Kelias į populiarumą

Egzistuoja gausybė šio kūrinio interpretacijų, variantų ir aranžuočių – nuo vokalinių iki grynai instrumentinių. Jau kelios muzikantų kartos atlieka "Kreolų mišias" viso pasaulio scenose. Gruodžio 9 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vyks vienintelis koncertas, kuriame A.Ramirezo "Kreolų mišias" ir kantatą "Mūsų Kalėdos" ("Navidad Nuestra") atliks Roberto Šerveniko diriguojamas Kauno valstybinis choras, pianistė Beata Andriuškevičienė, iš Argentinos atvykęs kompozitoriaus sūnėnas, bandonijos virtuozas Arielis Ramirezas bei svečiai iš Lenkijos: autentiškais Andų regiono instrumentais grojanti grupė "Sierra Manta" ir tenoras Piotras Rafalka.

Kompozitorius A.Ramirezas viename interviu prasitarė, kad "Kreolų mišių" įkvėpimo šaltiniu tapo kelionė į Vokietiją vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Mintis sukurti tokį sakralinės muzikos kūrinį jam kilo po susitikimo su dviem vokiečių vienuolėmis, karo metu globojusiomis koncentracijos stovyklos belaisvius. Susiformavus kūrinio idėjai ir planui, kompozitorius vėliau keliavo po Argentinos regionus, pačiuose atokiausiuose kaimuose užrašydamas įvairiausių stilių tautinę muziką ir taip kaupdamas medžiagą mišioms.

Užrašęs pirminį mišių variantą kompozitorius kreipėsi į garso įrašų studiją "Philips Records" ir pasiūlė įrašyti šį kūrinį. Studijos vadovai tai padaryti sutiko tik po ilgų įkalbinėjimų – jų teigimu, kūrinys buvo beviltiškas ir niekam neįdomus. Iš tiesų pirmasis įrašas netapo populiarus – buvo parduota vos 5 tūkst. plokštelių.

Tikrojo populiarumo sulaukė antroji mišių versija, įrašyta toje pačioje studijoje po kelerių metų. Taip prasidėjo kūrinio triumfo žygis per visą pasaulį. Šiuo metu įvairiausių atlikėjų įrašytų "Kreolų mišių" yra parduota daugiau nei 30 mln. plokštelių ir kompaktinių diskų.

Argentinos muzikos žvaigždė

A.Ramirezas (1921–2010) – vienas žinomiausių XX a. Argentinos kūrėjų. Jis – kompozitorius, pianistas ir dirigentas, daug dėmesio skyręs tradicinės tautinės Pietų Amerikos žemyno muzikos tyrinėjimams. Jo vokalinius kūrinius atliko tokios ispanų operos įžymybės kaip Placido Domingo, Jose Carreras, Montserrat Caballé ir kiti. Beje, vieną žinomiausių jo melodijų tikrai atsimena ne vienas mūsų šalies vyresniosios kartos klausytojas – Paulo Mauriato orkestro atliekama pjesė "Vyturėlis" skambėdavo kaskart prasidedant kadaise populiariai televizijos laidai "Gyvūnijos pasaulyje". Iš tiesų ši pjesė – kantatos "Mūsų Kalėdos" dalis, pavadinta labiau sakralinei muzikai tinkančiu pavadinimu "Piligrimystė".

Argentinos šiuolaikinės muzikos klasiku tituluojamas kompozitorius didžiąją gyvenimo dalį praleido gimtojoje šalyje, nors kurį laiką gyveno ir mokėsi Europoje. Ilgus gyvenimo metus jis paskyrė akademinės muzikos žanrų sintezei su Argentinos muzika ir Pietų Amerikos folklorui, dainoms bei ritmams klasifikuoti. Jam itin artima buvo gaučų ir kreolų muzika, kūrėjas surinko ir išleido daugiau nei 400 įvairių Argentinos etninių grupių dainų.

Tai nemonotoniška muzika, kuri prasideda ir pasibaigia ta pačia gaida: ji kupina įvairiausių spalvų, akcentų, sukelianti įvairiausių pojūčių.

