Variantų, kas gali būti "taip arti ir taip toli" – begalės, ir tai nebūtinai susiję su fiziniu / geografiniu atstumu, veikiau su vidine būsena, pojūčiais. Kiekvienas esame apdovanotas laisve priimti sprendimus ir keisti aplinkybes, kuriose esame.

Keliautojai į niekur

Ar kasdienybėje dažnai pasikliaujame savimi, prisiimdami atsakomybę už tai, kaip toli ir kaip arti esame nuo savęs pačių? Klausimas ne iš paprastųjų. Daugumai mūsų daug paprasčiau sekti mases ir paklusti jų reikalavimams, nei žengti savarankiškus žingsnius. Niekas nenori būti vienišius, atsiskyrėlis ar nepritapėlis. Dėl to sukamės užburtame rate: dieną pradedame kupini ryžto kažką keisti, noro atrasti savąjį kelią, o ją užbaigiame išvargę kovoti ir ieškodami saugaus prieglobsčio.

Kas gali būti saugiau nei didelės žmonių grupės palaikymas, rodomas dėmesys, įvertinimas? Taip kasdien ir keliaujame. Be tikslo, be aistros, be savęs. Šios kelionės muliažą žiūrovams priešais akis pastato Vytenis Jankūnas, demonstruodamas vaizdo instaliaciją "Su "J" į Manhataną – amžinasis keliautojo sindromas uždaru ratu".

Galerijos erdvėje ratu sustatytuose plokščiaekraniuose TV monitoriuose judantys greitieji traukiniai – tai besitęsiančios monotonijos išraiška, priverčianti žiūrovą susivokti, kad taip greitai judančiame pasaulyje jis yra tai, kas iš tikrųjų nejuda.

Tik negi mes sau tai pripažinsime? Paradoksalu, kad, turėdami begalines galimybes keliauti, patirti, pasisemti naujų įspūdžių, aptingstame ir pasitenkiname belaidžiu (interneto) ryšiu. Šiuo metu tai vienas stipriausių, kasdien puoselėjamų ryšių mūsų gyvenimuose. Tačiau Eglė Ganda Bogdanienė savo instaliacija "Antra oda" tikisi žiūrovams priminti apie žmogiškojo ryšio svarbą.

Instaliacija yra projekto tuo pačiu pavadinimu dalis, kuriame menininkė ant apnuogintų žmonių kūnų velia abstrakčių formų, plokščius veltinio objektus, siekdama atkurti jausmą, kuris užlieja kūną, kai liečia mus ar liečiame mes. Ko gero, esame tai kiek primiršę, nes jau turime nevalingą refleksą į žmogaus emocijas reaguoti žaisminga šypsenėle ar pakeltu nykščiu, tarsi parodydami jam savo dėmesį, tačiau atsiribodami nuo emocinio kontakto.

Išlaikyti atstumą

Iš tiesų mes įpratome būti stebėtojais – nepriklausomais, neįsipareigojusiais, išlaikančiais atstumą. Lygiai kaip Evaldas Jansas vaizdo filme "Sodų gatvės plaštakės", kuriame nufilmuota pro menininko dirbtuvės langą matoma Vilniaus stoties rajono gatvės atkarpa, mieste žymi tuo, kad rytą vakarą čia plasnoja įvairiaspalvės plaštakės. Veiksmas filme vyksta nuolatos tuose pačiuose keliuose kvadratiniuose metruose kintant metų laikams. Įkyri monotonija, nesulaukiant siužeto vystymosi eigos teikiamų emocijų, skatina susitikti su savo mintimis ir jausmais. Į situaciją pažvelgti ne stebėtojo, o žmogaus žvilgsniu.

Bandydami tuštumą viduje užpildyti naujais daiktais, įsivaizduojame galintys vidinę ramybę užsidirbti, laimę nusipirkti.

Tačiau ar mes pakankamai gerai suprantame vieni kitus? Šį klausimą iškelia vaizdo projekto "Kino – Balopox" kūrėjas Gregoire'as Fabvre'as, kartu su 26 menininkais iš Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos ir Ispanijos sukūręs interaktyvų meninį žaidimą.

Projekto dalyviai kūrė nejudančių vaizdų, kuriuos papildo balso ir garso įrašai, filmą. Žiūrovas ekrane stebi lyg nuotraukas kintančius vaizdus ir klausosi fragmentiškų pasakojimų, su regimais vaizdais neturinčių nieko bendra. Šis siurrealus pasakojimas vystosi daugybe skirtingų siužetinių linijų, kurios yra atviros naujai senai įsiklausymo patirčiai atkurti.

