Kitose Menų akademijos ekspozicijų erdvėse žiūrovai galės pamatyti S.Eidrigevičiaus kurtų ekslibrisų, atvirukų. Parodą papildo eksponuojami dailininko sukurtos poemos „Giedanti gaidžio galva“ tekstai.

Penki kūrybos dešimtmečiai

„S.Eidrigevičius – žmogus fontanas, trykštantis idėjomis. Jaučiuosi praturtėjusi, pažinusi jį ir labai dėkinga menininkui už bendradarbiavimą rengiant šią retrospektyvinę parodą, kuri pažymi penkis aktyvius dailininko kūrybos dešimtmečius. Seniausias joje eksponuojamas kūrinys, sukurtas 1973 m., naujausias – 2021 m.“, – pažymi parodos kuratorė, Menų akademijos vadovė dr. Inga Valentinienė.

Už parodos eksponatus Menų akademija dėkinga „ArtVilnius“ vadovei Dianai Stomienei ir mugės organizatoriams – Lietuvos meno galerininkų asociacijai, dr. Arūnui Astramskui, laikinai einančiam kuriamo S.Eidrigevičiaus menų centro direktoriaus pareigas, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės–Bitės viešajai bibliotekai.

Į susitikimą „Pelėdų kalno“ galerijoje atėję S.Eidrigevičiaus draugai, pažįstami, kūrybos gerbėjai tapo liudininkais, kaip buvusi alma mater pagerbė vieną garsiausių mūsų šalies menininkų, kurio kūryba įvertinta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija, ordinu „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro kryžiumi.

Pradžia: šiandien pasauliniame meno vandenyne plaukiojančio S.Eidrigevičiaus kūrybos kelias prasidėjo nuo Pelėdų kalno. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Sveikindama menininką I.Valentinienė įteikė jam unikalią dovaną – odos menininkės Ramutės Toliušytės sukurtą vienetinę eskizų knygą, kurios viršelį puošia S.Eidrigevičiaus pastelės „Vandens Lelija“ kopija.

Dailininkui, kaip meno mokyklos, išdidžiai stovinčios aukščiausioje Kauno miesto vietoje – ant Pelėdų kalno, absolventui, taip pat įteiktas Menų akademijos simbolis – pelėdžiukas. Už palaikymą organizuojant Kauno meno mokyklos 100-mečiui skirtas parodas, pelėdžiukas įteiktas ir buvusiam Kauno kolegijos direktoriui dr. Mindaugui Misiūnui.

Platus kūrybos horizontas

Susitikimo metu, pokalbyje, kurį moderavo I.Valentinienė, S.Eidrigevičius pasidalijo mintimis apie rašymą, kuris yra labai svarbi jo saviraiškos dalis.

„Mėgstu dalytis tuo, ką matau. Todėl ir rašau“, – sakė dailininkas ir prisiminė, kad pirmoji jo publikacija buvo išspausdinta lenkiškame žurnale, vėliau tekstus publikavo Lietuvoje leidžiamas dienraštis, o ilgiausiai, net kelis dešimtmečius, trunka S.Eidrigevičiaus ir žurnalo „Kultūros barai“ draugystė.

„Tai, ką rašau, yra autentiška. Tekstuose išlieju ne tik tai, ką jaučiu, įdedu ir fantazijos. Rašymas suteikia formą tiems dalykams, kurių nupiešti negaliu“, – atviravo dailininkas, kuriam istorijų pasakojimas yra atskira meno forma.

Buvo metai, skirti iliustracijoms, buvo metai, skirti grafikos miniatiūroms, buvo metai, skirti fotografijai. Dabar juos skiriu pastelėms.

S.Eidrigevičius prisiminė ir kompozitorių Bronių Kutavičių, sukūrusį „Aštuonias Stasio Miniatiūras“, kurios, demonstruojamos virš įėjimo į „Pelėdų kalno“ galeriją kabančiame ekrane, užpildo Menų akademijos erdves muzika. „Su B.Kutavičiumi susipažinau Panevėžyje. Jo kūrybos fragmentus norėjau panaudoti savo spektaklyje „Baltas briedis“. Taip užsimezgė mūsų draugystė. Dovanojau jam vieną savo miniatiūrą, kuri tapo įkvėpimu „Aštuonioms Stasio Miniatiūroms“, kūriniams, skambėjusiems netgi Tokijo operoje, ant scenos demonstruojant 1975 m. sukurtus darbus“, – pasakojo dailininkas ir poetiškai pridūrė, kad muzika jam yra tai, ką sunku apibūdinti žodžiais, ji sklando ore.

Pradžia: šiandien pasauliniame meno vandenyne plaukiojančio S.Eidrigevičiaus kūrybos kelias prasidėjo nuo Pelėdų kalno. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Kalbėdamas apie savo kūrybos, kurioje ir pastelės, ir grafika, fotografija, skulptūros, instaliacijos, performansai, platumą menininkas sakė nenorintis ir negalintis išskirti, kuris žanras jam artimiausias. „Buvo metai, skirti iliustracijoms, buvo metai, skirti grafikos miniatiūroms, buvo metai, skirti fotografijai. Dabar juos skiriu pastelėms“, – sakė dailininkas.

S.Eidrigevičius vaikščiojo prisiminimų takais ir pasakojo apie tai, koks buvo jo kelias į tuometį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademija). „Literatų būrelis, spektakliai, išvykos, šventės, atvykus mokytis į technikumą man, iki tol gyvenusiam kaime, buvo nauja. Bet aš jau tada turėjau tikslą iškeliauti į platųjį pasaulį“, – pabrėžė menininkas.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje S.Žuko technikumą baigęs menininkas vėliau studijavo tuomečiame Lietuvos dailės institute. Nuo 1980 m. jis gyvena Lenkijoje.

Pradžia: šiandien pasauliniame meno vandenyne plaukiojančio S.Eidrigevičiaus kūrybos kelias prasidėjo nuo Pelėdų kalno. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Nepaliekantis abejingų

Tikslas buvo pasiektas – daugybė aukščiausių tarptautinių apdovanojimų, Japonijos Otaru mieste veikiantis dailininko muziejus „Hiroko Mori & Stasys Museum“, Latvijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Japonijoje JAV, Meksikoje ir kitose šalyse surengtos parodos.

„Šventė yra matyti S.Eidrigevičių, malonumas – mėgautis jo kūryba, kuri, nesvarbu kokioje pasaulio šalyje būtų eksponuojama, žiūrovų nepalieka abejingų“, – apie žemietį sakė Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas.

Architektas Audrys Karalius S.Eidrigevičių vadino stipriausiu nacionaliniu prekės ženklu, kuris priklauso tai pačiai gretai kaip ir rašytojas Sigitas Geda, kompozitorius Bronius Kutavičius, kurie "nedarė meno, o kūrė taip, kaip kvėpavo“.

Susitikimą S.Eidrigevičius baigė uždainuodamas lietuvių liaudies dainą „Saulutė teka rytuose“ ir paragindamas prisijungti susirinkusius svečius. „Lietuvių kalbos skambesys ir melodingumas užsieniečiams yra labai paslaptingi. Kaip ir juodos duonos skonis“, – sakė S.Eidrigevičius, kurio meilė Lietuvai tokia pat gili kaip ir jo kūryba.