Apie šį projektą, įsiterpiantį tarp visų kūrėjo jubiliejui skirtų renginių, su kompozitoriumi kalbamės jaukiame jo namų sodelyje. Šnekučiuojamės prie kavos puodelio, aplinkui skraido zylutės, vis besitaikydamos nugvelbti šviežio obuolių pyrago gabalėlį. Sėdėdamas savo vardu paženklintame suoliuko kampe ir kartkartėmis šmaikščiai pakalbindamas paukštelius, Maestro mielai dalijasi pastebėjimais ir mintimis. Jos liejasi laisvai ir sklandžiai, o humoro jausmo nestokojantis kompozitorius paragina: "Sėskis čia, matai, šita vieta pažymėta, kad mano. A, tiesa, tu taip pat galėtum čia sėdėti, bet aš dėl to ir skubu nukreipti tinkama linkme, kad neužimtum manojo kampelio. Tai apie ką mes čia. Taip. Apie "Prūsus"...

"Išties, man didelė garbė, kad Pažaislio muzikos festivalio organizatoriai įtraukė į planus naująjį operos "Prūsai" pastatymą. Turėtų būti įdomu, nes kiekvieno tokio spektaklio specifika yra originali – reikia prisitaikyti, atrasti reikalingus taškus, kažko atsisakyti, kažką padaryti naujai", – sako G.Kuprevičius.

Anot Maestro, teatro scena ir atvira erdvė – itin skirtingi dalykai: atsiranda garsinimo, masinių scenų sprendimo problemos. "Publikai gali pasirodyti, kad mažoka choro, trūksta baleto, žirgų, skraidančių balionų ar fejerverkų... Bet operos atlikimas atviroje erdvėje nepriekaištingas gali būti tik tam pritaikytose erdvėse, tokiose kaip Veronos festivalio arena. Ten pastatymams skiriamos didžiulės lėšos, o mes su jais nė iš tolo negalime lygintis, – pastebi kompozitorius. – Atvirai kalbant, mūsų nacionalinė opera užima podukros poziciją. Tiesiog tai – ne repertuariniai spektakliai. Charleso Gounod "Faustą" galima rodyti tris kartus per savaitę, nes visi atpažįsta kūrinio melodijas, šokių choreografiją. Dėl naujosios ar netgi senosios lietuviškos operos – nuolatinės problemos. Tai – karo mūšis, kova. Kita vertus, lietuviška opera, pradedant nuo Miko Petrausko "Birutės", yra pastebėta ir sukelia tam tikrą rezonansą. Turime kūrinių, kurie jau patikrinti laiko ir pakartotiniai jų pastatymai nenuvilia."

– Grįžkime prie atpažįstamų melodijų. Juk "Prūsai" taip pat turi vieną tokią...

– Būtent. Teisūs muzikos vertintojai, sakantys, kad opera yra žanras, kai labai toli į pievas nenuklysi. O jeigu nuklysi – išeisi iš žanro. Nežinau nė vienos operos, kuri būtų gyva, neturėdama bent vienos koncertuose dainuojamos arijos. Jeigu operoje nėra populiarios arijos, dueto ar uvertiūros – ji yra mirusi.

– O kaip modernioji muzika?

– Yra išimčių. Dmitrijaus Šostakovičiaus "Katerina Izmailova" – kūrinys, kur nieko neįsiminsi, bet ten veikia kiti dėsniai. Tas pats su Albano Bergo "Voceku", kurio niekas neprisimena, išskyrus pabaigoje skambančią vaikišką dainelę, persikėlusią į Eduardo Balsio oratoriją "Nelieskite mėlyno gaublio". Užtenka mažytės skambančios tercijos ir opera tampa įsimintina. Išties, specialiai nepavyks sukurti tokios arijos, kad ją dainuotų. Tik ponas Dievas tau gali padėti arba ne. Visuomet sėsdamas prie didžiojo žanro – operos – manau, kad kažkas žmogaus sielą turi paliesti. Tai negali būti tik gerai sukombinuotos konstrukcijos ar tvirtai sukalta forma. Ir kai sėdi prie libreto (dažniausiai juos rašau pats, nes taip patogiau – nereikia nuolatos skambinti ir prašyti, kad ką nors pakeistų), tuomet gimsta mintys apie muzikinę operos konstrukciją.

