– Kovą minėjome Raudonos nosies dieną, kai gydytojai klounai, pasipuošę raudonomis klounų nosimis, ėjo linksminti mažųjų pacientų, lankėsi senelių namuose. Ar, be smagaus klouno amplua, dar turite kitų veiklų ir pareigų?
Ž. B.: Esu aktorius, režisierius, klounas, organizacijos „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ ugdomasis vadovas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytojas, Šiuolaikinės intelektualios klounados teatro įkūrėjas ir verslo mokymų bendrovės „Grand Partners“ ugdymo partneris, bet svarbiausia – keturių vaikų tėtis ir vienos žmonos vyras.
S. B.: Aš – psichologė, Žilvino žmona ir keturių sūnų mama. Mažiausiam Juozapui greitai bus pusantrų. Dėmesio jis išsireikalauja ne zyzimais, o šypsena. Toliau pagal amžių yra kovotojas ir didelės širdies Motiejus. Jam penkeri. Antrasis pagal amžių – pirmokas Vincas. Dinozaurų tyrinėtojas ir be galo meniškos prigimties žmogus. Vyriausias iš sūnų – Jokūbas. Jam devyneri. Perfekcionistas. Tiek moksluose, tiek sporte, tiek ir šeimoje siekia būti geriausias. Visi trys broliai nori į jį lygiuotis.
– Žilvinai, turint tiek darbų ir pareigų, ar dar lieka laiko šeimai?
Ž. B.: Aišku, visada to laiko norėtųsi daugiau. Mano galva, kur kas svarbiau žinoti, koks tas laikas, ar praleistas kokybiškai. Juk tu gali būti šeimoje ir nieko nedaryti. Jei jau būnu namuose, man patinka su vaikais užsiimti. Kartu einame į spektaklius, muziejus, renginius. Ir, žinoma, svarbiausias mūsų vyriškoje kompanijoje yra futbolas! Galbūt kada nors turėsime savo vienuoliktuką su vienuolika komandos žaidėjų (juokiasi). Mano rengiamose treniruotėse kieme dalyvauja visi. Vakarais imu kamuolį ir rodau vaikams visokiausius pratimus, žaidimus. Dažnai einame į žygius gamtoje. Mūsų berniukai gali dalyvauti tolimiausiuose žygiuose ir nepavargti.
– Kaip juos atlaiko mažasis Juozapas?
Ž. B.: Jam visada paruošti mano pečiai. Iš esmės mes nebijome nei turistauti, nei kažkur toliau keliauti su vaikais. Nuo pat gimimo jie visur kartu. Teko gilinti klounados žinias Paryžiuje, tuo metu trečiajam vaikui buvo vos keli mėnesiai. Mes tiesiog susikrovėme daiktus, sėdome į automobilį ir išlėkėme visi drauge į Prancūziją.
– Simona, turbūt girdėjote populiarų posakį, kad jei šeimoje gimė mergaitė – bus paguoda tėčiui, o jei berniukas – mamai. Tikite juo?
S. B.: Šio teiginio negalėčiau nei patvirtinti, nei paneigti, nes vis dar neturime mergaitės (juokiasi). Jei rimtai, mūsų berniukai turi be galo tvirtą ryšį tiek su mama, tiek ir su tėčiu. Net negalėčiau išskirti, su kuriuo daugiau. Žilvinas mūsų šeimoje yra klounas – toks smagumynų darytojas, o aš daugiau atsakau už buitį ir darną kasdienybėje. Taip natūraliai pasiskirstėme, bet tai nereiškia, kad prireikus negalime apsikeisti vaidmenimis. Abu esame pedagogai. Per tą pedagoginę veiklą ir susipažinome.
„Gyvename gražioje vietoje, arti gamtos“, – sako Žilvinas. Ž. Beniušio asmeninio archyvo nuotr.
– Smalsu būtų išgirsti jūsų istoriją...
Ž. B.: Kai atvykau iš Salantų, mažo miestelio Žemaitijoje, studijuoti į Vilnių, pagrindinis mano tikslas buvo pakeisti pasaulį – padaryti jį geresnį, šviesesnį. Ėmiau daug savanoriauti, dirbti su fizinę ir protinę negalią turinčiais vaikais. Simoną sutikau per vienus savanorių mokymus. Nuostabiausia, kad išsyk aplankė vizija, jog ta mergina bus mano žmona, kad mes turėsime keturis vaikus ir gyvensime toje vietoje, kurioje dabar gyvename. Ji, aišku, to dar nežinojo ir iš pradžių net nelabai mane mėgo. Teko įdėti nemažai pastangų, kol Simoną prie savęs prisipratinau ir užkariavau jos širdį.
