Projekte "Muzika kaip kinas" atgimė ir gyvai atliekama senojo lietuviškojo kino muzika. Jame taip pat skamba ne vienas A.Apanavičiaus kurtas kūrinys. Kompozitorių kalbinome apie tai, kaip jis pasuko darbo su kinu link ir kuo ypatingas darbas su režisieriais ir vaizdais.

– Beveik visą gyvenimą dirbote čia – Lietuvos radijuje ir televizijoje ir kartu parašėte labai daug muzikos filmams. Minėjote, kad dažnai dirbdavote naktimis – turbūt tuomet, kai turėdavote laiko po kitų darbų?

– Taip, mano pagrindinės buvo garso režisieriaus pareigos televizijoje. Pradėjau joje dirbti 1960 m., o praėjus septyneriems metams mane paskyrė vyriausiuoju garso režisieriumi. Kaip ir visame pasaulyje, kiekviena kūrybinė sritis turi turėti vadovą, kuris vadovauja ir gamybai, ir kūrybai. Šias pareigas su nedidele pertrauka nepriklausomybės atgavimo metu ėjau beveik ketvirtį amžiaus. Taigi garso režisieriumi dirbau iš tiesų labai daug. Teko dirbti su daugybe spektaklių, filmų, įvairiausių transliacijų – nuo dainų švenčių iki valstybinės svarbos renginių, taip pat koncertų ir operų. Iki 1970 m. ir netgi 1980 m. vyravo tiesioginio eterio transliacijos – viskas buvo transliuojama gyvai.

– O kaip jūs įsitraukėte į darbą su režisieriais ir jų kuriamais filmais? Kaip suprantu, viskas buvo šalia, nes dirbote garso režisieriumi, todėl nuolat buvote toje virtuvėje. Kaip jus patraukė būtent muzikos kinui komponavimas?

– Kai pradėjau dirbti, vyriausiuoju garso režisieriumi dirbo a.a. Česlovas Biveinis, kartu dirbo dar keturi garso režisieriai ir asistentės. Garsas tuo metu būdavo įrašomas naudojantis gervėmis, kartais dar pasitelkiant porą stovų mikrofonams, o moterims tekdavo "šokti baletą" gaudant kiekvieną garso šaltinį. Aš pakeičiau garso režisierių Stasį Laimutį, kurį laikau savo mokytoju. Tuomet pradėjau dirbti žinių redakcijoje, o mano darbas buvo parinkti muziką siužetams. Tais laikais žinias skaitė diktoriai, o filmavimo grupės faktiškai nebuvo – iš Lietuvos atsirasdavo vos vienas kitas siužetas. Paprastai eterio laikas būdavo skiriamas "didžiosios tėvynės" – Maskvos siunčiamiems siužetams, kurie aprėpdavo Sovietų Sąjungą ir mums prijaučiantį pasaulį. Tokie siužetai buvo įvairiausi: partijos suvažiavimai, ūkio, technikos, gamyklos dalykai – visuomet reikėjo įdomios muzikos.

– O kaip jūs vis dėlto įsitraukėte į darbą su kinu?

– Tuo metu fonoteka buvo labai kukli, įrašus siųsdavo Maskva, taip pat buvo šiokie tokie Lietuvos fondai, šis tas iš socialistinių šalių – muzikos buvo mažai. O ją vis dėlto reikėdavo parinkti. Darbo eiga buvo labai intensyvi. Ketvirtą valandą – repeticija, kur ateinama su chronometru, pasižiūrimi siužetai. Ilgainiui išsivystė gebėjimas tai atlikti greitai ir kokybiškai. Nuėjus į studiją laikas dažnai nesutapdavo su tuo, kurį matuodavome savo magnetofonu, todėl reikėdavo taisyti, o aštuntą valandą – eteris. Suktis reikėdavo greitai, nebūdavo laiko galvoti apie nieką kita.