– Mintyse jus palyginau su Richardu Wagneriu, kuris taip pat rašė libretus savo operoms. Tam juk reikia drąsos...

– Žinoma, R.Wagnerį veikė kitos aplinkybės: jo kūryboje daug nacionalizmo, o šioje srityje aš nesu labai drąsus. O dėl drąsos imtis libreto – to nedaryčiau, jeigu nebūčiau padrąsintas mokytojų, bendravimo su literatūros specialistais, rašytojais, poetais, nuolatos nerašyčiau spaudoje. Galų gale, yra profesionalūs konsultantai, skaitantys parašytą libretą ir padedantys išvengti šiurkščių klaidų. Nelaikau savęs rašytoju, bet juk yra daug kompozitorių, rašančių libretus savosioms operoms. Vėliau, kurdamas muziką, tekstą sumaigai, sumaišai ir sudedi, kaip to reikalauja muzika. Pradėjęs rašyti muziką pajunti, kad ateina vieta, kur turi būti pasakyta labai konkreti informacija. Tuomet galvoje iškyla motyvas, kuris jau patikrintas laiko ir publikai pažįstamas. Radęs tokį – gerokai išvystai ir įdedi į kuriamą veikalą. Taip "Prūsuose" atsirado daina "Ant kalnelio". Po pirmųjų premjerų viena kritikė rašė, kad opera jai nepasirodė labai įdomi, bet įstrigo viena daina. Labai gaila, rašė ji, kad tai ne originali autoriaus muzika, o skolinys iš lietuvių tautinių dainų lobyno. Nuostabu. Tuomet sužinojau, kad pavogiau melodiją iš liaudies dainos. Iš tiesų tai – originali, mano sukurta melodija liaudišku tekstu.

– Čia greičiau atvirkštinis procesas – jūsų sukurta melodija ilgainiui gali tapti liaudies daina...

– Visko gali nutikti. Po kiek laiko sutikęs kritikę paprašiau, kad ji nurodytų, iš kur paėmiau dainos melodiją. Tuomet ištaisysiu nuorodą, kad tai yra ne G.Kuprevičiaus, o liaudies dainos išdaila, nuodaila ar apdaila. Ir viskas stosis į vietas – žinosime, kad operoje nėra nieko, išskyrus vieną įsimintiną harmonizaciją. Deja, tos melodijos autentiškumo taip ir nepavyko paneigti. O į "Prūsus" ji atkeliavo neatsitiktinai, netgi sąmoningai, nes tai – operos finalas. E.Balsys man yra pasakęs: "Nepradėk darbo, kol nežinosi finalo". "Prūsų" finalui buvo reikalingas dar vienas, ideologinis, motyvas. Juo tapo "Prūsija mana" – motyvas užbaigiantis operą po dainos "Ant kalnelio". Norėjau, kad finale įvyktų nedidelis emocinis pakilimas. Kad nebūtų per baisu. Taigi, galiu pasakyti, kad daina "Ant kalnelio" mane išgelbėjo. Ją išmetus nebebūtų įsimintino motyvo, nebeliktų svarbiausio akcento. Galbūt tai banalu. Vienas mano kolega yra pasakęs: "Jeigu tavo muzika įsimena – ji yra banali." Tai yra požiūris, tam tikra poza. Deja, tokiu atveju nebelieka vietos diskusijai, nes pamatiniai dalykai tampa visiškai skirtingi. Žinoma, yra kūrinių, kuriuose tikrai nereikia nieko įsiminti: Arnoldo Schönbergo ar Oliviero Messiaeno kūryba. Joje įsimena tam tikras tonusas, lieka garsų lauko įspūdis. Tai lemia didžiulė autoriaus kūrybinė charizma. Neįmanoma nuo jos atsiriboti – ji ateina ir apima tave visą, įtraukia, tarsi muzikinis liūnas, kuriame nėra dugno.

– O kaip gimė opera "Prūsai"?

