Meilė – kaip pamatas, į kurį atsispyręs gali pakilti, atverti savo prigimtinius gebėjimus, pažadinti tiesos troškimą ir norą kurti bei gyventi. Toks meilės, kaip pasaulį keisti padedančio jausmo, motyvas atėjęs jau iš seniausių legendų ir keliaujantis istoriniais gyvenimo naratyvais iki šių dienų. Viena tokių istorijų – Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės liudijimas, įkvėpęs menininkus naujų minčių bei idėjų raiškai.

Naujos prasmės

Vienas produktyviausių Lietuvos dramaturgų Juozas Grušas dar 1972 m. remdamasis istoriniais faktais, nuojautomis ir giluminių vertybių pajautomis sukūrė "Barborą Radvilaitę" – dramą, tapusią atspirties tašku ne vienam teatro kūrėjui, teigiančiam meilės įtakas, kančios, mirties ir atgimimo prasmę.

Temų aktualumas ir kūrinyje skelbiamų tiesų artumas režisierių Joną Jurašą paskatino jau antrą kartą statyti šią dramą Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje (NKDT). Pirmajame pastatyme vaidinusi Rūta Staliliūnaitė sukūrė mylinčios ir atsidavusios Barboros asmenybės portretą, spektaklis tapo kertiniu akmeniu tiek kūrėjų biografijoje, tiek tuometinės visuomenės gyvenime.

Kokią Barborą režisierius mato šiandien? Kaip pasikeitė jo samprata ir kur sudėlioti esminiai akcentai šiame spektaklio pastatyme?

Savo 95-ąjį sezoną J.Jurašo "Barbora" atidaręs NKDT ir pats režisierius premjeros išvakarėse skelbė: šį kartą į medžiagą pažvelgta per visiškai kitą prizmę, pati drama Aušrinės Marijos Sluckaitės adaptuota suteikiant jai naujų prasmių ir pritaikant šiandien atgimti scenoje.

Kūrybinio polėkio, fantazijos ir noro kalbėti apie tai, kas aktualu šių laikų žmogui, nenuklystant į istorinius faktus, kūrėjams iš tiesų nepritrūko. Daug šviesos ir tikėjimo skleidžianti pjesė, A.M.Sluckaitės adaptuota, sužibėjo naujomis spalvomis, siužeto vingiais ir įvairių prasmių klodais.

Scenos karalienė

Dabartinė "Barbora" – spektaklis, neapsiribojantis viena siužeto linija ar nuosekliu istorijos pasakojimu. Tai kūrinys, sukonstruotas iš dviejų lygiagrečių gyvenimų linijų. Jos vyksta skirtingais laikotarpiais skirtingose erdvėse, jas išgyvena kitos asmenybės, bet abi jungia viena ir ta pati aktuali tema – meilė, jos įtaka, įkvėpimai ir stiprybė.

Spektaklį pradėjusi Aktorė (Eglė Mikulionytė) žodžiais iliustruoja savo vidinę būseną, dėl ligos patiriamus pojūčius. Ji dar dega troškimu sugrįžti į sceną ir pajusti dulkių kvapą, prožektorių šviesą, mąslius žiūrovų žvilgsnius, bet jaučia: su kiekviena minute jėgos vis slopsta, todėl ima nerimastingai kviesti Barborą, kad ši pati ateitų ir įsikūnytų į ją. Taip Aktorės iliuzijose ir vizijose atgimsta Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės legenda.

Mitologizuota istorija teigia, kad Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (Dainius Svobonas) vedė ir gyveno su žmona Elžbieta Habsburgaite (Inga Mikutavičiūtė), tačiau šiai anksti mirus, Žygimanto širdyje meilė gimė darsyk – Barborai Radvilaitei-Goštautienei (Eglė Mikulionytė). Vis dėlto politinės intrigos, Žygimanto motinos Bonos (Ugnė Žirgulė) priešiškumas ir ambicijos neleido įsimylėjėliams laimingai gyventi.

Pripažinimas galiausiai buvo pasiektas, Barbora karūnuota, bet laimės tai nesuteikė, greitai užklupusi klastinga liga pasiglemžė karalienės gyvybę ir atėmė karaliui džiaugsmą.
E.Mikulionytės kuriama Barbora – besąlygiškos meilės, tikėjimo ir konstruktyvios kūrybos simbolis. Jautriai ir nuoširdžiai įkūnytas personažas įtikina ir pakeri savo atsidavimu, ego atsisakymu, kantrybe bei šviesa.

"Didybės jausmą man keli. Kai tu šalia, aš pilnas meilės.<...> Pašalinsiu piktybę. Pašalinsiu visų nuodų šaltinį", – sako Žygimantas Augustas ir tiki, kad įkvėptas meilės sugebės pakeisti nusistovėjusius gyvenimo normatyvus ir dogmas. "Pakilk, širdie! Kovok beprasmiškai, bet su nemirštama viltim. Žinok: tyliuosius užmuša patsai likimas... Šviesa manoji! Būki su manim!" Tai Barbora Žygimanto šviesos ir gėrio šaltinis, iš kurio jis semiasi jėgų atsiverti, atgimti ir viltingai kovoti už tai, kuo tiki.

Kiti vardai, ne istorija

Spektaklio scenografija (Mindaugas Navakas) neperkrauta nereikalingomis dekoracijomis ar sudėtingais techniniais sprendimais. Scenovaizdis primena šachmatų lentą, kurioje kaip žaidimo figūrėlės veikia spektaklio personažai. Jolantos Vazalinskienės kurti kostiumai puikiai atspindi veikėjų nuotaikas, emocijas ir gyvenimo pokyčius. Tinkamai atrinkti atributai ir akcentai atliepia istorinius motyvus, bet jų neperspaudžia ir kuria šiems laikams artimą atmosferą.

Bėga laikas, dinamiškai keičiasi epochos, situacijos ir kontekstai, tačiau esminės gyvenimo tiesos ir problemos išlieka tos pat – nesutarimai, pavydas, egoizmas ir besaikės ambicijos kaip maras plinta ir pasiglemžia savo aukas. "Nebūtų tau lengviau šiam šimtmety, Barbora. Istorija kartojasi. Vietiniai karai, kitoniški marai, kitoniški nuodai... Seimai ir rietenos, šmeižtai, intrigos... "

Niekas iš esmės ir nepasikeitė, destrukcija, negatyvumas įgavę kitokius pavidalus ir formas, vis dar aktyviai veikia. Istorija cikliškai kartojasi, bet jei geriau įsiklausytume į Barboros bei Žygimanto tiesas, gal viskas pasisuktų kita linkme ir šiandien Barboros likimo vingiai nutiestų kelią į skaidrumu ir tiesa trykštančią ateitį?