Taip susipažinau su įvairia muzika, o kino studijoje vyriausiuoju muzikos redaktoriumi tuomet dirbo Algimantas Bražinskas – jis labai geras mano draugas, su juo bendraujame ir šiandien. Jis mane dirbti pasikvietė 1961 m., po metų darbo televizijoje. Taigi aš 1961 m. kovo 8 d., Moters dienos proga skirtam siužetui "Tarybų Lietuva" parinkau muziką – ten buvo, regis, aštuonetas siužetų. Vėliau eidamas šias pareigas tapau labai populiarus – kino studijai buvo atsiųsti tik fondai iš Maskvos, o muzika turėjo aiškų partinį braižą. Tuo metu aš šiek tiek perėjau prie lengvosios muzikos – valsų, tango, nors lengvosios muzikos prieinamumas buvo labai ribotas. Naktimis mes šį ir tą užsirašydavome iš užsienio – tuomet tai buvo labai gerai. Į darbą su kinu pirmiausia įsitraukiau 1963 m., kai garsus to meto operatorius Algimantas Mockus režisavo filmą "Elektrografija",  užsakytą iš Maskvos. "Elektrografija" buvo gamykla, skirta karo pramonei, o filmas buvo dviejų dalių, po 20 min. Baigus filmuoti ir montuoti, muziką turėjo parašyti A.Bražinskas, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo to padaryti. A.Mockus kreipėsi į mane, nes tuo metu jau buvome pažįstami, prašydamas tinkamos muzikos. Aš pažiūrėjau į filmuotą medžiagą, o ten – gryna elektronika – laidai, lemputės, nei tango, nei fokstrotas  nebūtų tikę. Pasakiau, kad tinkamos muzikos neturiu. Tuomet jis man sako: tai rašyk. Iš pradžių kiek dvejojau, tačiau įsidrąsinęs ėmiausi šio darbo. Turėjome vadinamąją joniką – vieną pirmųjų elektrinių klavišinių instrumentų, turėjome tokį sulūžusį fortepijoną, kuris itin įdomiai skambėjo – tarsi klavesinas. Užrašiau šį bei tą natomis, kai ką palikau improvizacijai ir keletą naktų įrašinėjome. Muzika išėjo visai neprasta.

– Ar tuo metu rašoma kino muzika skyrėsi nuo jūsiškės?

– Kino studijai tais laikais rašė grandai – Jonas Navakauskas, kuris kūrė partiniams filmams, žinoma, Balys Dvarionas, Eduardas Balsys – tačiau jie rašydavo orkestrams. O čia itin maža sudėtis, kuri kūrė labai unikalų įspūdį. Juo, kaip ir savo nemokšiškumu, aš ilgą laiką ir piktnaudžiavau, iš nemokėjimo išėjo tų laikų šiuolaikinė muzika.

– Dirbote ir su Vytautu Žalakevičiumi. Kaip susiklostė, kad kūrėte muziką jo garsiajam filmui "Niekas nenorėjo mirti"?

– "Niekas nenorėjo mirti" buvo pirmas meninis filmas, kuriam kūriau muziką. Buvo toks Dima Ožekovas, kuris šiuo metu gyvena Izraelyje, jis mane ir pasiūlė. V.Žalakevičius tuomet rizikavo – visi aktoriai tame filme vaidino bene pirmuosius savo vaidmenis, o vėliau iškilo – tarp jų ir Juozas Budraitis, Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis.

Su V.Žalakevičiumi bendravome nedaug. Nepažįstant jo, tai, ką jis kalbėjo, suprasti buvo beveik neįmanoma – jis mėgo kalbėti metaforomis. Kartą režisierius paprašė jį palydėti iki parduotuvės, kur dabar yra Kompozitorių sąjunga. Kiek supratau iš jo – filmas labai žiaurus, iš pradžių jo pavadinimas buvo "Teroras", tačiau muzikoje nereikėtų šito akcentuoti, o po kiekvieno komentaro jis manęs klausdavo: "Ar pagavai mano mintį?" Tuo metu jau buvau šiek tiek patyręs, muzikos srityje darbavausi ilgai. Supratau, kad šviesi muzika netiks – nors parašiau du finalus, tas, kuris buvo panaudotas, ir yra atliekamas "Muzika kaip kinas" koncertuose. Tačiau parašiau ir šviesų finalą – dėl viso pikto, tačiau niekada gyvenime jo ir nepanaudojau. Po šio filmo užsidegė žalia šviesa, buvau priimtas į Kinematografininkų sąjungą, kurios narys esu ir dabar.

– Atrodo, kad rizika pasiteisino visiems, kurie prisidėjo prie šio filmo. O pats filmas dažnai įtraukiamas į vienų ryškiausių filmų sąrašus.

– Filmas visiškai nepaseno ir gera jį žiūrėti – atmetus politinį kontekstą, aktoriai vaidino nuostabiai. Kartais klausausi šeštadieniais transliuojamą radijo teatrą ir žaviuosi mūsų aktorių balsais, žodžio perteikimu. Šios ypatybės ryškios ir V.Žalakevičiaus filme. Taip – rizika buvo visokeriopa, bet ji labai pasitvirtino. Kaip ir Balio Bratkausko filme "Tadas Blinda". Šie filmai itin ryškūs – vienas skirtas televizijai, kitas didžiajam ekranui.