– "Prūsai" atsirado kaip intriga. Iš pradžių buvo kino filmas, kuriam aš kūriau muziką. Ją turėjo rašyti to meto lietuviško kinematografo muzikos guru E.Balsys, bet jis buvo užimtas kitais darbais. Marijonas Giedrys pakvietė mane, aptarėme, kur turi būti foninė muzika, kur joja arkliai, kur dega pilis, kur valgomi kopūstai... Sekdamas didžiaisiais kompozitoriais, rašiusiais muziką kino filmams išdidžiai nutariau, kad ji bus atliekama simfoninio orkestro. Matyt, norėjau prilygti tam istoriniam filmų muzikos epui, kaip ta varlė, kuri pučiasi norėdama prilygti jaučiui. Tik reikia būti atsargiam – kad nesprogtum. Dirbau ištisomis dienomis ir muziką parašiau greičiau, nei reikėjo – norėjau, kad įrašams diriguotų Saulius Sondeckis. Jis mielai sutiko, bet pasakė, kad darbas turi būti atliktas per savaitę, nes po to orkestras išvyksta gastrolių į Kanadą. Viską spėjome laiku. Kamerinį orkestrą papildėme pučiamaisiais ir per tris dienas muzika filmui buvo įrašyta. Muzika kino filmui taip pat turi holivudiškų požymių: leittembrai, leitritmai, leitharmonijos, Kristiną, Herkų Mantą ar kryžiuočius apibūdinantys motyvai. Manau, tai būtina.

– Taigi, muzika kino filmui buvo kelio link operos pradžia?

– O taip. Dirigentas Stasys Domarkas, rengdamas koncertų programas nusprendė, kad reikia kažko patriotiško. "Žinai, tam filme išties gera muzika, padaryk iš jos kokią siuitą" – kaip dabar prisimenu jo žodžius. Taip gimė Herojinė siuita orkestrui ir chorui. S.Domarkas ją keletą kartų atliko, vėliau "emigravo" į Klaipėdą ir, toliau ieškodamas nacionalinių kompozicijų, vėl prisiminė mano siuitą. Tada jis pasiūlė sukurti ką nors scenai, toliau vystyti prūsišką idėją. Čia ir prasidėjo...

– Kažkam kilo mintis, kad pagrindinį vaidmenį atliks Virgilijus Noreika...

– S.Domarko manymu, įsimintinu Herkumi Mantu turėjo tapti V.Noreika. Man tai buvo netikėta, bet, nepaisydamas to, sukūriau medžiagą ir susisiekiau su garbiuoju Maestro. O jis: "atvažiuok, padainuosi ir pažiūrėsim." Taigi, jo bute surengėme operos prezentaciją. Po to likau visiškai be balso, nuo pastangų klostės įkypai susisuko... O dar jaudulys, nuolat kirbantis klausimas, kuo tai baigsis? Ims ar neims? O jis sako: "Aš imu. Tik vienas blogas dalykas – per mažai aukštų natų... Įmesk dar kokias tris." Grįždamas namo traukiniu įmečiau tas kelias natas. Vėliau nesulaukiau iš Maestro nė vienos pastabos. Nesigiriu, tik konstatuoju – tai buvo geriausias mano profesinis įvertinimas.

– Leisiu sau pajuokauti: ko gero, nenusivylėte pasirinkimu...

– Operos repeticijos prasidėjo rugpjūtį. Medžiaga visiems nauja, o kai susirinkome į pirmąją repeticiją, V.Noreika, su jam būdingu profesiniu požiūriu, tarė: "Na ką, kolegos, užverčiame klavyrus ir pradedame repeticiją. Iki premjeros – mėnuo". Visi sukilo: "Mes dar tik pradėjome mokytis, ką tik gavome klavyrus". Nieko naujo šiam pasaulyje, juk klavyrus visi buvo gavę vasaros pradžioje. "Na, jeigu nieko nemokate, ką mes čia repetuosime", – pasakė Maestro. Ir repeticija neįvyko. Aš vis pamąstau, ar išties jis mokėjo visą partiją mintinai? Kad ir kaip ten būtų, tai – požiūris į darbą. O skeptiškai į lietuvišką operą žvelgusiam teatro jaunimui tai buvo gera pamoka. Vėliau Herkaus Manto partiją jis nuolatos lygindavo su Giuseppe's Verdi Otelu: "Man tai toks pat didžiulis krūvis ir vokalinė atsakomybė, kaip dainuojant Otelą". Ten išties yra ką veikti. Buvo tada, yra ir dabar, naujajame operos pastatyme.

