojama mano vienos paroda, kuri pradės visą ciklą. Džiugu ir tai, kad Paveikslų galerija į savo erdves įsileido tekstilės parodą. Deja, tekstilė neretai nuvertinama, susiformavęs stereotipas, kad tai tik močiučių amatas. Vis dėlto tekstilė gali būti labai įdomi ir šiuolaikiška.

Smagu, kad atkreipiamas dėmesys į jaunus, šiuolaikinį meną kuriančius kūrėjus. Manau, kad taip galima į galerijas pritraukti daugiau jaunosios kartos lankytojų, kuriems jaunų menininkų menas yra artimesnis. Pati save laikau kūrėja, kuriančia tūkstantmečio vaikų ir Z kartoms. Mano kūryboje labai svarbus tvarumo aspektas, kuris aktualiausias būtent šių kartų atstovams.

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

– Jūsų kolekcijoje didelis dėmesys skiriamas džinsams ir džinsiniam audiniui. Džinsai yra įprastas kasdienis mūsų drabužis. Kita vertus, jo istorija ilga. XVIII a. Italijoje džinsus dėvėdavo darbininkų klasės atstovai, vėliau džinsai tapo svarbūs įvairių subkultūrų judėjimams. Kodėl jus sudomino būtent šis audinys?

– Bakalauro studijų metu atradau mašininį siuvinėjimą ir pradėjau siuvinėti ant senų džinsinių švarkų, norėdama juos atnaujinti. Siuvinėjau ant pažįstamų atiduotų švarkų, taip pat juos pirkdavau dėvėtų drabužių parduotuvėse. Vėliau pradėjau teikti siuvinėjimo paslaugą ir pagal individualius pageidavimus ant švarko išsiuvinėdavau norimą paveiksliuką ar užrašą. Su laiku atėjo noras labiau pasigilinti į džinsinį audinį, jo istoriją, paieškoti daugiau būdų jį perdirbti ir prikelti naujam gyvenimui.

Džinsai – jaunystės, maišto, laisvės ir individualumo simbolis. Tad jie visada buvo svarbūs įvairioms subkultūroms, ypač – jauniems žmonėms. Šiandien džinsus laikome kasdieniu drabužiu, tačiau kitados jie buvo netgi kontroversiški. Buvo laikas, kai priešindamosi stereotipams, maištaudamos džinsus ėmė dėvėti moterys. Tad džinsai man atrodo tikru maišto simboliu ir tuo mane žavi.

Be to, džinsinis audinys yra labai patogus perdirbti ir dekonstruoti. Jis gražiai plyšta, dryksta. Su šia medžiaga dirbti man nenusibosta, nes atrandu vis naujų jos panaudojimo būdų. Svarbu ir tai, kad džinsai gražiai sensta. Ilgai nešiojant, džinsai estetiškai dyla, o keičiantis jų spalvai, atsiranda įvairių naujų atspalvių. Anksčiau žmonės juk net specialiai džinsus trynė, kad jie gražiai išbluktų. Tad tai išties ilgaamžis audinys. Tiesa, šiuolaikiniai džinsai yra prastesnės kokybės nei senesni. Juose daugiau elastano ir mažiau tikrojo džinsinio audinio, tad jie greičiau išsitampo. Todėl, jei namuose turite senus džinsus, galite drąsiai prikelti juos naujam gyvenimui ir patogiai nešioti.

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

– Parodoje svarbus ir kišenės motyvas – jas papuošėte gėlėmis ir hipių taikos šūkiais.

– Ekspozicijos dalis, skirta kišenėms, – visiška odė hipiams. Džinsai man labiausiai siejasi su šia subkultūra, laisve, saviraiška ir kūrybiškumu. Patiems hipiams buvo svarbios tvarumo ir ekologijos idėjos, jie pradėjo judėjimą „pasidaryk pats“. Tad man norėjosi susieti džinsinį audinį būtent su šia subkultūra ir jos idėjomis, kurios man atrodo nesenstančios ir labai aktualios šiais laikais, kai pasaulyje vyksta tiek karų. Norėjosi į kūrybą įlieti gėlių, pozityvumo ir gražių šūkių. Galime tiesiai šviesiai pasakyti „stop karui“, tačiau galima ir tiesiog iškelti meilės ir taikos vertybes, primenant žmonėms, kas yra iš tikrųjų svarbu.

Džinsų kišenes išsiuvinėjau gėlėmis ir taiką skatinančiomis žinutėmis. Kadangi hipiai gyveno naktinį gyvenimą, dalį kišenių išsiuvinėjau neoniniais siūlais ir sukūriau šviečiančią instaliaciją, pasitelkusi neoninį apšvietimą. Kita dalis kišenių išsiuvinėtos žodžiais iš Johno Lennono dainos „Imagine“ ir sujungtos siūlais, kad atrodytų kaip rankomis susikibę žmonės. Jas padabinau ir kramtomosios gumos popierėliais, monetomis, talonėliais – daiktais, kuriuos visi nešiojamės savo kišenėse. Įdomu, kad šie mūsų kišenėse gyvenantys daiktai yra labai asmeniški, bet kartu – globalūs, nes juos nešiojamės visi.