– Norėjau paklausti ir apie kitą filmą – Almanto Grikevičiaus "Laikas eina per miestą". Jis nėra pilnametražis, tačiau jame labai daug simbolių.

– Taip, ir jis buvo apdovanotas ne vienu prizu.

– Kaip dirbote, rašydamas muziką šiam filmui? Jame labai daug kontrastų ir daug įvairių kitų dalykų.

– Su Almantu buvome pažįstami jau nuo 1960 m. Parašiau muziką jo filmui "Saulės pasakos" – tai labai įdomus filmas apie biblioteką ir vitražus. Buvo gana vykusi muziką – naudojami įvairūs mušamieji, vibrofonas. Taip, filme "Laikas eina per miestą" kontrastų buvo labai daug, ir mes ilgai svarstėme, ką daryti toje scenoje su baltu arkliu, kuris praeina pro dabartinę prezidentūrą. Pasiūliau M.Oginskio polonezo motyvą, nes tai siejosi su lenkiškąja Vilniaus praeitimi. Taip ir padarėme – pirmasis variantas buvo nelabai vykęs, vėliau jį kiek perdariau – tada jis tikrai gerai pritiko. Turėjome ir chorą. Muzika tame filme tikrai labai pavyko, o filme būta tikrai daug niuansų ir kontrastų.

Vėliau teko rašyti muziką dar trims Almanto filmams – "Sodybų tuštėjimo metas", kurią irgi galima išgirsti "Muzika kaip kinas" koncertuose. Tai itin didelės apimties filmas. Taip pat "Medaus mėnuo Amerikoje" ir "Veidas taikinyje". Pastarasis – labai įdomus dviejų dalių detektyvas. Jis buvo įrašomas rusų kalba ir nebuvo dubliuotas. Dabar, regis, buvo kalbėta, kad tuos filmus reikėtų restauruoti. Kūriau muziką penkiems A.Aramino filmams. Buvo puiki asmenybė, melomanas, tais laikais turėjo labai gerą garso techniką, o plokštelių pirkti važiuodavo specialiai į Maskvą. Su juo dirbti buvo labai įdomu. Prieš pradedant kurti filmą, mes susitikdavome, šiek tiek išgerdavome – tais laikais buvo tokia mada, kad be taurelės su režisieriais kontaktą rasti būdavo sunku, ir klausydavome įrašų, o jis pasakydavo, kokia nuotaika tinkama vieniems ar kitiems filmo herojams.

– O kiek laisvės turi kino muzikos kūrėjas? Kiek jis suvaržytas režisieriaus nustatytų gairių? Kaip garso režisierius, jūs dirbate su pačiu garsu – ir pačiame filme esančiais garsais, ir tais, kurie tampa garso takeliu. Ar režisierius daug kišasi į kompozitoriaus darbą ir į muziką?

– Įvairiai. Pavyzdžiui, V.Žalakevičius nesakė beveik nieko. Birutės gatvėje jis su kolegomis žaidė šachmatais, gėrė konjaką, o mes dirbome su garsu ištisas savaites. Ateidavo, duodavo pylos dėl triukšmo ir kontroliavo procesą. Tačiau į pačią muziką jis visiškai nesikišo. Kino studijoje reiklumo buvo gana mažai. Vienintelis Henrikas Šoblevičius buvo gana reiklus ir jam dažnai reikėdavo padaryti po du įrašus. Jis buvo ir gana priekabus, tačiau turėjo gerą pojūtį ir dažniausiai būdavo teisus. Televizijoje Bronius Talačka, kuriam rašiau daug muzikos tokiems filmams kaip "Raudonmedžio rojus" ir "Čiurlionis", į įrašus eidavo nenoriai. Aš jį pakviesdavau ir jis tuomet išsakydavo pastabas. B.Bratkauskas, kai kūrėme "Tadą Blindą", taip pat buvo itin patenkintas muzika. Tačiau buvo vienas atvejis, kompozitoriaus pavardės minėti negaliu, kai vienam filmui muzika buvo įrašoma 32 kartus. Bet tai buvo ne miuziklas, ir ne "Velnio nuotaka". A.Žebriūnas taip pat buvo labai reiklus, keliems jo filmams esu muziką rinkęs. Filme "Mergaitė ir aidas", kuriam muziką kūrė A.Bražinskas, o man teko jam padėti. Taip pat "Seklio Kalio nuotykiai", kuriam Viačeslavas Ganelinas, šį bei tą parašęs, išvyko ir paprašė mano pagalbos. Aš muziką rašiau vieninteliam jo filmui – "Mirtis ir vyšnios medis" ir viskas buvo gerai. Aš turėjau pojūtį, ko reikia vaizdui. Kompozitoriams, kurie nedirba su vaizdu, buvo sunkiau.