Karjeros pradžioje domėjęsis tango žanru A.Ramirezas greitai pasuko tautinės muzikos tyrinėtojo keliu, o ypatingą postūmį tam davė susitikimas su gitaristu ir atlikėju Atahualpa Yupanqui. Kartu su juo kompozitorius išnaršė Šiaurės Vakarų Argentinos regioną, tirdamas tradicinius tautinės muzikos ritmus. Baigęs Nacionalinę Buenos Airių konservatoriją, toliau studijas tęsė Madride, Romoje ir Vienoje, po studijų grįžo į Argentiną, kur įkūrė tautinę muziką propaguojančią bendriją "Compania de Folklore Ariel Ramirez" ir atsidėjo kūrybai.

A.Ramirezo kūrybiniame palikime gausu religinės muzikos, tai būdinga daugeliui Lotynų Amerikos kompozitorių. Vieni ryškiausių pavyzdžių: "Misa Criolla", "Cantata sudamericana" ("Pietų Amerikos kantata"), "Misa por la paz y la justicia" ('Mišios už taiką ir teisingumą"), parašytos popiežiaus Jono Pauliaus II tekstais ir t.t. Žinoma, kompozitorius kūrė ir kitokią muziką, netgi rašė kino filmų garso takelius, bet liūto dalis jo kūrinių sąraše atitenka sakraliniams kūriniams.

Novatoriškas kūrinys

XVIII–XIX a. Lotynų Amerikos tautinė muzika formavosi veikiama europinės to laikmečio bažnytinės muzikos. A.Ramirezas savo "Kreolų mišiomis" atliko tarytum atvirkščią virsmą – sukūrė katalikiškas mišias, kurių atskiros dalys grindžiamos skirtingais Lotynų Amerikos tautinės muzikos žanrais ir remiasi tradiciniais šio regiono ritmais (chacarera, carnavalito, estilo pampeano ir kt.). Beje, "Misa Criolla" – vienos pirmųjų katalikų mišių, parašytų ne lotynų kalba. Įsigaliojus II Vatikano susirinkimo nutarimui šv.Mišių metu lotynų kalbą pakeisti nacionalinėmis kalbomis A.Ramirezas greitai sureagavo į šią nuostatą ir savo mišioms panaudojo kastiliečių ispanų kalbos tarmę.

Pirmasis, dar 1964 m. įrašytas "Kreolų mišių" albumas – dviejų dalių. Tai dalys, kurios skambės ir vieninteliame koncerte Kauno valstybinėje filharmonijoje: "Misa Criolla" ir "Navidad Nuestra". Pirmoji – tradicinės penkių dalių katalikų mišios, kurių lotyniški tekstai išversti į ispanų kalbą. Antroji – šešių dalių kantata argentiniečių poeto Félixo Lunos tekstais, kuriais pasakojama Jėzaus Kristaus gimimo istorija nuo pirmojo apreiškimo iki Marijos ir Juozapo pabėgimo į Egiptą. Kiekviena kantatos dalis lydima vis kito Pietų Amerikos tautinio šokio ritmo, o eilėmis pasakojama istorija taip pat nukelia į Lotynų Amerikos pasaulį: Marija ir Juozapas keliauja per apledėjusias pampas, Kūdikėlį Jėzų lanko piemenys iš visos Argentinos, dovanodami jam sūrio ritinių, baziliką ir kmynų, o karaliai dovanų atneša baltą alpakos vilnos pončą.

Originali mišių versija buvo įrašyta Sokoro bazilikos choro ir kvarteto "Los-Fronteros", o po metų kūrinys buvo atliktas žymiajame Buenos Airių Kolono teatre. 1967 m. kompozitorius ir jo suburtas ansamblis, atlikdamas "Kreolų mišias", gastroliavo visoje Europoje, o nuo 1970-ųjų kūrinys tapo itin populiarus. Jį atliko žymiausi muzikantai, pasirodė gausybė garso įrašų, kuriuose dainavo "Lotynų Amerikos balsu" tituluota Mercedes Sosa, graikų atlikėjas Giorgas Dalaras ir vienas ryškiausių pasaulio tenorų Jose Carerras.

