"Parko galerijos" iniciatyva išleistame dailininko tapybos darbų albume "Klošaras" ypač taikliai gana ekscentrišką menininką (kuris, beje, tučtuojau išsigintų, kad yra menininkas) apibūdina jį kalbinusi Zita Tallat-Kelpšaitė: "...susipažinau su Dailininku. Intelektualiu. Inteligentišku. Ekscentrišku. Arogantišku. Egoistišku. Ir labai pažeidžiamu."

Buvęs boksininkas, savamokslis dailininkas A.Michailovas jau seniai vadinamas tiesiog Klošaru, kurį Lietuvoje išskirtinai pristato tik "Parko galerija", pasirūpinusi, kad tapytojo darbai būtų tvarkingai suregistruoti ir kur nors neišsivaikščiotų: kas žino dosnų Klošaro būdą, jis lengvai įkvėpimo pagautas paveikslą gali padovanoti, tik paskui labai nusivilia, kai dovaną gavęs gerbėjas darbą sumano brangiai parduoti.

Klošaras – spalvinga, aštri, atvira, negudraujanti, nesileidžianti į kompromisus asmenybė, gyvenanti ir tapanti pagal savo taisykles. Dailininkas turi nemažai kūrybos gerbėjų, bet jo nemėgstančiųjų taip pat yra gana daug, nes menininkas nesirenka žodžių ir nesistengia įtikti ar, dar baisiau, – pataikauti. Kita vertus, toks ir turėtų būti klošaras dailininkas – laisvos dvasios, netūpčiojantis prieš autoritetus, tapantis todėl, kad netapyti tiesiog negali, tai – jo gyvenimas, sielos namai.

Klošaro kasdienybė – dažai, drobė, knygos. Na, dar kai kurie antikvariniai daiktai, nes gražūs, nes tikri. Ir pats Klošaras – jei gali ir nepatikti, niekaip nenuneigsi, kad jis – tikras. Vadinasi, širdies žmogus. Tai atsispindi Z.Tallat-Kelpšaitės parengtame ypač atvirame (bendraudamas kitoks Klošaras ir nebūna) interviu – šimte gyvenimo lašų, kai žmogaus gyvenimo istorija atsiskleidžia papasakota šimtu žodžių. Supažindiname su dalimi albume "Klošaras" atskleistais "100 gyvenimo lašų".

Prasidėjimas

Prasidėjimas? Žmogaus atėjimas į pasaulį? Gal būtų geriau, kad jis neateitų... Bet aš nežinau. Tai yra Dievo reikalas.

Slėpiniai

Žmoguje, kaip, beje, ir manyje, gyvena demonai. Pas mane jų daug. Aš turiu ydų, kurios nepatiktų niekam, bet jas slepiu nuo savo šeimos, nuo artimųjų. Jie nežino mano juodųjų dėmių. Čia viskas vyksta tik su manimi. Kiekvienas žmogus slepia savo košmarus ir savo demonus.

Gimimas

Gimė anūkė. Tija. Gražuolė. Mulatė. Du mėnesius laikiau ją ant rankų ir džiaugiausi. Tai yra gražu. Kodėl ir kaip gimiau aš, reikia klausti mamos. Nesigailėčiau, jeigu būčiau negimęs. Būčiau išvengęs daugybės problemų, nepatirčiau senatvės, visokių sąnarių skausmų. Vyras turi gyventi trumpą laiką. Kol sveikas, kol ne impotentas, kol gali išgerti ir kol gali mylėti moteris.

Garsai

Garsai man reiškia labai daug. Kartais naktį girdžiu šauksmus ir atsibundu išpiltas prakaito. Garsai dažnai siejasi su vaizdiniais. Garsai turi savus vaizdinius. Jeigu aš išgirstu garsą žiūrėdamas į vaizdinį, ir po dešimties metų, matydamas tą vaizdinį, prisiminsiu girdėtą garsą.

Spalvos

Tai vienintelis narkotikas, kuris mane veikia. Todėl aš ir tapau, nes spalvos man yra nusiraminimas, narkotikas ir orgazmas. Dirbi, dirbi ir sukuri paveikslą. Negaliu daryti grafikos, tapyti juodai baltų darbų, jie man yra tušti. Spalva – tai judesys ir pilnatvė. Tai yra gerai.

Žingsnis

Tik į priekį. Negali žengti atgal. Labai blogai, kai tau kas nors reguliuoja, kaip žengti. Turi žengti kliaudamasis savo protu, nes kitaip pakliūsi į visokias bėdas, kurias labai sunkiai kęsi. Dėl kiekvieno žingsnio turi būti labai atsargus. Aš niekuo nepasitikiu ir visuomet pats pirmas žengiu žingsnį. O žingsnio atgal – niekuomet. Ir negrįžtu prie kažkada mylėtos moters. Niekada.