– Man irgi atrodo, kad labai svarbus pojūtis. Dažnai sakoma, kad muzikos filme turi nesigirdėti. Ar jūs pritartumėte?

– Yra filmų, kuriuose muzika yra svarbiausia, tai muzikiniai filmai ar miuziklai, juose muzika diktuoja vaizdus. Tačiau įprastai filme muzika yra foninė, ji privalo būti graži, ji negali savo reikšmingumu nusverti vaizdų kalbos, ji stiprina dramatizmą, atskleidžia veikėjų psichologiją, paryškina charakterį. Jei ji tinkama – tai jos tarsi negirdi. Žinoma, yra scenų, kurios tampa muzikiniais intarpais, nes veiksmo juose būna mažai. Tado Blindos polka irgi be teksto – tokių pavyzdžių yra nemažai. Dažnai kompozitoriai korifėjai piktindavosi – kaip žmogus, kuris nėra baigęs kompozicijos, užsiima muzika kino filmams? Tačiau jų dažnai atsisakydavo, nes jie buvo simfonistai – jų rašoma muzika būdavo per sunki, grandiozinė.

– Muzikoje esama specializacijos, ir specializuojantis koncertinėje muzikoje reikalingi kiti dalykai.

– Kinui, be abejo, reikia kitų dalykų. Buvo toks filmas "Naktys be nakvynės" – apie poetą Vytautą Montvilą, kuris buvo sušaudytas. Jam muziką rašė Eduardas Balsys – tai buvo fenomenali muzika: choras, vargonai, simfoninis orkestras. Tačiau filmui ši muzika visiškai netiko ir man teko šiam filmui muziką karpyti iš įvairių skirtingų kūrinių, tokių kaip "Eglė žalčių karalienė".

– Galbūt čia esama problemos, kai muzikoje bandoma atvaizduoti viską, o ne padėti filmui?

– Padėti filmui – tai pagrindas. Dabar filmų muzika labai pasikeitė – joje labai mažai gyvos muzikos, vyrauja elektronika. Dažniausiai ta muzika yra tokia atmosferinė ir harmoninė, tačiau joje trūksta savasties. Ji atitinka filmo nuotaiką, neišsišoka, tačiau joje labai trūksta gyvų akustinių instrumentų – ilgiuosi fleitos, fortepijono ar gyvo orkestro.

– Ar su režisieriais dirbote sinchroniškai? Tradiciškai filmų muzika rašoma, kai filmas yra baigtas, sumontuotas ir tuomet atiduodamas kompozitoriui.

– Visiškai teisingai – kino studijoje šioje vietoje prasidėdavo pragaras, nes režisieriai buvo linkę montuoti iki paskutinės minutės. Gavę sumontuotą filmą jie pasikviesdavo ir sakydavo: "čia 15 metrų, o čia 20" – metrus reikėdavo paversti į sekundes ir minutes – pusantro metro vyksta vienas veiksmas, tuomet vaizdai keisdavosi ir visur turėdavo būti muzikiniai perėjimai. Buvo tokių dokumentinių filmų, kuriuose nuotaika keisdavosi kas keletą sekundžių, o vaizdas būdavo neliečiamas. Dabar viskas paprasčiau – dirbti galima kompiuteriu, daryti keletą variantų, viską susinchronizuoti, kad ir namuose, ir pateikti kokybišką rezultatą. Tačiau tuomet to nebuvo. Pagrindinis įrankis buvo chronometras ir tuomet reikėdavo sužymėti partitūrą. Taktas – dvi sekundės, taktas – keturios sekundės. Tai reikėjo padaryti itin tiksliai. Dirigento vaidmuo čia buvo labai svarbus. Nepamainomas buvo Aloyzas Končius – jis suskaičiuodavo itin tiksliai ir viskas idealiai atitikdavo. Su Sauliumi Sondeckiu buvo sunkiau – keletą filmų įgrojo Lietuvos kamerinis orkestras. Jis muzikuodavo, tačiau per daug dėmesio į laiką nekreipdavo – palikdavo viską išspręsti mums. Kartais muzikos reikėjo labai greitai , tačiau turėjau gerus muzikantus – Araminą, Liščinską, Vizgirdą, kurie galėdavo greitai improvizuoti parašytomis temomis. A.Grikevičius pasakojo apie garsų kompozitorių Ovčinikovą – jis pateko į kažkurio filmo rašomą muziką. Jis Maskvoje kiekvienam išdalijo po tam tikras gaires ir sako: "Grojam". O muzika išėjo puiki. Kartais muzika užrašoma labai tiksliai, tačiau ypač dokumentiniame kine buvo daug improvizacijos, nes parašyti ne visada būdavo laiko. Ir gerų muzikantų dėka viskas pavykdavo itin puikiai.