Arielis Ramirezas

Bandonijos virtuozas, kompozitoriaus sūnėnas

Su "Kreolų mišiomis" ir kantata "Mūsų Kalėdos" gyvenu nuo kūdikystės – tokios stilistikos muzika man artima nuo mažens, nes dėdės, vieno žymiausių Argentinos muzikos pasaulio atstovų, kūryba nuolatos skambėjo mano aplinkoje. Beje, vardą man tėvai suteikė taip pat dėdės garbei. Augau menininkų šeimoje, o sekmadieniais tėvai organizuodavo menų pasaulio atstovų vakarėlius. Į juos rinkdavosi menininkai iš visos Argentinos: muzikantai, aktoriai, radijo ir televizijos artistai. Man tuomet buvo kone dešimt metų, tėvų paragintas mokiausi groti pianinu, nes, jų nuomone, kompozitoriaus sūnėnas, turintis tą patį vardą, taip pat turėjo tapti pianistu. Atmenu, kaip grodavau sėdėdamas dėdei ant kelių. Bet nei pianinas, nei gitara netapo man itin artimais instrumentais. Vieną kartą į sekmadieninį vakarėlį atvyko vyras su bandonija. Su nuostaba stebėjau jo grojimą, susižavėjau šiuo instrumentu. Prieš kitą susitikimą tas vyras atvyko šiek tiek anksčiau ir pamokė mane groti. Jau po pirmos pamokos jis pasakė mano tėvams: "Šis vaikas tikrai išmoks groti bandonija." Taip prasidėjo mano draugystė su šiuo instrumentu. Iš pradžių mokiausi savarankiškai, vėliau išvykau studijuoti į Buenos Aires, nes tik ten buvo galimybė profesionaliai mokytis bandonijos meno.

Originali "Kreolų mišių" ir "Mūsų Kalėdų" versija sukurta chorui, solistui, fortepijonui ir Andų regiono instrumentų grupei. Tai, ką girdės Kauno publika, – mano aranžuotė, kurioje instrumentų ansamblį papildo bandonija. Kažkada teko groti "Kreolų mišių" gitaros partiją. Pajutau, kad kažko trūksta, grojimas gitara man nesukėlė gilių jausmų. Atvykus į Europą šis trūkumo jausmas dar labiau sustiprėjo, ėmiau mąstyti, kaip dar geriau perteikus Argentinos dvasią šiame kūrinyje. Pirma mintis buvo pritaikyti "Kreolų mišių" akompanimentą simfoniniam orkestrui. Bet paskui pamaniau – kodėl gi nepanaudojus instrumento, kuris reprezentuoja Argentiną ir tango kultūrą. Šis instrumentas – mano mėgstama bandonija.

Artėjantis koncertas man svarbus ir įdomus, nes A.Ramirezo kūriniai bus pirmą kartą atliekami su profesionaliu Lietuvos choru ir lietuvių dirigentu. Šie kūriniai labai jausmingi, nuo pirmų akordų žadinantys klausytojų emocijas. Tai nemonotoniška muzika, kuri prasideda ir pasibaigia ta pačia gaida: ji kupina įvairiausių spalvų, akcentų, sukelianti įvairiausių pojūčių. Kad ir kur būtų atliekami šiuodu kūriniai, klausytojai salę palieka patenkinti ir kupini emocijų. Prieš atvykdamas į pirmąją repeticiją su Kauno choru tikėjausi, kad koncertas pavyks. Po susitikimo su kolektyvu galiu užtikrinti – koncertas bus nuostabus. Kauno valstybinis choras – puikus kolektyvas, o R.Šervenikas – itin profesionalus dirigentas. Nustebino nepriekaištinga choro dikcija, puikus ispanų kalbos tarimas, teisingas žodžių kirčiavimas, muzikinis frazavimas.