Tuštuma – tai sąlyga vykti kaitai, atsirasti naujai formai ar neišgyventai patirčiai. Tapytojos Arūnės Tornau parodoje "Nykstantys vaizdiniai II", eksponuojamoje "Meno parko" galerijoje, drobių paviršiuose įsismelkusi tuštuma suskamba atsimušusi į paveikslus stebinčiojo žvilgsnį: užlaikytą, lėtą, tiriantį.

Efemeriški, šviesos atspindžius sugeriantys ir pastelinėmis spalvomis raibuliuojantys, sluoksniais išsiskleidžiantys ir smulkiomis, tankiomis linijomis dengiami menininkės kūriniai pripildo tuštumą moteriškosios būties apmąstymų.

Menininkės paveikslai – poetizuotos improvizacijos, kylančios iš smalsaus, atidaus gamtos virsmų stebėjimo ir įgytos patirties, išgyvenamos čia ir dabar akimirkoje, suliejimo. Žvelgiant į aiškiai apibrėžtą materiją (paveikslą), akys išklysta už paveikslų rėmų – į paslaptingą, tapytojos sukurtą erdvę, kurią A.Tornau įvardija tuštuma. Tiriamu žvilgsniu klaidžiodamas po drobes, žiūrovas tarp mažų, tankių grafičių, pastelinėmis kreidelėmis ar dažais kuriamų plyšelių gaudo šviesą ir orą, kuriuos menininkė įkūnija drobėse, išgyvendama sąlytį su gamta: jos stichiškumu, gaivališkumu. Nuolatinis virpėjimas, juntamas stabtelint prie kūrinių: "Šviesos", "Keturios formos vandenyje", "Už užuolaidos (pasaulio sukūrimas)", "Rūdys", "Apleisti pastatai I", "Mirusi gamta" ir kt. leidžia panirti į būseną, kurioje neregimos esybės pajauta esti tokia stipri ir įtaigi, kad, regis, uždaroje galerijos erdvėje vienu metu vyksta susinaikinimo ir atkūrimo vyksmai.

Nuolatinę kaitą autorė drobėse pridengia pieno baltumo migla, neriama iš smulkių, akvareliškų potėpių. Jos dinamiškame judesyje juntamas pasirinkto motyvo, energijos proveržis, trunkantis vos akimirksnį. Jis čia pat nuraminamas, tankiam nėriniui sugulant drobės paviršiuje.

Nebyli, tačiau atidi kiekvienam žiūrovo žvilgsniui migla tyvuliuoja visoje ekspozicijos erdvėje, pereidama iš vieno kūrinio į kitą, atrasdama sau patogią vietą stebėti ir reaguoti į visus žiūrovo minčių ar kūno virptelėjimus. Vos priėjus arčiau, migla, regis, sutankėja, nepalikdama net mažiausio plyšio. Ištrynus ribą tarp žiūrovo žvilgsnio ir paveikslo, pasklinda aitrus aliejinių, akrilinių dažų kvapas, tarsi migla gintųsi, nenorėdama būti išsklaidyta. Priėjus visai visai arti, kai, regis, blakstienomis galima paliesti plonas, trapias miglos gijas, įsigeriama į abstrahuotą A.Tornau sukurtą erdvę.

Žiūrovo susitikimas su kiekviena tapytojos drobe atveria žvilgsnį praregėti tuštumoje ir siekti pamatyti, išjausti tai, kas yra už materialaus pasaulio ribų, ką įsprausti į žodinius apibūdinimus per sunku. Nyksmo procesas, fiksuojamas sluoksnis po sluoksnio kuriant paveikslų kompozicijas – tai kaitos simbolis, naujos pradžios ženklas. Išnykusių abstrahuotų vaizdinių vietoje kuriasi nauji, gyvybės ratui sukantis nesustojant.

Empatija ir jaukinimasis aplinkos, kartu būnant tuo, kurį reikia prisijaukinti – ryškiausi blyksniai A.Tornau paveiksluose, įžiūrimi pro balkšvą miglos dangalą, kurio klosčių pakėlimas – švelniose ir kantriose moters rankose, skvarbiame jos žvilgsnyje, gilioje pajautoje.

Kas? A.Tornau paroda "Nykstantys vaizdiniai II".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? veikia iki balandžio 2 d.