Kurs kartu su žiūrovais

Ši improvizacija – tai noras mesti iššūkį nusistovėjusiems stiklo meno metodams. "Dėl specifinės darbo technologijos – karščio bei mažos erdės, stiklo menininkai dirba vieni ir erdve nesidalija su kitais. Tačiau tai juos ilgainiui izoliuoja, tad noriu suteikti galimybę prie stiklo gamybos proceso prisidėti ir publikai", – išvakarėse sakė M.Emilssonas.

Karšto stiklo studija, kurioje dirbs menininkai, nėra didelė, todėl į ją galės patekti nedidelė grupė panorusiųjų iš arčiau susipažinti su stiklo gamybos procesu. Netilpusieji į studiją vykstantį darbą galės stebėti tiesiogiai transliuojamą Vilniaus dailės akademijos (VDA) kiemelyje.

Sesijos metu žiūrovai patys pūsti stiklo negalės, tačiau studijoje dirbantys menininkai lauks publikos idėjų ir kitokio aktyvaus dalyvavimo procese.

"Manau, kad uždaro kūrybinio proceso atvėrimas aplinkiniams yra labai svarbus veiksmas. Iš patirties galiu pasakyti, kad norint pajausti ir suprasti meną, reikia jį patirti. O štai tokia improvizacija – geriausias būdas tai padaryti", – tikino M.Emilssonas.

Abejingųjų neliks

Stiklo meno festivalis "Vitrum Balticum" – vienintelis tokio pobūdžio stiklo meno renginys Baltijos šalyse – rengiamas jau septintą kartą. Anot festivalio vadovės Julijos Pociūtės, šiais metais festivalis svečius pasitiks išaugęs ir išsiplėtęs į naujas erdves.

Manau, kad festivalis pritrauks ne tik besidominčius stiklo menu, bet ir tuos, kurie juo nesidomi – juk ne kasdien gali iš arti išvysti stiklo pūtimo procesą iš arti.

"Ankstesniais metais festivalio programoje daugiausia vietos užimdavo parodos galerijose. Šiemet į programą įtraukėme ir meistriškumo dirbtuves VDA karšto stiklo studijoje bei buvusio "Aleksoto" stiklo fabriko patalpas, kuriose festivalio dalyvių laukia netikėtas renginys, pasakojantis industrinę fabriko praeitį ir fabriko darbuotojų kasdienybę", – pasakojo J.Pociūtė.

Ji pabrėžė: festivaliu norima parodyti visuomenei, kad stiklo menas nėra gąsdinantis ir paslaptingas procesas, jis gali būti ir atviras bei kasdieniškas. "Mums, tiems, kurie kasdien dirba stiklo dirbtuvėse, tai yra kasdienybė. Tačiau su tuo nesusijusiems žmonėms šis menas atrodo nesuprantamas", – pasakojo festivalio vadovė.

Dar viena šio meno problema, anot J.Pociūtės, – žmonės jį dažnai tapatina tik su stiklinių butelių ar buitinių stiklinių gamyba, tačiau stiklo menas gali būti ir neįtikėtinai gražus. "Manau, kad festivalis pritrauks ne tik besidominčius stiklo menu, bet ir tuos, kurie juo nesidomi – juk ne kasdien gali iš arti išvysti stiklo pūtimo procesą iš arti", – teigė J.Pociūtė.

Skaudžios temos

Šių metų festivalyje apmąstomos atminties, praeities ir istorijos temos, kurių bendrumas – laikas. Anot festivalio rengėjų, šūkis "Pinklės"! žaismingai kviečia į atminties labirintus, painius šokinėjimus laiko elipsėmis tarp praeities, dabarties ir ateities.

Vieno iš laukiamiausių festivalio dalyvių – vokiečių menininko Jenso Gusseko darbai būtent ir klaidžioja tarp skausmingos praeities bei dar laukiančios nesuprantamos ateities. Jo stiklo mozaikos darbai "Treblinka", kurie bus eksponuojami galerijoje "Menų parkas", pasakoja apie žiauriausią Vokietijos istorijos laikotarpį – mirties stovyklas.

"Galbūt kam nors kils klausimas, kodėl aš kuriu tokius darbus, tačiau manau, kad šį laikotarpį mes privalome nuolat laikyti savo atmintyje, nors naujausia mano tautiečių karta baigia jį užmiršti. Šiuo metu pasaulyje vyksta įvairūs keisti procesai, pavyzdžiui, Vokietijoje vėl kyla radikalios partijos. Tad neprisiminę praeities, galime neturėti ir ateities", – teigė menininkas.

Koblenco universiteto Keramikos ir stiklo institute dėstantis J.Gussekas tikino besidžiaugiantis tokiomis stiklo meną gaivinančiomis iniciatyvomis: "Gaila, bet nemanau, kad mano mokiniai iš instituto turi ateitį, kadangi dauguma galerijų orientuojasi tik į vaizduojamąją dailę."

Antrindamas kolegoms iš Lietuvos jis apgailestavo, kad žmonės dažnai nesupranta, jog stiklo menas nėra tik bokalas jų rankose. "Tokių iniciatyvų tikrai labai trūksta. Aišku, aš kalbu apie Vokietiją, tačiau manau, kad ir Lietuvoje situacija panaši", – sakė jis. Vis dėlto pastebėdamas, kad Vokietija šiuo metu išgyvena nedidelį stiklo meno renesansą: "Šiuolaikinio meno galerijos pastaruoju metu atsigręžė į keramiką ir stiklą, bet tai labai mažas žingsnis pažangos link."

Trūksta tik žmogaus

VDA Kauno fakulteto dekanas Jonas Audėjaitis sveikina festivalio "Vitrum Balticum" iniciatyvą atverti stiklo dirbtuves plačiajai visuomenei ir apgailestavo, kad nedaugelis renkasi stiklo specialybę. "Na, kas nesižavi stiklu? Juo žavisi visi. Tai taip pat yra ir perspektyvi specialybė, kadangi stiklas yra naudojamas beveik visur. Tačiau užtenka pažiūrėti, kiek žmonių dirba šioje srityje, – vienetai. Nuoširdžiai gailiuosi, kad ši sritis nesivysto taip, kaip galėtų", – pastebėjo jis.

Lietuvos stiklo menininkų kasdienybė, anot J.Audėjaičio, nelabai skiriasi nuo kitų šalių menininkų. "Pavasarį teko aplankyti Filadelfijos menų universiteto stiklo laboratoriją ir dirbtuves. Jos buvo analogiškos toms, kurias turime Lietuvoje. Vadinasi, stiklo menui vystytis tereikia tik šį meną mylinčio žmogaus", – įsitikinęs pašnekovas.