– Minėjote ir darbą su Henriku Šoblevičiumi. Kiek žinau, kartu ruošėte ir jaunuosius garso režisierius?

– Su H.Šoblevičiumi susipažinome televizijoje, kuris jis dirbo. Po nepriklausomybės atgavimo akademijoje jau buvo režisūros specialybė, buvo ruošiami operatoriai, tačiau nebuvo garso režisierių – jų ruošimo programą nusprendėme įkurti mes. Tuometis rektorius Juozas Antanavičius sutiko, o H.Šoblevičius buvo labai atkaklus ir atkakliai varstė duris stengdamasis dėl šios studijų programos. Mums pavyko. Man reikėjo paruošti pačią programą (turėjome pavyzdžių iš Amerikos), sudarėme ją ir 1996 m. išleidome pirmąjį kursą – kuris, mano manymu, buvo pats geriausias, o po trečio ar ketvirto – aš jau išėjau. Visame pasaulyje reikalavimai garso režisūros studijoms griežti – reikalaujama turėti muzikinį, kartais net aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Mes kartelę nuleidome iki vidurinio muzikinio išsilavinimo. Vėliau ši kartelė dar labiau krito – buvo priimta per trisdešimt žmonių, nes studijuoti buvo galima susimokėjus mokestį. Atsirado tokių, kurie net nepažinodavo natų – tačiau stodavo ir norėdavo tapti garso režisieriais. Lygis labai smarkiai krito ir aš nelabai žinojau, ką su tokiais studentais veikti. Mano parengti testai buvo gana sudėtingi. Su H.Šoblevičiumi bendravome tikrai gražiai – jis buvo reiklus, tačiau studentai ruošdavo sudėtingus dalykus, garsinius etiudus. Susipažindavome su pagrindiniais kompozitoriais, atlikėjais ir dirigentais, studentai privalėdavo rašyti analizes. Vėliau viskas keitėsi ir studentai darėsi vis mažiau motyvuoti.

– Minėjote daug kompzitorių, kurie rašė muziką filmams, bet jų stipresnė pusė buvo koncertinė muzika. Nors jie buvo kompozitoriai profesionalai, bet gal buvo kuriančių muziką filmams, iš kurių jūs mokėtės ir kurie jums buvo autoritetai?

– Žinote – nelabai. Įspūdį man yra palikęs E.Balsio muzika filmui "Žingsniai naktį" – tai iš tiesų buvo puiki muzika. Žiūrint plačiau – aš turėjau labai didelių pamokų rinkdamas muziką, todėl iš kitų mokytis nelabai teko. Ypač gerai rašė V.Ganelinas – jis vėliau tapo gan populiarus. Rašant filmams tenka išbandyti viską – nuo klasikos iki aleatorikos, o iš viso susidarė daugiau kaip 150 opusų. Man visuomet artimesnė išliko klasika, ne lengvoji muzika ir ne džiazas. O V.Ganelinas šioje srityje buvo nepralenkiamas. Panašiai galima kalbėti apie Juozą Širvinską, dirbusį su V.Žalakevičiumi ir A.Puipa. O pats, ko gero, iš nieko nesimokiau – daugiausia pats iš savęs ir iš savo nemokėjimo rašyti muziką. Nors kompozicija domėjausi visą gyvenimą, likimas lėmė, kad gal ir netapau profesionalu, tačiau kino kompozitoriumi tikrai galiu save vadinti.

Kas? Koncertai "Muzika kaip kinas".

Kur? VDU Didžiojoje salėje.

Kada? Lapkričio 17 d.