Menas nuo vaikystės

"Jau vaikystėje žinojau, kad būsiu dailininkas", – pasakojimą apie menininko kelią pradėjo S.Kruopis.

Vyras gimė ir paauglystę praleido Šiauliuose, piešimo talentą demonstravo nuo ankstyvos vaikystės, bet mokytis nemėgo, pavyzdingu elgesiu nepasižymėjo – mokytoja nuolat kviesdavo mamą, kuri turėdavo sėdėti pamokose.

Detalė, paskatinusi studijuoti Kaune, – laimėtas pionierių šventei skirtas piešinių konkursas. Menininkas visoje Lietuvoje buvo pripažintas geriausiu, apie tai rašė visi Šiaulių laikraščiai. Tuomet Šiaulių dailės mokyklą baigęs dvylikametis nupiešė tuo laikotarpiu prieštaringai vertinamą piešinį – kaip naciai sušaudo pionerių. Tačiau komisija, matyt, įžvelgė kitą prasmę, už tai skyrė pirmąją vietą.

"Tik vyresnis pažiūrėjau, kas buvo tuomet konkurso vertinimo komisijoje. Tai ir Jonas Kuzmickas, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, kiti. Gal jie susižvalgė ir suprato mano piešinį visai kitaip, tačiau man, kaip vaikui, tada buvo labai gera paskata. Tai buvo mano pirmas apsisprendimas, paskatinęs 1975-aisiais išvažiuoti į Kauną. Įstojau iš pirmo karto, tad man tai buvo didelė dovana, nes grįžti į ankstesnę mokyklą visai nenorėjau", – prisiminė menininkas.

Saulius tais metais nusipirko fotoaparatą "Zenit" ir atvažiavo į Kauną. Stasio Žuko technikume vyko atvirų durų diena. S.Kruopis sako, kad grįžęs į Šiaulius apie Kauno mokyklą paskleidė bacilą, ir tais metais į ją stojo rekordinis šiauliečių skaičius, nors iki tol iš Šiaulių į Kauną persikeldavo vienetai. Į skirtingas specialybes įstojo devyni Šiaulių moksleiviai.

Pasirinko fotografiją

Saulius jau vaikystėje žinojo, kad tapys, tačiau Kaune studijuoti pasirinko meninę fotografiją. Prie to prisidėjo ir mamos brolis Steponas Buivydas, nes jis rinko senus fotoaparatus ir visada daug fotografuodavo. Be to, S.Žuko technikume, studentai gavo labai gerą dėstytoją, kuris giliai įskiepijo fotografijos pagrindus ir idėją.

"Aš pasirinkau studijuoti meninę fotografiją pas Povilą Karpavičių. Jis yra spalvotos fotografijos tėvas, nes išrado ir užpatentavo izopanchromijos techniką. Jis pats buvo technikas, tačiau labai geras specialistas, jau tapęs klasiku. Šis žmogus parengė labai daug gerų fotografų", – iki šių dienų didelę pagarbą dėstytojui jaučia S.Kruopis.

Fotografas sakė, kad dėstytojo žodžius kas norėjo, tas išgirdo, ir pasinėrė į fotografiją. S.Kruopis tikino, kad iki šių dienų visur su savimi nešasi fotoaparatą.

Menininkas prisimena, kad ypač sužavėjo pirmoji paskaita. Dėstytojas P.Karpavičius išsitraukė fotoaparatą, pademonstravo, kad čia yra prieškarinis, 1939 m. juostelinis aparatas ir pakomentavo, kad reikia fotografui visada rankose turėti fotoaparatą.

"Jis atėjo, prisistatė, atsinešė keturis žurnalus ir iš kišenės išsitraukė fotoaparatą "Leica". Atvertė autoritetingą čekų žurnalą, kurio neįmanoma buvo gauti. Parodė savo nuotrauką. Ten buvo užfiksuota moteris, kuri plastiškai stovėjo ir jos sijonėlis gražiai plazdeno, vėjo pravertas. Mums parodė šiek tiek švelnios erotikos – tai labai graži nuotaika. P.Karpavičius pasakojo, kad fotografavo kažkokį kampelį, vėjelis papūtė ir gražus kadras atsirado", – detales prisiminė Saulius.

Leido žurnaliukus

Dėl to, kad dėstytojui tarsi pažadėjo viską fiksuoti, Saulius pradėjo leisti savo fotografijų žurnaliukus. Pirmuosius tris numerius buvo pavadinęs "Fotomėgėjui", tačiau vėliau pervardijo į "Kauno dienas".

"Buvo toks penkiolikamečio pomėgis, nors iš tikrųjų buvome patys tikriausi profesionalai, nes baigėme dailės technikumą. Tai buvo vienintelė Lietuvoje vieta, kuri rengė meninės fotografijos specialistus", – kalbėjo S. Kruopis.

Menininkas pasakojo, kad gyvenime buvo tam tikras virsmas, kuris privertė permąstyti tam tikras vertybes. Visai netikėtai draugas pasiūlė palydėti jo sesę į Armėniją. Ten vyras pirmą kartą patikėjo Dievą ir jam tarsi atsivėrė akys, kad yra kitaip, nei buvo įpratęs ir mokomas sovietinių idėjų. Būtent šioje šalyje S.Kruopis nusprendė, kad reikia grįžti prie dailės ir vėl tapyti.

Tačiau fotografija vyro neapleido. Ir jis išaugo iš mėgėjo sąvokos, todėl savo leidinį pervardijo į "Kauno dienas" ir toliau fiksavo savo gyvenimo momentus.

