Šiais metais kovo 24–25 d. kartu su festivaliu vyksta ir Tarptautinis Baltijos šalių styginių instrumentų tyrinėtojų simpoziumas. Jo programoje – konferencija ir du koncertai. Kaune svečiuosis ryškiausi Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos kanklių ir joms giminingų instrumentų muzikos atlikėjai ir tyrinėtojai.

Apie šių metų simpoziumą, kankles ir kankliavimą susitikau pasikalbėti su simpoziumo organizatore ir dalyve, Kauno miesto muziejaus muziejininke dr. Laura Lukenskiene.

– Kaunas – Hanzos miestas, laikinoji Pirmosios Lietuvos Respublikos sostinė, Europos kultūros sostinė... Kiek Kaunas susijęs su kanklėmis ir kankliavimo tradicija?

– XX a. pirmaisiais dešimtmečiai augo lietuvių savimonė. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo, 1915 m., vienas pirmųjų kanklių muzikos populiarintojų Pranas Puskunigis (1860–1946) Kaune įsteigė kanklių mokyklą, taip pat Kauno Saliamono Banaičio spaustuvės, Karo invalidų kanklių ansamblius, kankliavimą dėstė pradžios mokyklose. Kaune įsikūrė ir Lietuvos kanklininkų draugija, jos steigėjas buvo P. Puskunigis, nariai – Magdalena Avietėnaitė, Kazimieras Viktoras Banaitis, Jonas Bendorius, Teodoras Brazys, Aleksandras Kačanauskas, Juozas Naujalis, Justinas Strimaitis, Adolfas Sabaliauskas ir kt. Kanklių muzikos koncertai vyko Kauno salėse ir Radiofone, taip pat ir paskaitos, buvo leidžiami vadovėliai.

– Tad kanklės yra ir miesto muzikavimo dalis?

– Deja, neturime pakankamai duomenų apie kankliavimą mieste dar seniau, iki XIX–XX a. sandūros. Žinome, kad 1898–1914 m. Jono Garalevičiaus dirbtuvėse, buvusiose T. Daugirdo gatvėje Kaune,  gamintos ir kanklės. Jau nuo XX a. pradžios kanklės mieste tikrai buvo populiarios. Išsilavinusio miestiečio namuose dažnai puikuodavosi kanklės, jas turėjo šviesuoliai Maironis, Kazys Šimonis, kolekcionuodamas liaudies meno kūrinius, kanklėmis džiaugėsi ir Antanas Žmuidzinavičius.

Diatoninėmis kanklėmis galima groti tradicinę ir avangardinę muziką, o klasikinės neįmanoma, nėra galimybių.

– Šalia tradicinių, diatoninių, atsirado ir chromatinės kanklės. Tai  sovietmečio išradimas ar kanklės tobulinti pradėtos anksčiau? Ar galima vertinti, kurios kanklės tikresnės? Kuo jos iš esmės skiriasi?

– Diskutuoti galima tik dėl garso kokybės, skambesio. Kankles didinti pradėta nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio. Kanklininkų draugija rūpinosi kanklių modifikavimu, čia būtina paminėti J. Strimaitį, o P. Puskunigis buvo konservatyvus – pirmenybę teikė tradicinėms savo krašto dvylikastygėms kanklėms. Tad kankliavimo mokykloje išsiskyrė dvi kryptys. Patobulintą instrumentą turi ir latviai, ir estai. Galima kelti klausimą – ar reikėjo, ar buvo galima išlaikyti tembrą. Kita vertus, tradicinių kanklių taip pat yra įvairių pavidalų ir tembrų. Kaip ir visų pasaulio instrumentų.

– Ar įmanoma kurti šiuolaikinę muziką diatoninėms kanklėms? Ar diatoninės kanklės skirtos liaudies muzikai atlikti, o chromatinės – visai įmanomai, net baroko muzikai ir klasikai? Ar iš esmės galima modifikuoti kankles?

– Diatoninėmis kanklėmis galima groti tradicinę ir avangardinę muziką, o klasikinės neįmanoma, nėra galimybių. Tačiau ar reikia? Beje, pastaraisiais metais vis pastebime kanklių akustikos ir galimybių eksperimentų.

– Vadinasi, kanklės nekanonizuotos?

– Tam tikri kanonai egzistuoja, tačiau tobulinti galima. Žmogus visada naudojosi technologijomis, tad kodėl dabar jomis nesinaudoti?

– Instrumentai, jų amžius, mediena, meistrai dažnai apipinami mitais. Kanklės – taip pat?

