Kūrybos pamatas

Anot šių filosofų, susiliesdamas su įvairiomis gyvenimo proceso plotmėmis, menininkas pasirenka temas, objektus, ritmus, spalvas ir formas, kurios kuria atgarsį jo viduje ir verčia jį tam tikra prasme tapti tomis temomis.

G.Deleuze‘o kompozicijos plokštuma arba plotmė, kertanti pačias įvairiausias gyvenamojo pasaulio (gamtos ir žmogaus) sferas, sujungia į vieną naują junginį heterogeniškus, visiškai skirtingus, kartais net nederančius dalykus. Tai akimirkos, dienos ar metų laiko nuotaika, tai prabėgantis objektas, paliekantis savo ritmų pėdsakus sąmonėje ir paveiksle, tai ir akimirkos spalvų dermė, išreiškianti būtent šią kokybę, šią objekto-ritmo-spalvos-medžiagos-laiko jungtį. Ši kompozicinė jungčių dermė ir yra tapsmo nešėjas, o menininkas tik užfiksuoja tai sąmonėje, jutimuose bei įkūnija ją per medžiagą materialiu pavidalu.

G.Deleuze'as išryškina menininko kontempliacijos svarbą, teigdamas, kad mes nesame pasaulyje, bet tampame drauge su pasauliu jį kontempliuodami. Tačiau meno kūrimas ir kontempliavimas nėra vien pasyvus, atsiribojęs reflektavimas. Jis įtraukia ne tik mąstymą bei jausmą, bet įsiskverbia ir iki nervinio, jutimų lygmens, ir reikalauja vidinio vyksmo – intensyvaus dalyvavimo kuriamoje visatoje, "tapsmo kitu, išliekant tuo pačiu". Tik taip įmanoma kūryba. Paule'o Cezanne'o žodžiais tariant, "neišsaugosime nė minutės, praeinančios pasaulyje, jei netapsime ta minute".

Trys menininkės – S.Dackevičiūtė, R.Staškevičiūtė bei A.Juškevičiūtė ir kviečia savo parodoje "Bendra zona I" per skirtingas menines išraiškos priemones atrasti tuos tapsmo taškus, kurių analogiškas afekto vyksmas turėtų apimti ir žiūrovą, stebintį ir įsigilinantį į meno kūrinį.

Įtampa ir ritmai

S.Dackevičiūtės eksponuojamose dviejose instaliacijose poveikis kuriamas visų pirma per referencijų tinklą, per nevienaprasmes vaizdinių nuorodas, kurių pagrindinė idėja – gamtos ir kultūros sandūra bei įtampa. Jai pajungiama ir medžiaga, ir forma.

Vakarų tradicijoje įprastai hierarchijai ir žmogaus kaip kūrinijos viršūnės išaukštinimui G.Deleuze'as ir F.Guattari supriešina giluminės vieningos Gamtos tėkmės ir kaitos sampratą, kurioje žmogus nėra valdovas, o jo sukurtos hierarchinės struktūros gali tapti įkalinimo celėmis, naikinančiomis įvairovę. Tačiau per tapsmą kitu, atrasdamas kelius tarp dominuojančių grupių ir struktūrų, žmogus turi galimybę atrasti ir naujų aspektų, perspektyvų ir niuansų savo būčiai.

Gamtos ir kultūros sandūrą S.Dackevičiūtės instaliacijose išreiškia medžiagų kontrastai: metalas su kailiu, plastikas su augalijos ir gyvūnijos pasaulio natūraliomis struktūromis. Įtampą palaiko ir kontrastingi ritmai: aštrios tarsi pjūklo ašmenys metalo briaunos, plaukiančios poliesterio formos, stačiakampiai kompiuterinių kodų ritmai ar sustabdyta judesio plastika. Formos ir ritmai įvairiai sąveikauja su vaizdinių referencijomis: sustiprina jas arba kontrastuoja, sukurdami papildomų, net prieštaringų reikšminių klodų.

Kitą tos pačios autorės darbų grupę sudaro suabstraktintų formų, geometrizuoto ritmo kūriniai. Plokštumos ir grotelių struktūros skaido, profiliuoja erdvę, kurdamos vidaus-išorės, uždarumo-atvirumo iliuziją, kuri yra pagrindinė šios grupės darbų idėja. Šie kūriniai nekuria siužeto iš skirtingų vaizdinių ir nuorodų sandūros, bet apsiriboja Figūros bei Galvos aliuzijomis ir yra sutelkti į išgrynintą struktūrą bei ritmą. Galvos neturi individualizuoto veido ar socialinės kaukės, jos tampa neidentifikuojamu individu, kurio esminė charakteristika yra kontrastas tarp atvirumo aplinkai ir tamsios šešėlio gelmės – nepažinumo.