Save laikau kūrėja, kuriančia tūkstantmečio vaikų ir Z kartoms. Mano kūryboje labai svarbus tvarumo aspektas, kuris aktualiausias būtent šių kartų atstovams.

– Kaip minėjote, jums labai svarbus tvarumas. Savo kūryboje naudojate tik audinius iš antrųjų rankų? Kaip dekonstruojate džinsinį audinį ir  prikeliate jį naujam gyvenimui?

– Kolekcija, kurią eksponuoju parodoje, ne veltui vadinasi „Re-“. Tai  anglų kalbos priešdėlis, reiškiantis perdirbimą. Tad visi mano gaminiai yra perdirbti iš kitų žmonių atiduotų džinsų. Iš tikrųjų net smagiau kurti, kai apsiriboji, kad dirbsi tik su tuo, ką jau turi, ir medžiagų neieškosi parduotuvėse. Toks savęs apribojimas iš dalies įrėmina, nes turi suktis su tuo, ką turi, bet kartu išlaisvina. Man labai patinka iš turimų medžiagų dėlioti būsimą gaminį it kokią dėlionę.

Apribota buvau ir studijuodama Milane, kur magistro studijų metu išvykau pagal „Erasmus“ programą. Tuo metu dar galiojo pandeminiai ribojimai, tad galimybė naudotis akademijoje esančiomis laboratorijomis ir technine įranga buvo labai ribota. Tada atradau rankų darbo galimybes ir džinsų plėšimą. Taip gimė iš džinsinio audinio juostų pinti gaminiai. Šios archajinės, Klaipėdos kraštui būdingos pinikų technikos išmokau dar Dailės akademijoje. Dirbant šia technika, rankomis iš plonų siūlų pinami smulkūs gaminiai, tarkime, kepurėlės. Aš šią techniką pritaikiau džinsiniam audiniui ir stambesniems gaminiams, tad išgavau visai kitokį vaizdą. Džinsinis audinys yra mėlynas, o jį pinant atspalviai tarpusavyje susimaišė, tad pavyko sukurti jūrinį įspūdį.

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

Studijuodama Milane išbandžiau ir kitokią techniką. Sukarpiau ir suglamžiau džinsinius marškinius, kuriuos vėliau tarsi dėlionę sujungiau į suknelę. Man patinka, kad taip perdirbant gaminys išeina labai originalus ir vienetinis. Kito tokio paties jau nebesukursi. Plėšant džinsinį audinį atliko spalvotų siūlų gijų, kurias taip pat panaudojau. Dalimi jų išsiuvinėjau tiulio medžiagą – išėjo tarsi visiškai kitas audinys. Nežinantis žmogus niekada neatpažintų, kad tai džinsinis audinys. Sukūriau ir idėjinį variantą, kuriame džinsinį audinį poruoju su panaudotu plastiku. Du drabužių modelius parodoje galima pamatyti fiziškai. Kiti pristatomi pasitelkiant specialią 3D programą.

– Lankytojai gali išvysti virtualiąją kolekciją – skaitmeniniai avatarai ekrane demonstruoja jūsų kurtus drabužius. Studijuodama Milane  susipažinote su 3D modeliavimu ir jo galimybių pritaikymu mados kolekcijose. Kaip 3D grafiką galima panaudoti mados industrijoje?

– Studijų Milane metu mokėmės dirbti su 3D programa ir įgyvendinome du savo pasirinktus įvaizdžius. Grįžusi namo kolekciją praplėčiau ir sukūriau dar du virtualiuosius modelius. Man labai patiko ši programa, pats darbo principas ir jo spinduliuojama tvarumo idėja. Kuriant 3D kolekcijas fizinės materijos nebelieka, tad nešvaistai visiškai jokių resursų. Kol kas viskas iš dalies dar daroma idėjiniu lygmeniu, bet ši programa tikrai turi daug potencialo. Naudojant 3D programą būtų galima sukurti virtualiąją kolekciją, o drabužius iš tikrųjų pagaminti tik tada, kai juos užsisakys žmonės.

Vieša paslaptis, kad dalis prekių ženklų neišpirktus savo kolekcijų drabužius tiesiog utilizuoja. Šiuo atveju to būtų galima išvengti. Ateityje būtų galime netgi nerengti fizinių kolekcijų pristatymų, o pasitelkti skaitmeninius avatarus. Tai sumažintų didžiulių mados kolekcijų pristatymų išlaidas. Aišku, tokie kolekcijų pristatymo šou taip pat yra meno forma. Tačiau ar juos tikrai reikia rengti kiekvieną sezoną, net pristatant mažas kapsulines kolekcijas?

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

– Kokią jūs matote 3D technologiją mados ateityje? Kaip ji gali pakeisti mūsų požiūrį į drabužius, tvarumą?

