Kalbant apie kelioms žiūrovų kartoms puikiai pažįstamą vyriausiąjį teatro administratorių, neišvengiami įvairiausi epitetai: teatro talismanas, teatro veidas, teatro vizitinė kortelė. Jis pats, išgirdęs vieną jų, tik tarsteli: „Ir sugalvok tu man!“. Tiesa, po Auksinių scenos kryžių garbingos Padėkos premijos įteikimo praėjusiais metais (pirmą kartą žmogui iš teatro administracijos) veikiausiai dar ir auksiniu administratoriumi vadintas.
Bet didžiausi R. Štaro turtai ir deimantai – jo patirtis, atsidavimas profesijai ir meilė teatrui. Juk ir visai jaunas, ką tik diplomą gavęs konservatorijos absolventas, vilnietis, vedinas idealų ir didžiosios svajonės, 1970 m. atvažiavo į Kauną pas tuometinį režisierių Joną Jurašą. Iniciatyvus jaunas aktorius kaipmat buvo „nužiūrėtas“ tuometinės direkcijos ir pakviestas prie garbingų teatro durų sutikti žiūrovus. O nuo 1978 m. šios pareigybės tapo R. Štaro veiklos teatre konstanta.
Du spektakliai šeštadienį, gastrolės po regionus (supraskime, gi būdavo planai), šimtas spektaklių „Amerika pirtyje“ – gal dėl to, kad energingasis administratorius trupės nuo kojų nenuvarytų, teatras sudarė tris šios pasiutusiai paklausios komedijos „brigadas“? O jis pats žiūrovų bilietus suspėdavo patikrinti, susodinti vėluojančius ir dar į sceną užlipti – tiek metų vaidino spektaklyje vedlį. Nemažai „Amerikos pirtyje“ aktorių, išskyrus pagrindinius, pasikeitė, piemenukai užaugo, o jis – nuo pradžios iki paskutinio, 700-ojo spektaklio, kupletus publikai žarstė.
Apie gastroles, kūrėjus, jų ašaras ir juoką, užkulisius scenos meistras galėtų nemažai papasakoti, tačiau niekada neperžengdamas tam tikrų ribų. Bet prireikus ypatingai tikslios datos ar fakto, R. Štaras visada pagelbės, o jeigu kuo nors suabejos, tai į pagalbą pasitelks namuose saugomą rudąjį sąsiuvinį su visomis premjerų datomis, bilietų kainomis ir kitomis plonybėmis.
Prireikus ypatingai tikslios datos ar fakto, R. Štaras visada pagelbės, o jeigu kuo nors suabejos, tai į pagalbą pasitelks namuose saugomą rudąjį sąsiuvinį su visomis premjerų datomis, bilietų kainomis ir kitomis plonybėmis.
Unikalųjį administratorių derėtų vadinti ir lietuvių teatro vadybos pionieriumi. Kai dar niekas teatre nesapnavo apie rinkodarą, vadybą, auditorijų plėtrą ir komunikaciją, jis strategavo ir vadovavosi savo metodika – laiku paduoti mašinraščiu atspausdintą repertuarą pagrindiniam miesto dienraščiui, paskambinti aktyviems teatro mylėtojams, iškabinti plakatus geriausiose pozicijose, pakalbėti, pasišypsoti – ir salės pilnos! Dar ir dabar vyresnieji trupės nariai primena: „O Štaras tai viską vienas suspėdavo! Tiesa, atėjus naujųjų technologijų amžiui, jis rado pagalbininką – sėkmingai įvaldė kompiuterį ir jo teikiamus privalumus.
O dar R. Štarą ne vienas žino kaip NKDT orakulą – pažiūrėjęs premjerą, jis kaipmat įvertina, bus spektaklis lankomas, ar ne. Bet tai nereiškia, kad jis prisirišęs prie savo jaunystės teatro, nors, žinoma, su nostalgija prisimena spektaklius „Barborą Radvilaitę“, kurioje, kaip sako, suvaidino kuklų bajoro vaidmenį, „Merę Popins“ (pasisekė mačiusiems jo vaidinamą bankininką), „Golgotą“, „Svajonių piligrimą“ – jis priima ir šiuolaikinius spektaklius – tarp savo favoritų yra išvardinęs ir Vido Bareikio režisuotą „Hamletą“ , G. Varno „Tolimą šalį“, „Nataną Išmintingąjį“ ir daugelį kitų. Režisūrinį skonį išsiugdęs teatralas, savo kūrybinį alkį nemažai metų malšino „Kazio Binkio“ vardo teatre. Su mėgėjais aktoriais pastatė kelias dešimtis spektaklių ir scenos menu „užkrėtė“ ne vieną auklėtinį.
Šiandien jis tęsią savo tarnystę teatre. Ketvirtis po penktos jis jau poste. Pasipuošęs juoda eilute, pasitempęs ir apsiginklavęs moderniu administratorių ginklu – skeneriu. Vyresniesiems žiūrovams jis – jų jaunystės teatro dalis, jų vaikams – labai atpažįstamas dėdė, o jaunimui – teatro legenda, sugebantis pajuokauti, pabarti dėl plikų kojų (supraskite, šortų ir kitų pliažo aksesuarų teatre). Jis tas, kuris nemėgsta vėluojančių, bet žino puikią drausminę priemonę – vėluojantį pasitikti su šypsena.