Vaidinti realybę

Įsiklausyti į supančią aplinką paskatina ir Francisco Janeso bei Lauros Zaveckaitės vaizdo kūrinys "Be pavadinimo", leidžiantis žiūrovui atsiriboti nuo visuotinio triukšmo ir išgirsti natūralios gamtos garsus. Vaizdiniais ir garsiniais perėjimais kūrinyje priartinama čia ir dabar akimirka, kurioje nelieka nieko kito tik būti. Nieko neieškoti, nieko nesitikėti.

Apie tai primena ir Hugo Paquete darbas "Miglotas spinduliavimas", kuris kiekvienam iš mūsų atskleidžia, kaip stipriai mes įpartome pasinerti į apgaulingą realybę, kurią kruopščiai susikuriame patys. Joje pasimetame ir grimstame vis giliau, primesdami sau įvairiausius vaidmenis ir taip atskirdami save nuo savęs pačių.

Christine Dixie instaliacijoje "Būti karaliumi" akcentuoja, kad keisdami vaidmenis siekiame įtvirtinti savo poziciją, būti reikšmingi, svarbūs, tai, manome, garantuos mums laimę, tačiau, esant šiai situacijai, mes kovojame vieni su kitais, taip pamesdami tikuosius savo tikslus. Karštligiškai ieškome nežinodami, ko ieškome, – pasimetame, nusiviliame, parandame tikėjimą.

Sunki našta

Apskritai, ar šiuolaikiniame pasaulyje mums dar svarbus tikėjimas? To klausia L.Zaveckaitė instaliacijoje "Nykstantys". Viena linija ant sienos sukabintos ant kryžiaus prikalto Kristaus atliejos keičiasi, kol visiškai praranda savo formą. Visai kaip mūsų dvasinės vertybės, kurias keičia materialūs troškimai. Bandydami tuštumą viduje užpildyti naujais daiktais, įsivaizduojame galintys vidinę ramybę užsidirbti, laimę nusipirkti, o darnos ir harmonijos pasiekti, tenkindami savo fizinius poreikius.

Apie vartojimo kultūros padarinius dialogą mezga Hermione Allsopp 12 objektų instaliacijoje "Gaubti saugotinus". Objektai, sukurti iš kasdienio vartojimo atliekų, primena sunkius riedulius, kuriuos, lyg Sizifas, ridedame į savo laimės kalno viršukalnę, vis vildamiesi, kad kiekvienas naujas daiktas, patirtas malonumas priartins mus prie jos, tačiau...tik sunkiname savo naštą.

Tikriausiai mus reikia pažadinti, sukrėsti, kad nubudę iš svaigaus sapno, suvoktume, kur esame. Tokiu žadintoju tampa Simono Nekrošiaus skulptūrinė garso instaliacija "Tėkmė, kuri atsitrenkė į žemę", netikėtais, fragmentiškais garsais užpildanti visą galerijos erdvę ir paskatinanti žiūrovą supančią aplinką pabandyti suvokti per garsines patirtis.

Garso judesiai erdvėje taip pat svarbūs menininkui Allardui van Hoornui, kurio kūrinys "065 Miesto dainotakis" pasitinka žiūrovus prie galerijos įeigos. Skulptūra, pastatyta iš rekonstruojamos Vienybės aikštės plytelių ,– abstrakti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos reprodukcija. Susiedamas istorinius ir asmeninę reikšmę turinčius vietų kontekstus, menininkas per garsines patirtis skatina pasinerti į naujas aplinkybes, kuriose verbalinis bendravimas praranda savo reikšmę, ir per tai pamatyti naujai atsivėrusias pasaulio suvokimo perspektyvas.

Apie pasaulį be žodžių, tiksliau, su griežtu jų apribojimu, mąsto ir Kasia Fudakowski vaizdo filmuose "Žodžių skaičius 01, 02, 03", "Žodžių skaičius 04" ir "Profesoriaus Sanchezo kankinimas". Menininkė užduoda klausimą, ar galėtume (iš)gyventi turėdami tik 433 žodžių limitą per dieną? Utopinė mintis, bet galbūt toks apribojimas paskatintų atidžiau klausytis, aiškiau reikšti savo mintis, nuoširdžiau kalbėtis. Tad ar galėtume?

Mykolo Žilinsko dailės galerijoje eksponuojama festivalio "Kaunas mene. Taip arti, taip toli" paroda – visai ne švelnus priminimas, kad kiekvienas savo gyvenimuose esame šiek tiek pasimetęs. Tačiau galimybės keistis visada yra atviros, tereikia joms ryžtis. O vienatvė kartais labai reikalinga – idant suvoktume, koks svarbus ir kartu trapus yra mūsų visų laikas.