– Kankles galima įsigyti ir iš meistro, ir muzikos prekių parduotuvėse. Tačiau, kaip ir kiekvieno instrumento, teks paieškoti: ar patinka tembras, ar, kaip sakoma, limpa prie rankų. Medis kanklėms gaminti naudojamas įvairus: viršutinė dalis visada iš gaminama eglės, vadinamasis kūnas – įvairiai: iš eglės, klevo, guobos, obels. Kaime būdavo gaminama ir iš ąžuolo, kuris laikomas visai muzikai netinkančiu medžiu. Gyvuoja kanklės kaip ir medis – ne šimtus metų, bet... Meistrai retai rašydavo metus, dažniau – pavardę, o turintys instrumentą sako – čia mano tėvo, mano senelio. Muziejuje turime daugiau nei 200 metų senumo kankles, tačiau jų pagaminimo laiką galime spėti tik apytiksliai. Kanklių meistrai buvo nagingi žmonės, dažnai – kalviai, kurie gamindavo daugybę dalykų, dažnai kartu ir smuikdirbiai. Dažnai jie patys buvo ir muzikantai.

– Istorinėse nuotraukose su kanklėmis dažniausiai – vyrai, o šiais laikais – moterys. Tradiciškai kankliavimas yra vyro ar moters muzikavimas?

– Taip, senose nuotraukose matome kanklėmis grojančius vyrus. Gali būti, kad vyrai grojo daugiau – taip po sunkių darbų atsipalaiduodavo, instrumentą pasidirbdavo pagal save, savo rankas. Moterys visada buvo daugiau užsiėmusios su vaikais, smulkiais namų darbais. Tačiau neteko girdėti, kad moterims kas nors būtų draudę muzikuoti, tiesiog nėra žinių, kad iki XX a. pradžios jos būtų grojusios viešumoje – vakarėliuose, vestuvėse. XX a. pradžioje Suvalkijoje kankliavo visi kas norėjo, vaikinai savo merginoms dovanodavo kankles. Beje, sovietmečiu vaikinai dažniau grojo birbynėmis, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vėl daugėja vyrų, vaikinų kanklininkų, kurie groja tiek folklorinėmis, tiek chromatinėmis kanklėmis.

– Ar Lietuvos kanklininkų bendruomenė yra didelė ir kaip ji susiskirsčiusi?

– Bendruomenė įvairi ir spalvinga – profesionalūs muzikai tęsia tai, ko išmoko akademinėse institucijose, tačiau nuolat auga ir bendruomenė, kuri domisi senosiomis tradicijomis, taip pat kuria šiuolaikinę muziką tradicinėmis kanklėmis, muzikuoja savo malonumui.

– Jau aštunti metai, kai Kauno miesto muziejuje skambės kanklės. Kaip tai prasidėjo?

– Gal maždaug prieš dešimtmetį supratau, kad Kaune (nežinau, kaip kituose miestuose) gyvai išgirsti kanklių muzikos tiesiog nėra kur ir kaip. Tad pasiteisino tiek mane įtraukęs tarptautinis simpoziumas, tiek festivalis – mums visiems reikėjo susitikimų, pasikalbėjimų, dialogo, koncertų, kartu – dalijimosi eksperimentais, žiniomis, atradimais. Ne tik tarptautiniu lygiu, to reikia mums patiems, lietuviams. Kas keleri metai vykstantis simpoziumas yra tarptautinis, o kasmet vykstantis festivalis – lietuviškas.

– Simpoziumas vyks dvi dienas. Penktadienis, kovo 24 d., bus skirtas styginių skambinamųjų instrumentų rinkiniams ir tyrimams, o šeštadienis, kovo 25 d., – muzikavimo styginiais instrumentais tradicijoms. Kuo ypatingas šis simpoziumas?

– Simpoziume dalyvaus tyrėjai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Norvegijos, Austrijos ir JAV. Visi dalyviai yra ir tyrinėtojai, ir praktikuojantys atlikėjai, jie skaitys pranešimus ir koncertuos. Keletas pranešimų apibendrins kanklių muzikos situaciją pasaulyje, geopolitiką. Įdomu tai, kad kanklės yra ne tik lietuvių, bet ir latvių, estų, finougrų, karelų, udmurtų, suomių tautinis instrumentas, panašaus statuso simbolis.