Žmogus ir visa kita

R.Staškevičiūtės tapomų motyvų pagrindinė idėja – jutimas kaip tapsmas kitu. Ekspresyviai nutapyti augmenijos ir gyvūnų ciklai persmelkti žmogiško tapsmo. Jie kviečia įsižiūrėti į potėpių mikroritmus, į kontrastingas spalvų dermes. G.Deleuze'as tokį tapsmą įžvelgė Van Gogho "Saulėgrąžoje" ar P.Cezanne'o peizažuose: "Žmogaus nėra, tačiau jis visas įsiliejęs į peizažą."  Taip ir R.Staškevičiūtės gamtos ciklo drobėse – pavaizduoto žmogaus nėra, tačiau jis tampa "jutimų junginio dalimi". Žmogiškas ir nežmogiškas tapsmas kontempliuojamas tapant augalą, medį, gėlę, gyvūną. Tokie jutimų perėjimai į nežmogiškas sferas žymi sąsajas su kosmogeninėmis jėgomis. Tai meno kūriniuose atspindi bendrą vitalinį visos gamtos pamatą.

Taigi tapytojos meninės kūrybos receptas yra tapsmas kitu, kontempliuojant gyvybės atmainas ir išgyvenant jutimą kaip ritminių jėgų poveikį ne vien subjektyviu, bet ir universaliu nerviniu lygmeniu.

Priešingai gamtos ciklams, kiti tos pačios autorės darbai – tai ekspresionistine tapybos stilistika pavaizduotas žmonių pasaulis, kuriame pirmiausia atpažįstamas žmogaus figūros vaizdavimas. Būtent deformuota figūra čia tampa jutimo nešėja. Šiuose darbuose sodri spalvinė tapybinė jėga paverčiama tiksliu jutimu, kuris veikia akį, t.y., jėga įkūnijama tapybos priemonėmis, potėpių ritmais ir spalvų dermėmis, deformuojant optinį vaizdą per ekspresiją. Deformuota figūra šiuose darbuose ne reprezentuoja realius tipažus, ne atkuria matytus žmones, bet leidžia tapybai išreikšti intensyvią realybę.

Naujai sukurtas deformuotos figūros vaizdas nurodo jau tik į save, ir, norint pajusti jo unikalią kokybę, reikia kontempliuoti šio vaizdo ritmą ir tiesioginį spalvų poveikį (o ne ieškoti sąsajų su tikrove). Figūros vaizdavimas bei jos transformavimas tapyboje veikia mūsų savivoką, verčia kitaip pažvelgti ir į savo pačių subjektyvumą.

Potėpių ritmai ir jėgos

A.Juškevičiūtės kūryba išsiskiria aiškia ritmine kalba. Abstrakčių ritmų struktūros – tai jungtys, susiejančios jos darbuose nuotaikas, pėdsakus, medžiagas kaskart vis į naują derinį.

Nors ekspresyvi potėpių tapyba dažniausiai išlieka fone, išstumdama į priekį labirinto ir laužyto stačiakampio formų kartotę, tiek viena, tiek kita plotmė yra stipri ir reikšminga drobės paviršiuje. Šių dviejų plotmių – ekspresyvios tapybinės ir išgrynintos ritminės – dialogas kuria A.Juškevičiūtės darbų įtampą.

Geometrinės formos, ženklinančios visus A.Juškevičiūtės kūrinius, neretai suteikia paveikslams optinės žaismės, o šioje parodoje geometrinės struktūros įgyja dar ir iškilų erdvinį aspektą.

G.Deleuze'o vitalinėje gamtos sampratoje organizuojanti ritmo jėga yra atsakas chaosui, jo teigimu, pagrindinis meno objektas yra ritminių jėgų išraiška. "Ritmas pasirodo kaip muzika, kai jis panaudoja klausos lygmenį, ir kaip tapyba, kai panaudoja regėjimo lygmenį", – teigia jis. G.Deleuze'ui ritmas, vidinė pulsuojanti meno kūrinio įtampa, judėjimas statiškame vaizde (kalbant apie statiškus menus) yra vienas iš svarbiausių meno kriterijaus komponentų.

Pasaulis išreiškiamas per įvairias jėgas. Tai traukos, sunkio, sukimosi, sūkurio, sprogimo, ekspansijos, dygimo ir laiko jėgos. Menininko tapsmai, anot šių filosofų, ir turi padaryti suvokiamas tas "nesuvokiamas jėgas, kurios apgyvendina pasaulį, veikia mus ir verčia mus tapti". Amžinas kūrybos objektas – išreikšti jėgas.

Būtent jėga, anot G.Deleuze'o, yra jutimo sąlyga, o meninės kūrybos problema – kaip padaryti juslėmis suvokiamas tas jėgas, kurios pačios nėra juslinės; kaip padaryti tai, kas nematoma, matoma tapyboje ar skulptūroje, arba negirdimą – girdima muzikoje.

Parengta pagal parodą "Bendra zona I" lydintį tekstą.

Kas? Paroda "Bendra zona I".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki 2017 m. sausio 4 d.