– O kaip sekasi dabartinio pastatymo baritonams? Juk Herkaus Manto partiją pritaikėte šiam balsui?

– Tik išbraukiau V.Noreikos pageidautas aukštąsias natas, bet partitūros neperrašiau. Tiesa, kai kur partijos natos persikėlė vietoj kvartos į viršų kvinta į apačią. Jeigu yra problemų – jas reikia spręsti, o pagrindinei partijai pasirinkti baritono balso atlikėjus buvo teatro sprendimas. Galbūt jie nematė tinkamos tenoro kandidatūros, užkulisinių reikalų aš nežinau. Teatras taip nusprendė, o aš atsiliepiau – kiekvienas autorius nori, kad jo veikalai būtų statomi. Beje, pasitraukus V.Noreikai, po kurio laiko pastatymas buvo atnaujintas – Herkaus Manto partiją parengė Algirdas Janutas. Manau, tai buvo pernelyg greitas sprendimas. A.Janutas puikiai parengė partiją, sąžiningai, profesionaliai ir emocionaliai padainavo aštuonis ar dešimt spektaklių, bet publika dar per gerai prisiminė V.Noreikos interpretaciją. Galbūt šis faktorius taip pat paveikė teatro pasirinkimą, naujajame pastatyme pagrindinį vaidmenį patikint baritonui.

– Ar galėtume "Prūsus" pavadinti vienu sėkmingiausių jūsų sceninių veikalų?

– Man, kaip autoriui, operos "Prūsai" inscenizacijų istorija išties labai sėkminga. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, tuometinio jo vadovo Jono Sakalausko komandos pasirinkimas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui vėl statyti "Prūsus" man buvo labai netikėtas. Vėliau jie sulaukė daug pasipriešinimo, nepalaikymo iš įvairių institucijų. Bet atkaklus noras, sklidęs tiek iš vadovo, tiek iš teatro kolektyvo davė rezultatų. Teatro solistų trupėje ir kūrybinėje grupėje šiuo metu daug jaunimo, tad jie ryžosi "Prūsų" idėją spręsti visiškai kitaip. Su režisieriumi Gediminu Šeduikiu buvome susitikę tik kartą. Aš jam pasakiau: "Įsivaizduokite, kad manęs nėra. Miręs. Yra tik kapo akmenėlis. Negi eisite jo klausti, kaip ir ką daryti? Pasiėmėte – ir darykite. Tik Piotro Čaikovskio citatų nedėkite. Jos ten netiks." Po to atvažiavau tik į premjerą.

– Ir koks buvo pirmasis įspūdis?

– Labai geras. Koreguodamas Herkaus Manto partiją padariau tik tiek, kad sukeičiau vietomis tas kvartas su kvintomis. Ir ką jūs sau manote: būdami geros formos pagrindinę partiją atliekantys baritonai kartais bando užkopti į tenoro viršūnes! Mindaugas Rojus auga sulig kiekvienu spektakliu. Steponas Zonys taip pat atrodo gerai, įdomiai, labai stengiasi, bet jam dar reikėtų kiek paūgėti. Ne tiek balsas turėtų patobulėti, kiek vidus, jausmai – tada ir balsas kitaip suskambės. Kristinos vaidmenį statytojai patikėjo Viktorijai Miškūnaitei, kuri išties puikiai atlieka šį vaidmenį, o pati sako, kad spektaklį yra įsimylėjusi. Kita Kristinos vaidmens atlikėja – Rasa Ulteravičiūtė, taip pat puiki solistė. Ir visi kiti dirba šauniai: prijungus "Aukuro" kolektyvą buvo sustiprintas choras, taigi, masinės scenos pavyko puikiai.  Bet labiausiai mane nustebino orkestras. Jau statant "Veroniką" jis buvo skambus, o dabar jo skambesy atsirado papildomos jėgos. Tai – didžiulis dirigento Tomo Ambrozaičio nuopelnas. Jis gražiai vadovauja orkestrui ir jo pasiekimai – stulbinami.

