Neišbandė nė vienos

„Paroda skirta lėkščių įvairovei parodyti“, – pristatė parodą maisto technologijos mokslų daktaras E. Mickevičius. Per lėkštes atsiskleidžia ir keramikos ypatybės, galimybės, taip pat ir senovės verslo, įvairių laikmečių ypatumai, mados, tautų tradicijos, religijos dogmos ar net apskritai civilizacijos istorija.

„Valgymas ir naudojimasis stalo indais žmonėms yra kasdienė būtinybė. Iš visų stalo indų lėkštės yra svarbiausios, nes jų daugiausia naudojama ir gaminama. Lėkštės greičiausiai ir sudaužomos“, – pastebėjo E. Mickevičius.

Nė vienos lėkštės iš 1,1 tūkst., sugulusių į kauniečio kolekciją, pats nemėgino išbandyti prie pietų stalo. Namuose valgo, kaip sako, iš paprastų lėkščių.

„Kolekcinės – daug naudotos, jos turi amžiaus žymių. Be to, reikia turėti visą servizą,  kad kiti valgantys prie stalo nesijaustų nuskriausti“, – dėstė pašnekovas.

Didžioji dalis iš 400 eksponuojamų lėkščių, pagamintų 40-yje skirtingų šalių, yra dekoratyvios, skirtos kabinti ant sienų ar eksponuoti spintose, tačiau kai kurie šie keramikos dirbiniai kadaise buvo stalo servizų dalimi.

Užfiksuota: parodoje – piešinių tematikos, spalvų ir lėkščių formų įvairovė. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Piešiniuose – ir vagystės

Pirmąją senovinę lėkštę, tiksliau, iš karto dvi, E. Mickevičius įsigijo prieš 40 metų. Neplanuotai pamatė viename Kauno komisų. „Nuo šios lėkštutės ir prasidėjo viskas“, – rodė kaunietis.

Kada namuose atsirado trečioji kolekciniu atžvilgiu vertinga lėkštė, jis nebepamena. Rinkti ėmė ne iš karto. Pamena, kad po ketverių metų iš Paryžiaus grįžo su keliomis angliškomis lėkštėmis.

„Ką jūs čia matote?“ – paprašė atidžiau pažvelgti į vieną lėkščių. Žuvys, mergina, vaikinas. „Berniukas kibina pardavėją, o ji, žiūrėkite į ranką, vagia iš jo – piniginę ištraukė“, – apie temų, įamžintų ant lėkščių, įvairovę prakalbo kolekcininkas.

„Čia inkrustuota perlamutru, čia – metalo emalė. Čia puošta pusbrangiais akmenimis“, – atkreipė dėmesį pašnekovas. Daug lėkščių – porcelianinės, likusios – iš fajanso, kitokios keramikos, yra metalinių, medinių, stiklinių.

Nusipirkus lėkštę prasideda gilinimasis į jos istoriją, bandymai iš įvairių detalių atsekti gamybos laikotarpį. Užuominomis tampa gamintojo palikti įspaudai ar užrašai, piešinio ypatybės ir t. t.

Lėkštė su uranu

„Ši lėkštė pagaminta 1780 m. Ji skirta Švedijos karališkosios šeimos garbei. Ši Švedijos karalienė buvo Jogailaitė“, – į užrašą „Jagellionica” atkreipė dėmesį E. Mickevičius.

Kotryna Jogailaitė, gim. 1526 m. Krokuvoje, – Lietuvos ir Lenkijos princesė, Suomijos kunigaikštienė, Švedijos karalienė. Jauniausia Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė. Ji buvo Švedijos karaliaus Jono III žmona ir Zigmanto Vazos motina.

Nuo šių istorinių faktų kolekcininkas nuklysta į dar tolimesnius laikus. „Kinijoje tikriausiai visais amžiais buvo daug gyventojų, jiems reikėjo daug indų. Keraminiai indai lengviausiai pagaminami. Jie pigesni už metalinius, higieniškesni už medinius, todėl, esant palankioms sąlygoms, ilgus metus tęsdami bandymus, kinai ir sukūrė geriausios keramikos – porceliano – gamybos technologiją. Porceliano gamybos būdas Kinijoje visais laikais buvo labai saugomas. Tik 1710 m. Vokietijoje, Meisene, buvo atskleista porceliano gamybos paslaptis. Tuomet Europoje pradėjo kurtis porceliano fabrikai“, – pasakojo kaunietis.

