Tai galėtų būti įprastas kauniečių butas. Nedidelis, bet jaukus. Ir vis dėlto tai – kur kas daugiau nei banalus gyvenamasis plotas. „Butas“ – alternatyvi kultūrinė erdvė Kęstučio g. 12-ajame name. Rudenį „Butas“ duris atvers jau antriems gyvavimo metams.

Gerų idėjų butikas

„Buto“ gyvavimo pradžia – 2012-eji, kai menotyrininkė Agnė Kyguolytė atvėrė savo nenaudojamo buto duris. Su kolege Silvija Butkute kaunietė iš pradžių galvojo apie nedidelę drabužių parduotuvę, šiandien madingą butiką, tačiau šią idėją merginos netruko modifikuoti.

„Pagalvojome: kam reikia dar vienos parduotuvės, jeigu kiekvienas žmogus yra įdomus lyg kosmosas“, – sako S. Butkutė ir prisipažįsta: – Labiau nei dar vienos parduotuvės abiem draugėms trūko erdvės, kurioje laisvai galima kalbėtis apie viską ir rengti neformalius kultūros renginius. Vienintelė užuomina į parduotuvę – „Bute“ kartais vykstantis blusų turgus, šiandien populiarus būdas patuštinti savo spintas ar įsigyti originalių drabužių.

Atvertos 20 kv. m buto durys netrukus tapo atviros draugams ir nepažįstamiesiems. Ateiti ir pasisėdėti netradicinėje kultūrinėje terpėje gali kiekvienas – ieškantieji informacijos apie čia vykstančius renginius jos randa feisbuke ar sužino iš draugų. Neaktyvūs ar nesusidomėjusieji čia paprasčiausiai neužsuka ar kartą atėję nebesilanko, sako merginos.

„Mes niekada nenorėjome per daug viešinti savęs ir dirbtinai kviesti žmones. Bendruomenė kuriasi per draugų draugus“, – sako A. Kyguolytė ir įvardija nuolatinių lankytojų skaičių: 10.

Mažos erdvės magija

Iniciatyvos autorės ir puoselėtojos įžvelgia nedidelės erdvės įtaką žmonių bendravimui ir tarpusavio santykiams. „Maža erdvė suartina žmones. Priverčia ištrūkti iš savo komforto zonos“, – pabrėžė A. Kyguolytė. Jau pats prašalaičio atėjimas į „Butą“ turi savotiško žavesio: reikia išdrįsti iki „Buto“ durų pereiti tamsiu koridoriumi.

Net ir tada, kai renginyje dalyvauja nedaug žmonių, atrodo, kad kambarys pripildytas. „Mes kartais juokaujame, kad butas tarsi guminis, jeigu nori, tai tikrai tilpsi“, – pašnekovės šypsosi prisiminusios, kad sykį vienu metu čia tilpo net 24 žmonės.

Ar lengva pralaužti šarvus, kuriais dažnas lietuvis saugosi nuo aplinkinių? Iš pradžių žmonės iš tikrųjų bijo bendrauti, tačiau apribota erdvė priverčia, o bėgantis laikas padeda ir ilgainiui lankytojai atsikrato savo kompleksų.

„Mes čia daug šnekamės, diskutuojame, ne tik rodome. Svarbiausia – šnekėtis yra svarbiausia“, – šypsosi S. Butkutė.

Pokyčių metas

Rudenį „Butas“ pasitiks ne tik atsinaujinusiu interjeru – pokyčių žadama ir renginių programoje. Vienas ryškesnių – nedideli mobilieji koncertai. S.Butkutė neslepia, kad koncertų, vykstančių tik nedidelėse erdvėse, idėja – kaunietiškas Jungtinėje Karalystėje sėkmingai puoselėjamos tradicijos variantas.

„Rengsime ir parodas – jų iki šiol „Bute“ nebuvo“, – sako A. Kyguolytė ir pastebi: – Renginių kryptys labiausiai priklauso nuo žmonių, „Buto“ lankytojų. Juk erdvė atvira, todėl organizatoriumi, kūrėju gali tapti kiekvienas.

Žinoma, senieji renginiai nedings. Ir vėl bus rengiamos kino filmų peržiūros, poezijos skaitymai, meninės dirbtuvėlės, edukacinės programos, organizuojamos diskusijos įvairiomis gyvenimo temomis.

Naujuoju sezonu „Buto“ geografiją žadama išplėsti: netradicine erdve susidomėjo vilniečiai, o pačios idėjos autorės žada labiau išnaudoti vidinį kiemelyje ir jame surengti keletą renginių.

Netrukus „Butas“ turės ir virtualų kambarėlį: rengiamas alternatyvios kultūrinės vietos interneto puslapis, kuriame žadama įdiegti paramos sistemą. Iki šiol parama subyrėdavo į „Bute“ pūpsančią dėžutę – joje kiekvienas apsilankęs palieka pinigų, jeigu tik gali ir nori. „Yra įvairių paramos formų. Mes visada priimame tualetinį popierių ar arbatą“, – juokiasi S. Butkutė.

Dar daugiau: „Buto“ šeimininkės tikisi sukurti panašių erdvių tinklą ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Sukūrus tinklą vienas „Butas“ galėtų trumpam išsikraustyti į kitą. Bendruomenės taptų įvairesnės, žmonės galėtų plačiau ir atviriau bendrauti.

Tokia kraustymosi repeticija kartą jau pavyko: „Buto“ bendruomenei atsivėrė pačios S. Butkutės namų durys.