Latvijos kuoklių tradicijai atstovaus prof. dr. Valdis Muktupavelas (Latvijos universiteto literatūros, folkloro ir meno institutas, Latvijos mokslų akademija), Ilmaras Pumpuras (NVO „Skaņumāja“) ir Ansis Jansonas (NVO „Kokļu mežs“). V. Muktupavelas, vienas ryškiausių Latvijos kanklininkų, stulbinamai, tiesiog hipnotizuojamai groja tradicinėmis kanklėmis, jis aktyviai dalyvavo latvių atgimime, kartu su kitais meistrais rekonstravo muziejuose saugomas tradicines, archajines kankles. I. Pumpuras, tyrinėtojas ir praktikas, daug užsiima šviečiamąja veikla, organizuoja ir veda kursus, gamina kankles, daug dėmesio skiria vėlyvajai tradicijai.

Estijos kanelės tradicijai atstovaus prof. dr. Ainas Haasas, Anna-Liisa Eller, Rauno Nieminenas, dr. Juhanas Uppinas, Tuule Kann ir Tarmo Kivisilla. Jie pristatys tradicines ir tobulintas kaneles, atliks tradicinę ir šiuolaikinę muziką, A.-L. Eller pasakos apie chromatine kanele atliekamą barokinę muziką. J. Uppinas pristatys nykščiu skambinamą kanelę. Tai išskirtinė technika, kurios Lietuvoje nėra.

Suomių kantelės tradiciją pristatys Matti Hakamäki iš Suomijos liaudies muzikos instituto, dr. Arja Kastinen iš Sibeliaus akademijos, Helsinkio menų universiteto), dr. Timo Väänänenas, Hanna Ryynänen ir R. Nieminenas. A. Kastinen demonstruos tradicinį karelų kankliavimą su muziejų eksponatų kopijomis. Noriu atkreipti į tik koncerte pasirodysiantį legendinį itin skambių kantelių meistrą, muziejuose saugomų instrumentų rekonstruotoją R. Niemineną, taip pat T. Väänäneno ir H. Ryynänen duetą. Suomių pranešimuose ir pasirodymuose pamatysime ir išgirsime didžiulę įvairovę – tradicinį kankliavimą, improvizacijų, muziejinių eksponatų rekonstrukcijų, tarp jų ir archeologines Gdansko gusles. Tai labai įdomus strykinis instrumentas, rastas Novgorodo ir Gdansko apylinkėse. Lietuvoje toks instrumentas nerastas arba neišliko.

XX a. pradžioje Suvalkijoje kankliavo visi, kas norėjo, vaikinai savo merginoms dovanodavo kankles.

Norvegijai atstovaus Marit Steinsrud ir Oddrun Hegge, kalbėsiančios apie norvegų langleiko muziką. Austrijai – dr. Gerthruda Huber (Vienos muzikos ir taikomųjų menų universiteto Liaudies muzikos tyrimų ir etnomuzikologijos institutas, Austrija) ir dr. Katharina Pecher-Havers (Vidurinio ugdymo ir bendrojo lavinimo institutas, Vienos pedagoginė kolegija, Austrija), pristatysiančios austriškas citras.

Simpoziume dalyvaus ir Lietuvos tyrėjai. Muziejui atstovaus Lina Bukauskienė (Lietuvos nacionalinis muziejus), Džiuljeta Flenderienė, Rima Binkienė (Biržų krašto muziejaus „Sėla“), Vilma Vilūnaitė (Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejus), pristatysianti kanklių katalogą, ir aš – pristatysiu skambinimo daugiastygėmis kanklėmis tradicijos tąsą. Mokslo institucijoms atstovaus doc. dr. Algytė Merkelienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas), Laimutė Proškutė (Kauno 1-oji muzikos mokykla, Vytauto Didžiojo universitetas), doc. dr. Algytė Merkelienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas), prof. dr. Lina Petrošienė (Klaipėdos universitetas), dr. Regina Marozienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija), doc. Vytautas Alenskas. Noriu išskirti vyriausią kanklių tyrinėtoją prof. dr. Vidą Palubinskienę (Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus muzikos mokykla „Lyra“), išleidusią knygą „Kanklės lietuvių etninėje kultūroje“.

Galimybė: Kauno miesto muziejuje rengiamas festivalis – reta proga Kaune išgirsti gyvai šiuo tradiciniu instrumentu atliekamą muziką. / Organizatorių nuotr.

– Abi simpoziumo dienas vakarais vyks kanklių muzikos koncertai...