"Žurnalai atsirado iš poreikio įamžinti istoriją. Visada juose surašydavau dienoraštį, tad man tai buvo tarsi terapijos dalis", – užsiminė Saulius.

Penkiolika numerių

S.Kruopis sako, kad būtent toks pavadinimas jam kilo dėl to, kad tai buvo jo gyvenimas Kaune. Čia buvo jaunystės miestas, pirmieji kartai, pirmosios meilės ar nusivylimai. Viskas buvo pirma, todėl Sauliui norėjosi viską įamžinti.

"Kauno dienos" nebuvo masinis leidinys. Iš viso išleista penkiolika "Kauno dienų" numerių.

Leidinio turinį Saulius užpildydavo ne tik dienoraščiais, bet ir įvairiomis fotografijomis. Kiekvieno numerio gale visada būdavo automobilis, nes tuomet berniukui tai labai patiko, o viršelio nuotrauka – įsimintiniausia, graži akimirka. Todėl čia buvo galima rasti ir Kauno vaizdų, žiemos akcentų ir kitų detalių.

Turinyje taip pat atsispindėjo ir laisvo Kauno idėjos ir tai, kas buvo uždrausta. Saulius pasakoja, kad labai mėgo dėti nuotraukas apie džinsus, ilgus plaukus ir pan. nemažai dėmesio tuometis penkiolikametis skyrė muzikai. S.Kruopis pažymi, kad "Kauno dienos" buvo noras demonstruoti tai, kas yra uždrausta.

Užkliuvo KGB

Kadangi sovietiniais laikais labai greitai buvo galima tapti valstybės priešu, saugumiečiai net du kartus lankėsi Sauliaus namuose. Viskas prasidėjo nuo to, kad jis dažnai važinėdavo į Maskvą ir bibliotekoje rinkdavosi įvairias knygas apie Rytų kultūrą.

"Lenino bibliotekoje būdavo dideli fondai ir garsios knygų mugės, kuriose dalyvaudavo kapitalistai iš viso pasaulio. Aš turėjau fizikos mokytoją, kurio sesuo toje bibliotekoje dirbo. Pusę metų važinėjau į Maskvą ir atgal tam, kad galėčiau kuo daugiau knygų nukopijuoti", – sakė S.Kruopis.

Fizikos mokytojas kažkuo užkliuvo KGB agentams ir jį suėmė. Pas mokytoją buvo atlikta krata, o rastoje knygutėje buvo vienintelis adresas – Sauliaus. Todėl KGB agentai pasibeldė ir į jo namų duris.

Dvi kratos

Pirmoji krata buvo atlikta 1981 m. Tuomet paties Sauliaus nebuvo namuose, jis buvo išvykęs į Rygą. Saugumo budelius į namus įsileido Sauliaus draugė. Ir jie pasiėmė viską.

"Buvo labai gaila, nes išvogė mano paveikslus, muzikos plokšteles, knygas bei fotografijas. Paėmė ir du "Kauno dienų" numerius, nes viename buvo iš "Trimito" perrašytas straipsnis apie Vasario 16-ąją. To vasario numerio labai gaila, nes aš gimęs vasarį. Dėl šios kratos man labai skaudėjo, pusmetį atsigauti negalėjau", – nuoskaudas prisiminė fotomenininkas.

Antroji krata buvo po metų. Tuomet Saulius iš pradžių saugumiečius nuvedė pas draugą į namus ir jie ten atliko kratą. Vis dėlto agentams supratus, kad juos apgavo, teko parodyti ir savo namus.

"Tada vėl išnešė daug knygų, muzikos, tačiau šį kartą išgyvenau jau lengviau", – sakė S.Kruopis.

Po nemalonių vizitų saugumiečiai paskleidė gandą, kad Saulius yra vienas iš jų, todėl nuolat visus fotografuoja ir po to įskundžia. Tokios kalbos fotografą labai užgavo. S.Kruopis jautė, kad saugumiečiai jam nuolatos lipa ant kulnų, todėl nusprendė palikti Kauną – kraustytis į Vilnių.

Paroda Kaunui

Menininkas jau kuris laikas nebegyvena Kaune, tačiau jo pėdsakų čia dar nemažai yra likę. S.Kruopis per devynerius gyvenimo metus šiame mieste prikaupė nemažai fotografijų, tad surengė parodą, kurioje atsispindi jo, penkiolikamečio, esybė.

Prieš keletą metų fotografas buvo surengęs didelę parodą apie Kauną, kurioje vyravo prisiminimai. Tuomet nuotraukas dėjo į koliažus ir kabino Kauno svetainėje. Saulius sako, tada atidavė didelę duoklę Kaunui.

Negana to, menininkas nuolat leidžia knygas. Šiuo metu rengiama jo fotografijų knyga apie šeimą. S.Kruopis tikina, kad knygose nededa autorystės ženklų, nes nori, kad jo fotografijos būtų plačiai naudojamos.

"Jei žmogus kažko nori, nieko nereikia drausti. Tik jie lai ima, platina ir duoda gyvenimui, nes reikia dalytis. Tai reikalinga dėl užmaršties. Labai džiaugiuosi, kad dabar galima nuotraukas skenuoti, nes kai pasižiūri į senąsias nuotraukas, tai jos labai gražios, dailios ir perkelia į prisiminimus", – pasakojimą užbaigė S.Kruopis.