– Visų pirma, šią technologiją galima pritaikyti gamyboje. 3D programa gali padėti išvengti begalės prototipinių pavyzdžių siuvimo. Geriausio silueto ieškojimas užtrunka ilgai, reikalauja daug darbo ir medžiagų. Dirbdamas su 3D programa gali viską maketuoti ant avataro – skaitmeninio žmogaus. Gali jam nustatyti, kokią nori, figūrą ir matyti, kaip kris tavo sukirptas drabužis. Taip galima išvengti neapgalvotų sprendimų, kuriuos paskui tektų utilizuoti. Tad manau, kad labai vertėtų tokias programas įtraukti į darbą, ypač didesniems prekių ženklams.

Bendradarbiavimas yra naudingas tiek pradedantiems kūrėjams, tiek pažengusiems, nes iš kolegų gali sulaukti kitokio požiūrio kampo, naujos perspektyvos.

Pasitelkus avatarus galima rengti ir mados fotosesijas, kurios būtų daug įdomesnės ir interaktyvesnės, rengti didesnius mados kolekcijų pristatymo šou. Juo labiau kad po pandemijos dalis mūsų gyvenimo ir taip persikėlė į nuotolį. Vis daugiau kalbama apie metavisatos ateities vizijas – gali būti, kad ateityje turėsime savo virtualiąją asmenybę, kuriai pirksime virtualiuosius drabužius ir rūpinsimės jos įvaizdžiu, o fizinio drabužio poreikis galbūt sumenks. Žinoma, tai tik ateities vizijos, kol kas 3D programos dar nėra taip toli pažengusios. Vis dėlto po penkerių ar dešimties metų mūsų išties laukia pokyčiai. Jau dabar kai kurios internetinės drabužių parduotuvės įtraukia 3D avatarus į savo veiklą. Juos pasitelkdamas pirkėjas gali virtualiai pasimatuoti skirtingus to paties drabužio dydžius. Manau, kad tai išties naudinga, nes, perkant internetu, dažnai būna sunku suprasti, koks yra tikrasis drabužio dydis, ir vėliau gaminį tenka grąžinti.

– Parodų ciklas „Jaunųjų platforma“ skirtas jauniems menininkams parodyti savo kūrybą. Prisiminkite save, vos baigusią studijas. Ar buvo sunku suvokti, kad mokslai jau baigėsi ir dabar teks išgyventi iš kūrybos arba ją derinti su ne taip patinkančiais darbais? Kaip atrodė jūsų kelio pradžia baigus studijas?

– Magistro studijų metu mane pakvietė dirbti industrinės aprangos įmonė, kurioje kolekcijos gaminamos dideliais skaičiais. Tad kūrybos ir eksperimentavimo čia nedaug. Vos baigusi studijas iškart patekau į masinės mados sritį, todėl labai džiugu, kad, ruošdama šią parodą, vėl galėjau prisiminti savo pačios darbus ir idėjas. Į visa tai pažvelgus iš naujo, savo naudotoje medžiagoje pamačiau kitokį potencialą ir naujų perdirbimo galimybių. Kūrybingi studijų metai išties skiriasi nuo darbo masinės mados industrijoje. Pagrindinė kiekvieno kūrėjo svajonė yra  užsidirbti iš savo kūrybos, tad tikiuosi, kad ateityje man tai pavyks.

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

– Sovietmečiu buvo labai svarbu priklausyti kūrybinėms sąjungoms, nes, pavyzdžiui, dailininkams, kurie nepriklausė Dailininkų sąjungai, net nebūdavo leidžiama įsigyti dažų ir kitų priemonių. Kaip jūs ir jūsų bendraamžiai kūrėjai šiandien žvelgiate į priklausymą Lietuvos dizaino sąjungai? Galbūt norisi būti individualiam ir niekam neįsipareigoti? O gal priklausyti kolegų organizacijai labai svarbu, nes galima geriau jausti šiandienos kūrybos pulsą?

– Tiesą sakant, net nesusimąsčiau apie tai ir nesusidūriau su spaudimu kažkam priklausyti. Natūraliai apsupu save kolegomis, nes juos pažįstu iš studijų, įvairių projektų. Tad turime tarsi neoficialią sąjungą – bendraujame ir dalijamės patirtimi, patarimais, kviečiame vieni kitus bendradarbiauti. Tačiau priklausyti oficialiai sąjungai nesinori. Gyvename jau ne sovietmečiu, tad menininkas yra labiau individas, dirbantis pats sau. Kita vertus, man patinka bendradarbiauti ir apskritai bendrauti su žmonėmis, atrasti bendraminčių.

Manau, kad bendradarbiavimas yra naudingas tiek pradedantiems kūrėjams, tiek pažengusiems, nes iš kolegų gali sulaukti kitokio požiūrio kampo, naujos perspektyvos. Mes kiekvienas turime savo požiūrį ir kartais būna sudėtinga į viską pažvelgti nauju žvilgsniu. Tad, bendradarbiaujant su kitu žmogumi, galima sukurti labai įdomių ir netikėtų derinių, kurių pats vienas nebūtum sugalvojęs. Tad meninis bendradarbiavimas yra labai naudingas ir turėtume būti jam atviri.

Kas? „Jaunųjų platforma“. L. Zigmantaitės kolekcija „Re-“.

Kur? Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Iki sausio 7 d.