Žodis

Už savo žodį reikia atsakyti. Pasakei žodį – tesėk. Žodis yra viskas. Žodis yra gyvybė. Paleidai jį ir jis eina. Žodis man labai svarbus. Jeigu žmogus kartą sulaužė žodį, aš juo niekada nebepasitikėsiu. Užtenka vieno karto.

Vaikystė

Mažai prisimenu. Beveik absoliučiai neprisimenu. Kai pamatau kokius nors daiktus iš vaikystės, tada lyg ir šmėsteli kažkokie prisiminimai. Man atrodo, kad aš gyvenau be vaikystės. Nėra vaikystės. Aš neprisimenu.

Tėvai

Tėvai? Tėvas? Tėvo nebuvo. Apie jį aš nieko nežinau. Mano tėvas sėdėjo kalėjime. Tikriausiai buvo normalus žmogus, nes nenorėjo dirbti, nenorėjo tarybiniais laikais tarnauti valdžiai. Skaitydavo daug knygų. Ir gerdavo. Ir mylėjo moteris. Šaunuolis. Mama visą gyvenimą dirbo ir vargo, augino mudu su broliu. Sunku jai buvo.

Pasaulis

Pasaulis kaip supuvęs obuolys. Kartais jis turi gražių idėjų, kurios greitai nuvysta. Visais amžiais pasaulis trokšta pasiekti gero gyvenimo visiems, materialinės gerovės, klestėjimo, kaip Romos ar Bizantijos imperijų laikais, paskui staiga tos idėjos dūžta ir pasaulis vėl panyra į skurdą, karus bei chaosą. Tokie yra visatos dėsniai: vienos planetos miršta, kitos – gimsta. Toks yra ir pasaulis – bjaurus, šlykštus, bet kartu ir gražus.

Nekaltybė

Pirmą kartą nekaltybę praradau būdamas septyniolikos su trisdešimt septynerių metų moterimi. Išmokė gerų dalykų. Visą gyvenimą pravertė. Iki šiol prisimenu ją ir viską, ką ji man davė.

Pažinimas

Viskas, ką darai pirmą kartą, yra pažinimas. Pirmą kartą pauostai gėlę, pabučiuoji mergaitę, pasimyli – visa tai yra pažinimas. Kiekvienas žmogus, su kuriuo turi kontaktą, yra pažinimas. Jis tęsiasi visą gyvenimą.

Brendimas

Anksti subrendau. Nuo dešimties vienuolikos metų jau spoksojau į mokytojos kojas.

Protestas

Prieš visus. Visada. Ir visą laiką. Kitaip negalėčiau gyventi.

Susižavėjimas

Va, susižavi. Įsimyli. Paskui pamatai kažką nemalonaus, ir praeina susižavėjimas. Viskas.

Bučinys

Kai man buvo keturiolika, įsimylėjau kaimynę mergaitę. Aš ją taip mylėjau, taip norėjau pabučiuoti, bet vis nedrįsau, gėdinausi. Ir jinai tokia pat nedrąsi buvo. Paskui mes išsikraustėme, o aš taip ir likau jos nepabučiavęs. To pirmo bučinio nebuvo. Gal ir gerai, kad nebuvo. Dabar ji tikriausiai bjauri kaip ragana. O aną mergaitę prisimenu...

Svajonės

Svajonės? Kad mano artimiausi žmonės būtų laimingi. Kad jiems viskas būtų gerai, kad tiems žmonėms, kuriuos aš myliu, netektų patirti kančių. Viskas. Daugiau aš nieko nesvajoju.

Siekiai

Anksčiau siekiau. Norėjau turėti bokso klubą. Įkūriau klubą. Siekiau, kaip ir mano dėdė, Berlyną šturmavęs frontininkas, turėti medalių. Gavau medalių. Norėjau tapti menininku. Vis sapnuodavau Van Goghą ir Pikaso. Norėjau būti Paryžiuje. Išvažiavau į Prancūziją. Ten surengiau penkiolika parodų, dešimt iš jų tarptautinių. Visus siekius įgyvendinau.

Negaliu daryti grafikos, tapyti juodai baltų darbų, jie man yra tušti. Spalva – tai judesys ir pilnatvė. Tai yra gerai.