Europa, pagaliau išmokusi pati pasigaminti porcelianą, ėmė masiškai kopijuoti kiniškus piešinius. Tokio kopijavimo pavyzdžiai – XIX a. antrojoje pusėje Anglijoje gamintos vadinamosios tekančio mėlio lėkštės, kai mėlyną spalvą suteikia kobaltas. Dekoruoto piešinio kontūrai degimo metu išteka, išplaukia ir piešinio kontūrai tampa neryškūs. Tai patinka kolekcininkams anglams ir amerikiečiams.

Parodoje pasitelkti ir šviesos efektai. Viena stiklinių lėkščių prie paprasto apšvietimo yra skaidri – permatoma, bet pašvietus ultravioletiniais spinduliais, suspindi žalsvai. „Ji pagaminta iš stiklo, kuriame – apie 2 proc. urano oksido“, – demonstravo lėkštę E. Mickevičius. Darbar urano lėkštės nebegaminamos, bet geidžiamos kolekcininkų.

Nebegaminama: tai švytinti lėkštė su uranu. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Uošvio darbai

Kolekcijoje E. Mickevičius turi ir Lietuvoje pagamintų eksponatų, tarp jų – uošvio, dailiosios keramikos pradininko Lietuvoje, darbai.

Dailininkas keramikas Vaclovas Miknevičius kadaise buvo Kauno „Dailės“ kooperatyvo vyr. technologas. Jo darbų saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje Vilniuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Jo darbai Paryžiaus 1937 m. pasaulinėje parodoje pelnė aukso medalį.

Parodoje demonstruojamos „Jiesios“ keramikos gamyklos lėkštutės. Norėtųsi demonstruoti ir kitų Lietuvos dailininkų keramikų lėkščių, tačiau stabdo kaina. Be to, Lietuvos keramikai labai nedaug gamina lėkščių. Mugėse daugiausia – puodeliai, vazelės ir paprastos lėkštutės, kurios netinka prie renkamos kolekcijos.

Kodėl kolekcijoje vyrauja kitų šalių gaminiai? Kodėl Lietuvoje porceliano gamyba prasidėjo palyginti vėlai ir tik vieninteliame „Jiesios“ fabrike? Lietuviškas molis yra geležingas, o toks porceliano gamybai netinka. Šiuo metu tebekuriantys pavieniai kaulinio porceliano gamintojai Lietuvoje žaliavas, dažus ir glazūras vežasi iš užsienio.

Norėtų mainytis

„Atmečiau lėkštes su gyvūnais. Pirmenybę teikiu mėlynos spalvos lėkštėms, nes jų daugiausia. Iš pradžių norėjau rinkti su paukščiais. Jeigu lėkštė su paukščiukais, ji man gražesnė“, – šyptelėjo E. Mickevičius.

Ar jau pilna kolekcija? Oi ne, gražiausių dar neįsigijo. „Kolekcionavimas yra priklausomybė. Einu ieškoti savaitgaliais į turgų, antikvariatus. Įsigyju po vieną. Negaliu išlaidauti. Be to, paskui manęs laukia užduotis nagrinėti, kas lėkštę pagamino, kada. Dažniausiai iš karto atskiriu, kurios šalies“, – kalbėjo kaunietis.

Ar yra buvę nesėkmingų pirkinių? Atsakė mįslingai, kad nereikia nieko gailėtis. O labai sėkmingų, viršijusių lūkesčius? „Vienas antikvariatas padovanojo lėkštę. Sako, renkate senovines lėkštes, ai, dovanojame“, – pasakojo E. Mickevičius.

Ši lėkštė tapo vienu seniausių E. Mickevičiaus kolekcijos eksponatų. Tai jau seniai nebeveikiančios Anglijos keramikos gamyklos 250 metų darbas. Tokio dizaino lėkštė buvo gaminama 1740–1760 m. Tokia pat saugoma Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, kuris yra vienas didžiausių pasaulyje taikomosios dailės, dekoratyvinio meno ir dizaino muziejų.

„Norėčiau, kad mano kolekcija būtų vertingesnė, bet brangių neįperku“, – sakė kaunietis. E. Mickevičius savo kolekciją kaupia iš jam padovanotų lėkščių arba paties įsigytų, bet tokiu atveju neperka lėkščių su miestų, kuriuose jis pats nesilankė, užrašais.

Kai kurios lėkštės dūžta. Kelios yra nukritusios nuo sienos, ant kurios buvo sukabintos. Jeigu jos labai vertingos – suklijuoja. Buvo laikas, kai namuose ant dviejų kambarių sienų kabėjo apie 400 lėkščių. Kitos saugotos dėžėse.