Opera "Prūsai" – tam tikras socialinis projektas, buvęs aktualus prieš ketvirtį amžiaus, toks likęs iki šiol. Mes turime save saugoti.

– Ar "Prūsų" tematika aktuali ir šiandienos žiūrovui?

– Ši tema Lietuvos menininkų nėra išvystyta. Dailėje ji beveik neliesta, o viskas, kas yra, sukasi apie Herkaus Manto asmenybę. O veltui, juk tai – baltų išlikimo klausimas. Kadaise baltų genčių buvo devyniolika, o dabar esame likę tik mes ir latviai. Opera "Prūsai" – tam tikras socialinis projektas, buvęs aktualus prieš ketvirtį amžiaus, toks likęs iki šiol. Mes turime save saugoti. Todėl ant partitūros užrašiau dedikaciją: "Išnykusių atminimui ir likusiųjų perspėjimui". Tai lyg iš vidaus sklindantis socialinis užsakymas. Atgimę "Prūsai" įgavo kitą prasmę, visiškai kitą spalvą: čia daugiau šviesos. G.Šeduikis – jaunas režisierius, bet ne visur drąsus. Kita vertus, jis labai korektiškai perskaitė medžiagą, ir šios versijos opera labai gerai vertinama bei lankoma. Nežinau, kaip pavyks išteisinti efektingus scenografijos sprendimus lauko sąlygomis, bet, manau, pavyks.

– Maestro, šiemet minite garbingą jubiliejų. Kokią reikšmę tarp visų tam skirtų renginių jums turi operos "Prūsai" atlikimas Kauno pilies prieigose?

– Šiemet jau įvyko kone 34 renginiai, skirti jubiliejui, o spektaklis Pažaislio muzikos festivalyje – vienas ryškesnių mano jubiliejinių metų renginių. Žinoma, svarbūs ir kiti. Tai – koncertų turas su J.Sakalausku per Lietuvos miestus ir miestelius, neseniai Plungėje atlikta miuziklo "Ugnies medžioklė" muzikinė medžiaga. "Prūsai" bus rodomi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, rudenį numatytas baleto "Čiurlionis" spektaklis. Gruodį su Lietuvos kameriniu orkestru atliksime programą "Giedrius svečiuose pas Juozą", grįstą sąšaukomis tarp mano ir Juozo Naujalio kūrybos, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras gros tik pernai užbaigtą mano simfoniją, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras į programą įtraukė mano koncertą altui ir orkestrui, su solistais koncertuosime Gdansko karilione. Esu Lenkijos karilionierių gildijos garbės narys, tad laukia gražus ir garbus priėmimas. O Kaune, išskyrus "Prūsų" spektaklį Pažaislio muzikos festivalyje – tuštuma. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre nerodomas nė vienas mano spektaklis. Kauno miesto simfoninis orkestras taip pat neatsiliepė į mano siūlymą surengti koncertą, kuriame pramogų pasaulio atlikėjai su simfoniniu orkestru dainuotų mano dainas. Taigi, Kaunui paliksime mano 80-metį, nes panaši istorija atsitiko ir su miesto valdžia, su kuria susitarėme prieš kitą jubiliejų susitikimo laiką derinti prieš metus. Šiemet niekaip nepavyko.

– Ką gi, belieka tikėtis, kad rugpjūčio ketvirtosios vakarą oras bus puikus ir žiūrovams neteks sėdėti po skėčiais.

– Pažaislio muzikos festivalis – vienas iš tų renginių, kurie nebijo rizikuoti, rengdami koncertus po atviru dangumi. Atsisakyti šios nepakartojamo žavesio turinčios tradicijos tikrai neverta. Tai daroma visoje Europoje ir oras būna visoks. Bet žmonėms to reikia. Tad tikėkimės ir tikėkime.

Kas? Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus 75 metų jubiliejui paminėti. Opera "Prūsai".

Kur? Kauno pilyje.

Kada? rugpjūčio 4 d. 21 val.