Teatro žmonės apie R. Štarą:
Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas:
– R. Štaras Nacionaliniame Kauno dramos teatre jau daugiau nei 40 metų užima administratoriaus pareigas. Kur slypi šio fenomeno paslaptis?
– Besąlygiška meilė teatrui. Nesvarbu, kokios pareigos – jei reikia, Rimantas peržengia aktorines ambicijas ir drąsiai, atsakingai imasi jam patikėtų pareigų. Jis net teatro direktoriumi buvo paskirtas. Teatrą jis suvokia per juose dirbančius žmones, – jis myli teatro žmones ir viską atlieka taip, kad visiems būtų geriau kurti ir dirbti. Jis – vaikščiojanti teatro žmonių istorijų enciklopedija. Jis žino visus teatro įvykius, istorijas, netgi paslaptis…
– Kokia/ios R. Štaro savybės jums imponuoja?
– Elegancija – visada pasitempęs, geros nuotaikos. Džentelmenas. Ypatingai žavi jo susitvardymas. Niekada nesu matęs nevaldančio savo emocijų. Tai liudija jo itin gražią asmenybę.
– Ko palinkėtumėte jubiliatui?
– Sveikatos ir šviesių kūrybingų metų jo mylimam teatrui… Ir nuoširdus Ačiū Rimantui už jo su meile atliekamą tarnystę teatrui.
Administratorius, R. Štaro mokinys Adas Pliopa:
– Apibūdinkite savo mokytoją, kolegą.
– Rimantas yra išskirtinė, įdomi ir šiek tiek nenuspėjama asmenybė, su kuria visuomet labai gera bendrauti. Su juo niekada nebūna liūdna, nes šio žmogaus sąmojis nuteikia labai maloniai, pozityviai. Kito žmogaus, kuris būtų panašus į Rimantą, aš nepažįstu. Netgi žiūrovus jis sugeba, gerąja žodžio prasme, išmušti iš vėžių. Žmonės lieka nustebinti ir sužavėti. Galbūt, kad Rimantas yra aktorius ir jo gabumai labai gražiai dera su administraciniu darbu.
– Ar jis griežtas?
– Būna, kad kitiems taip pasirodo iš pirmo žvilgsnio, tačiau taip tikrai nėra. Rimantas yra santūrus, bet jį pažinus – linksmas žmogus.
– Turbūt darbe įvyksta ne vienas smagus nutikimas.
– Tikrai taip, nuolat atsitinka kažkas netikėto. Pamenu, buvo tokia situacija, kai Rimantas man pasakė kažką juokaudamas, o pro šalį ėjęs žiūrovas pagalvojo, kad sakoma jam. Teko paaiškinti situaciją, bet žiūrovas vis tiek žiūrėjo į mus įtartinai (juokiasi).
– Ko galima išmokti iš šio žmogaus kaip iš kolegos?
– Rimantą prisimenu nuo vaikystės, o kai pradėjau čia dirbti, stebėdavau, kaip jis bendrauja su žiūrovais, juos palydi, susodina. Vien stebint galima labai daug išmokti ir tobulėti, nereikia jokios papildomos informacijos. Mūsų teatro žiūrovų aptarnavimo specifika yra „išguldyta“, sukurta Rimanto.
– Ko palinkėtumėte Rimantui?
– Sveikatos ir kad būtų toks pat linksmas, draugiškas, puikus žmogus. Ateinantis sezonas bus šimtasis ir penkiasdešimt metų, kai Rimantas dirba teatre. Pusė teatro istorijos yra susijusi su šiuo žmogumi…
Režisieriaus padėjėja Raimonda Šukytė:
– Rimantas Štaras. Koks jis?
– Visada pasitempęs ir žvalus, o jo galva dirba tiksliai kaip šveicariškas laikrodukas. Tai žmogus, turintis skonį, stilių ir didelę širdį. Apie jį būtų galima labai daug pasakoti.
Kaip mes sakom, Rimantas yra vizitinė teatro kortelė. Jis yra džiugiai sutinkamas visuose Lietuvos kampeliuose: Jonavoje, Druskininkuose, Birštone, Klaipėdoje, Kėdainiuose…
– Ką jam reiškia teatras?
– Jis teatrą myli. Tai yra atsidavimas, Dievo dovana. Anksčiau Rimantas darydavo vienas tai, ką dabar atlieka keli žmonės. Jis spėdavo vaidinti scenoje, su šypsena prie durų pasitikti žiūrovus ir išklausyti pagyrimus ar kritiką po spektaklių.
Didžiosios scenos savanorė Gabrielė Bartkutė:
– Koks administratorius R. Štaras yra savanorių akimis?
– Jis yra absoliučiai teatro žmogus, juk niekas tuo neabejoja, tiesa?
– Kokios jo savybės tave žavi?
– Jo pasišventimas darbui yra neįtikėtinas. Tai įkvepia ir suteikia vilties, kad galima rasti tikrai mylimą darbą.
– Ko jam palinkėtum?
– Daug smagių akimirkų ir juoko!
Didžiosios scenos savanoris Balys Švedas:
– Kokį Rimantą mato savanoriai?
– Jis turi „aštrų“ humoro jausmą ir visada yra geros nuotaikos.
–Ko iš jo galima pasimokyti?
– Drąsos.
– Ko jam palinkėtum?
– Sveikatos ir išlikti tokiu pat energingu.
Naujausi komentarai