Mokytojai

O! Tai dailininkas Vytautas Povilaitis. Jis man daugiau nei mokytojas. Jis sakydavo: tapyk, tik tapyk. Klausdavau, gal aš kažką ne taip darau. Ne, ne, sakydavo, viską darai taip, tik tapyk. Jis buvo dvasios mokytojas. Kitas dvasios mokytojas – Gintaras Patackas. Jis man daug padėjo, mane įvedė į Kauno bohemą, skatino kurti, kartu darėme parodas. Gintaras Patackas ir tapytojas Vytautas Povilaitis – mano dvasios mokytojai. Autoritetai. Povilaitis man net drobes gruntuodavo, kad tik aš tapyčiau. Senukas septyniasdešimties metų gruntuoja drobes, neša man ir sako: tik tapyk. Čia yra jėga...

Draugai

Draugų, kuriuos myliu, turiu nedaug. Daugiausia vyrai. Ar nepasitikiu moterimis? Aš su moterimis noriu mylėtis. Noriu su jomis užsiimti seksu. Kaip gali laikyti draugu žmogų, su kuriuo myliesi? Tuomet jis tave pririš ir laikys ant šito pavadžio. Ne, ne. Taip neišeina.

Pramogos

Mėgstu kartais išgerti. Anksčiau gerdavau daug. Labai mėgstu gerus cigarus. Bet tokių pramogų kaip klubai, diskotekos man nereikia. Puikiausia pramoga – geras cigaras ir įdomus pašnekovas. Tai tobula. Bet aukščiausio lygio relaksas – geras seksas. Aukščiau nieko nėra.

Siautulys

Mano gyvenime nebuvo siautulio. Nei geriant, nei po pagirių ar iš depresijos. Aš labai pragmatiškas. Viską paskaičiuoju ir apskaičiuoju. Suplanuodavau savo gyvenimą penkeriems metams į priekį ir viską įgyvendindavau. Ir dabar pas mane viskas suplanuota savaitėmis, dienomis, nėra jokio chaoso. Jeigu būtų chaosas mintyse, jis būtų ir kūryboje.

Svaigulys

Svaigulį dabar aš patiriu dažnai, beveik kiekvieną dieną, tiesiog svaigsta galva. Hipertenzija. Ironiška, tiesa? Tai ne tas romantiškasis svaigulys, apie kurį kliedima. Ta prasme aš dėl nieko nesvaigstu.

Idealai

Anksčiau idealai man buvo mano draugai, stiprūs žmonės, išskirtinės asmenybės, taip pat didieji karo vadai, kaip Che Guevara, netgi Fidelis Kastro. Vienu metu aš buvau susižavėjęs ir net dabar žaviuosi Leninu. Perskaičiau jo raštus. Tai toks avantiūristas ir labai apsišvietęs žmogus, stipri asmenybė. Jeigu šitokioje galingoje šalyje kaip Rusija žmogus sugeba sukelti tokį chaosą, sugriauti valstybės sistemą, jis yra genijus.

Sapnai

Dažnai sapnuoju paveikslus. Tuos, kurių dar nėra. Sapnuodamas galiu žvilgtelėti į ateitį. Būna, kad vakare skaitau knygą, užmiegu, o sapnuodamas toliau ją skaitau. Kitą dieną atsiverčiu baigti skaityti ir suprantu, kad aš jau ją perskaitęs. Sapnuose būna ir košmarų. Anksčiau žmona žadindavo mane. Labai sunkiai išeinu iš jų. Ten tvyro didžiulė baimė. Kartais atsibundu rėkdamas. Įvairūs dalykai vyksta sapnuose.

Ribos

Visą gyvenimą gyvenu taip, kad nereikėtų peržengti ribų. Ypač įstatymo ribų. Tu gali nesilaikyti įstatymų, nemokėti mokesčių, nusispjauti į viską, bet vienintelės ribos privalai laikytis – šviesoforo raudona-žalia ribos. Kad nenukentėtum pats ir nenukentėtų kitas. Vienintelė riba man yra šviesoforas. Kitų ribų aš neturiu. Tačiau aš niekuomet neperžengiu ribų, kad tai kažkaip pažeistų mano laisvę. Net santykiuose su moterimi. Niekuomet neperžengsiu ribų tiek, kad moteris atimtų mano laisvę.

Atsitiktinumas

Atsitiktinumas tyko visur. Štai, užėjau į galeriją. Būčiau praėjęs pro šalį, neužėjęs ir nieko nebūtų atsitikę. Savo žmoną atsitiktinai sutikau autobuse. Austrijoje vienam grafui padovanojau paveikslą. Paskui jis atvažiavo ir surengė šešias mano parodas. Rengiau parodą Prancūzijoje. Mano darbus pamatė įtakingas žmogus ir dešimt metų eksponavo juos Prancūzijoje. Mano gyvenimas – ištisas atsitiktinumas.