Startas: viskas prasidėjo nuo šios lėkštelės. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Dalijasi su kitais

E. Mickevičius ne tik pats labai daug žino apie keramiką, jos rūšis, įvairių šalių istoriją ir keramikos verslo subtilybes įvairiais amžiais, bet ir šiomis žiniomis noriai dalijasi su kitais, veda ekskursijas.

Šiuo metu E. Mickevičiaus kolekcijoje – apie 1,1 tūkst. lėkščių iš Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos, Portugalijos, Graikijos, Italijos, Vokietijos, Austrijos, Čekijos, Vengrijos, Nyderlandų, Anglijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Afrikos, Azijos, Amerikos žemynų šalių.

Kiekvienos šalies lėkštės pasižymi skirtingu dekoru ir kokybe. Be to, kolekcijoje yra lėkščių iš skirtingų medžiagų: porceliano, fajanso, akmens masės, terakotos, marmuro, akmens, stiklo, medžio, bambuko, metalo. Lėkštės skirtingo dydžio: nuo 4 iki 60 cm diametro. Parodoje eksponuojamos trys lėkštės pagamintos XVIII a., apie 100 – XIX a.

Paroda „Kolekcininkai: Edvardas Mickevičius: dekoratyvinių lėkščių kolekcija“ surengta Lietuvos profesionaliosios muziejininkystės pradininko Pauliaus Galaunės ir operos solistės Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės namuose-muziejuje Kaune.

E. Mickevičius labai dėkingas muziejaus darbuotojams už galimybę parodyti kauniečiams ir miesto svečiams savo kolekciją.

Šedevrai iš degto molio

Keramika pagal savo svarbą priskiriama prie didžiausių žmonijos istorijos pasiekimų. Archeologai seniausias degto molio keramikos šukes datuoja 20 tūkst. metų pr. m. e. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad pirmasis žmogus buvo sukurtas iš molio. Lietuviai turi priežodį, kuriame atsispindi prielaida, kad žmogus irgi drėbtas iš molio.

Keramika – tai gaminiai iš degto molio. Seniausių randamų tokių dirbinių pėdsakai datuojami 13 tūkst. metų pr. m. e. Šiandien vartojamas pavadinimas kilęs iš senovės Graikijos ir reiškia „žemė, molis“.

P. Galaunė savo knygoje „Lietuvių liaudies menas. Keramika“ rašė, kad „sprendžiant iš archeologinių kasinėjimų, jau 3-iajame tūkstantmetyje pr. m. e. Lietuvos teritorijos gyventojai mokėjo lipdyti molinius indus. Žalvario amžiuje (1700–500 m. pr. m. e.) moliniai puodai pasidarė svarbiausiomis namų apyvokos reikmenimis. Geležies amžiuje ( V a. pr. m. e.–X m.e. a.) toliau tobulėjo keramikos formos, raštai ir degimas. IX–X m. e. a. pasirodė pirmieji ratu žiesti moliniai puodai“.

Balininkų dvaro (Ukmergės apyl.) 1597 m. inventoriuje minimi du moliniai glaistyti (palyvuoti) puodai.

Porceliano svarba

Kadaise porceliano kaina buvo didesnė nei sidabro, o paklausa nuo to visai nemažėjo. Porcelianas nuo pat pradžių buvo socialinio statuso rodiklis, netgi buvo tapęs savotiška valiuta.

Čia inkrustuota perlamutru, čia – metalo emalė. Čia puošta pusbrangiais akmenimis.

Porceliano populiarumą Europos valdovų dvaruose didino ir prietaras, kad porcelianiniai indai suyra, kai į juos patiektame maiste ar gėrime atsiranda nuodų.

Fajansas gaminamas iš to paties molio mišinio kaip ir porcelianas, tačiau prastesnės kokybės, nepraleidžia šviesos, yra storesnis ir tvirtesnis. Net ir neglazūruotas porcelianas nesugeria vandens, priešingai nei fajansas, tad pastarasis visada dengiamas glazūra.

Akmens masės, kuri gaminama iš molio, skaldos ir kvarcinio smėlio, dirbiniai yra ypatingo tvirtumo, dažnai naudojami, pavyzdžiui, grindų plytelėms gaminti, tačiau būna ir indų.

Porcelianas skirstomas į kietąjį ir minkštąjį. Abu jie gaminami iš kaolino, kvarco ir feldšpatų, tačiau jų proporcijos skiriasi. Minkštasis degamas žemesnėje temperatūroje nei kietasis porcelianas, todėl jį galima gausiai dekoruoti, o spalvos išlieka ryškios daugelį metų.

Garsiausia minkšto porceliano rūšis yra kaulinis porcelianas, kurio gaminiai yra gražiausi ir brangiausi. Jį prieš 200 metų išrado anglai.