"Molio dėlionė dviem" – tai vilniečių keramikų Sigitos Lukošiūnienės ir Ričardo Lukošiūno pirmasis prisistatymas Kauno žiūrovams. Galerijoje "Aukso pjūvis" surengtoje parodoje vyrauja humoras ir žaismė, šalia kurių rimties temos suskamba itin ryškiai.

Darnus duetas

Šeimyninis dailininkų S. ir R.Lukošiūnų duetas plačiai žinomas tarptautiniame meno pasaulyje, abu – Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, studijos "Keramika sau" vadovai. Nuo 2003 m. jie aktyviai dalyvauja tarptautinėse parodose, simpoziumuose, nemažai jų sukurtų kūrinių išsisklaidę įvairių šalių privačiose kolekcijose.

Paroda "Molio dėlionė dviem" išsiskiria lengvu humoru, ironija ir žaisme, regis, dailininkai į kūrybą žvelgia kaip vaikai – jiems smagu tai, ką jie daro, regis, keramika – malonus ir džiaugsmingas užsiėmimas, ta nuotaika jie lengvai užkrečia ir žiūrovą, kuris nepastebimai ima šypsotis: rodos, paimtum gabalą molio ir taip pat kažką tokio linksmo nulipdytum.
Vis dėlto lengvumo įspūdis kiek apgaulingas, jis paprastai atsiranda, kai kūrybą ženklina profesionalumas, tuomet neįžvelgi nei įdėto prakaito, nei kančios. O įspūdingo dydžio keraminei S.Lukošiūnienės suknelei sunaudota net 120 kg molio.

Dailininkė tyliai prisipažįsta, kad ją kuriant buvo ir ašarų, ir rankos sviro, jau atrodė, kad išpildyti idėjos nepavyks, vien sukilnoti detales, apgalvoti ir sutvirtinti, kad jos tvirtai laikytųsi, reikėjo nemenkų pastangų, nes suknelė – tai visas bokštas, pilis. O moteriai suknelė – kas gi kitas, jei ne pilis?

Keletą kartų menininkė pakartoja, kad šį kūrinį ("Suknelė su kišenėm") įgyvendinti jai labai padėjo R.Lukošiūnas. Bet ne visada taip nutinka, kad sutuoktinis – taip pat keramikas, bendramintis, pagalbininkas. Bet ir ne kasdien sukuriamos tokios suknelės, gebančios tapti metafora, simboliu, raktu daugiaplanėms mintims. Aprašinėti jos neverta jau vien dėl dydžio, formos sutramdymo ir gilios minties, ją būtina pamatyti, akimis "iškraustyti" galybę jos kišenių.

Moters pasaulis

Taigi abu menininkai sėkmingai kuria skulptūrinę keramiką, nestokojančią socialinių temų, humoro, žaismės ar rimties. Jų kūrinius ženklina medžiagos savybių išryškinimas lipdant, žiedžiant, pabrėžiant faktūrų turtingumą, dekoro įtaigą ar skirtingų, keraminių bei nekeraminių medžiagų panaudojimą.

Šioje parodoje S.Lukošiūnienė eksponuoja kūrinius iš 2013 m. sukurto ciklo "Moters pasaulis". Mažosios plastikos kūriniuose žvelgiama į šiuolaikinę moterį – gyvenančią dinamišką gyvenimą, savo dailia ranka lyg marionetę valdančia vyrą ("Marionetė") arba šelmiškai susigėdusią, trapią ir pažeidžiamą, nuolat besigražinančią prieš vyrą, tik plaukuose vietoj suktukų – vyrų figūrėlės ("Atgailaujanti").

Šalia ironiškų, pavyzdžiui, kūrybinėse kančiose paskendusios rašytojos ("Kūrybinė pauzė") ar išraiškingos storuliukės, nusilipdžiusios liesą, bekraujį idealą ("Kontrastai"), ryškiai suskamba motinystės tema ("Torsas I", "Torsas II", "Torsas III"). Besilaukianti moteris, tarsi povandeninis laivas saugiai savyje slepia kūdikį: ateis laikas ir ji atidarys triumo dureles, kad kūdikėlis išvystų saulę, ateis laikas, kai ji beprotiškai trokš ir vėl jį ten saugiai nuo visų negandų paslėpti.

Stebint pasaulį

Naujausiame, šįmet sukurtame R.Lukošiūno kūrybos cikle kalbama apie šiuolaikinį žmogų, keliaujantį ir stebintį, nagrinėjantį supantį pasaulį, tarsi jau pažįstamą ir vis atrandamą iš naujo.
S.Lukošiūnienės darbuose greta žaismės lengvumo – ir pilietinė pozicija, asmeninės patirtys, vidiniai išgyvenimai, susipinantys su egzistenciniais būties klausimais. Panašių prasmių yra ir R.Lukošiūno kūrinių ekspozicijoje: šalia vėjavaikių berniūkščių ("Berniukai"), kurių galvose – dar tik vėjai ir rūpi tik linksmybės bei išdaigos, atsiranda kupinas dramos "Troškulys", kuris – tarsi troškulio kūnas. Indas, kurio dugne – truputis vandens, įgyja troškulio iškankinto žmogaus formą: jo šonuose įsispaudžia godžiai geriančiojo rankos, jame lieka net gurkšnį pasitinkančiojo veidas.

Kūrinyje "Pokalbis per sieną" žmogus ir tampa ta siena, pastatu, namu su langu, pro kurį kalba angelas ir velnias. Vienas su kitu, su pačiu žmogumi, ir pokalbis kaip oras: įeina, išeina ir kažkas (informacija) užsilieka. Pastatas, namas (žmogus) sutvirtėja arba sugriūna. Nuo pokalbio? Ar gali taip būti? Taip, dar ir kaip gali.

Kas? S. ir R.Lukošiūnų keramikos paroda "Molio dėlionė dviem".
Kur? galerijoje "Aukso pjūvis" Kaune.
Kada? veikia iki balandžio 7 d.