– Kaip minėjau, visi simpoziumo dalyviai yra ir stiprūs praktikai. Be abejo, mums visiems svarbu vieniems kitus išgirsti, pasidalyti patirtimi. Penktadienį, kovo 24 d., pasirodys A. Kastinen, R. Nieminenas, „Kave duo“: H. Ryynänen, T. Väänänen (Suomija); V. Muktupavelas (Latvija), Marit Steinsrud, Oddrun Hegge (Norvegija), G. Huber (Austrija), A.-L. Eller (Estija), Vytautas Alenskas, V. Palubinskienė, Kristina Kuprytė, Regina Marozienė (Lietuva). Šeštadienį, 25 d. – T. Kann, T. Kivisilla, J. Uppinas (Estija), A. Haasas (JAV, Estija), Ansis Jansonas, „Skaņumājas muzikanti“ (Latvija), Aušra Butkauskienė, Skriaudžių ansamblis „Kanklės“, Vilius Marma, Laura Lukenskienė, Audrius Daukša (Lietuva).

Iš lietuvių noriu išskirti kaunietį multiinstrumentalistą, įvairių regionų kanklėmis grojantį V. Marmą, šiuolaikinėmis elektrinėmis kanklėmis improvizuojančią R. Marozienę, koncertinėmis Egidijaus Virbašiaus ir Petro Zigmanto Liutiko kanklėmis grojančią K. Kuprytę, Skriaudžių kanklininką Vytautą Alenską, kurį kaip tik šiemet Lietuvos nacionalinės kultūros centras įvertino „Aukso paukšte“, sutartinių kankliavimo tradiciją tyrinėjančią A. Butkauskienę ir puikų dainių ir kanklininką A. Daukšą. Nuostabu, kad turime žmonių, kurie paprastai ir nuoširdžiai tęsia tradiciją.

– Simpoziumo koncertuose pasirodys ir Skriaudžių ansamblis. Kuo šis ansamblis išskirtinis?

– Skriaudžių folkloro ansamblį „Kanklės“ 1906 m. įsteigė ir jam vadovavo P. Puskunigis. Tai daugiau nei 100 metų gyvuojantis ansamblis, o kankliavimo tradicija šiose apylinkėse iki šiol perduodama iš kartos į kartą. Šiame ansamblyje iki šiol skambinama Jurgio Alensko, Kajetono Naudžiaus pagamintomis kanklėmis. Jie tai daro ne todėl, kad reikia, o todėl, kad tai jų tradicija, jiems artima, svarbu.

– Akcentuoji tradiciją, tačiau kanklių, kaip ir kitų instrumentų, muzika, gali būti užrašoma?

– Viską galima užrašyti, tačiau, mokantis tik iš natų, daugybė stilistinių niuansų, atlikimo subtilumų lieka nežinoma – nebent užrašyta buvo itin preciziškai. Be to, kiekvienas muzikantas turi savo grojimo, stygų užgavimo stilių, tai irgi sunkiai perteikiama gaidomis. Be to, gyva tradicija yra ne tik grojimo technika, bet ir dvasinė patirtis. Tokį kompleksinį dalyką – bendravimą, požiūrį – verta patirti.

Iš tiesų Lietuvoje, palyginti su Latvija ir Estija, kankliavimo tradicija užfiksuota daug išsamiau, daug daugiau kanklininkų užrašyta. Tai, kad  turėjome galimybę gyvai pažinti senus kanklininkus, yra didžiulis turtas. Tradiciją atkurti iš įrašų, gaidų jau yra rekonstrukcija, todėl šiame kontekste Skriaudžių ir kitų iš kartos į kartą perduodančių tradiciją kanklininkų buvimas yra labai svarbus. Be abejo, P. Puskunigis paskatino išlaikyti kanklių meną, tačiau unikalu ir tai, kad tuo metu visoje Lietuvoje buvo daug kanklininkų, yra įrašyta įvairių kanklių, įvairių stilių muzikos. Etnomuzikologai ir vėliau, aš pati taip pat, įrašinėjo ir mokėsi iš tradiciškai grojančių kanklininkų. XX a. 4-ajame dešimtmetyje pradėtos gaminti technologiškai pakeistos kanklės, bet daugeliu atvejų tai yra tradicijos, noro kankliuoti tąsa.

– Supratau, kad nieko įdomesnio už kankles nėra ir negali būti. Ką daryti žmogui, kuris negalės dalyvauti simpoziume ir koncertuose?

– Kaip ir kitos muziejaus konferencijos, šis simpoziumas bus tiesiogiai transliuojamas internetu, tačiau į koncertus kviečiame ateiti gyvai.