S. B.: Kažkada, pamenu, rengėme stovyklą vaikams iš sudėtingų šeimų. Tuomet buvome studentai, labai trūko pinigų, tai kažkas pasiūlė vykti į Daniją skinti žirnių. Viską jau buvome suplanavę, tačiau širdyje norėjosi kažko kito ir staiga į galvą šovė mintis verčiau suorganizuoti stovyklą vaikams. Aišku, uždirbome dešimt kartų mažiau, bet užtai kokia nuostabi buvo patirtis.
Ž. B.: Štai tada pamačiau, kaip Simona puikiai tvarkosi su vaikais, o ji įsitikino, kad ir aš ne iš kelmo spirtas. Dabar jau trylikti metai, kaip mes vedę.
– Simona, ką reiškia namuose turėti vyrą klouną? Ar tiesą žmonės kalba, kad tie linksmuoliai su saviškiais dažnai būna tikri niurzgos?
S. B.: (Juokiasi.) Nesutikčiau… Žilvinas ir namuose skleidžia daug šviesos, šilumos, linksmumo. Kartu jis labai susimąstęs, tai iš pradžių mane šiek tiek trikdė. Dabar jo mąslų žvilgsnį aš priimu natūraliai, nes suprantu, kad, norint sukurti gerą vaidmenį ar surežisuoti spektaklį, idėją iš pradžių reikia savyje subrandinti, išnešioti. Ji reikalauja vidinės rimties. Todėl tikrai nėra taip, kad Žilvinas laido tuos klouno juokelius be perstojo.
– Jei paklausčiau berniukų, kuo dirba jų tėtis. Ar atsakytų – klounu?
S. B.: Taip ir atsakytų, kad jų tėtis – klounas! Iš visų Žilvino veiklų šita specialybė jiems, ko gero, aiškiausia. Nes tėtis vaikams dažnai parodo visokių vaizdo įrašų, kaip jie – gydytojai klounai – eina į ligonines, kaip linksmina vaikus, senelius.
– Ar vaikai neprašo nupirkti ir jiems raudonų klounų nosių, kad drauge su tėčiu galėtų linksminti žmones?
Ž. B.: Mūsų namai pilni raudonų klounų nosių – tik spėk rinkti jas nuo grindų (juokiasi). Žinau, kad ir mokykloje vyresnieji sūnūs naudoja daug juokelių, mėgdžioja mane. Dažnai pasiimu juos su savimi vaidinti, jei vyksta filmavimas ir reikia vaikų. Jiems puikiai sekasi.
– Klounus galime vadinti drąsiausiais iš visų žmonių: juk jie nebijo, kai iš jų juokiamasi. Mokyklose, net darželiuose patyčios gana dažnas reiškinys. Ar kalbatės su saviškiais, kaip sveikai į jas reaguoti?
Ž. B.: Dažnai lankausi įvairiose vaikų ugdymo įstaigose – ne tik pas sūnus klasėse. Supažindinu vaikus su klounada. Kalbamės, kuo gebėjimas klouniškai juokauti skiriasi nuo patyčių. Kaip užbėgti joms už akių? Visų pirma, tėvai, mokytojai turėtų kelti vaikų savivertę. Paprastai šaiposi žemos savivertės žmonės ir dažniausiai iš tų, kurie irgi nepasitiki savimi. Todėl kelti savivertę sveika tiek vadinamiesiems blogiukams, tiek ir tiems vargšeliams, iš kurių šaipomasi. Kitas klausimas: kas kelia mūsų savivertę? Vienas iš atsakymų: gebėjimas pasijuokti iš savęs. Kai moki pasijuokti iš kokio nors savo netobulumo, tada tu paverti savo silpnybę galia ir stiprumu. Mokau vaikus, kad mūsų silpnybės gali virsti stiprybėmis tuo atveju, kai mes patys jas priimame.
Kai moki pasijuokti iš kokio nors savo netobulumo, tada savo silpnybę paverti galia ir stiprumu.
– Ar klounams irgi būna liūdna?
Ž. B.: Rodau visas savo emocijas prie vaikų. Jie mato, kai tėtis klausosi gražios muzikos, apsikabina mamą ir pradeda verkti, nes pasaulis toks gražus, o mes tokie netobuli. Kita vertus, galėčiau vaizduoti kietą ir sakyti, kad vyrai niekada neverkia. Ne... Mes stengiamės kuo natūraliau išgyventi visas emocijas, kokios tik mus užklumpa. Stengiamės su Simona tą emociją kažkaip išžaisti – neužlaikyti savyje ir nuo jos išsivaduoti kokiu nors žaismingu būdu. Simona apie žaismingumą netgi rašė savo magistro darbą.
S. B.: Kadangi mūsų šeima didelė – daug vaikų, daug skirtingų poreikių, daug emocijų – juk reikia kažkaip visiems išgyventi. Tad mokau savo vaikus pasakyti, jei kažkas kažkam nepatinka, nemalonu. Mokau juos ne slėpti, bet garsiai įvardyti savo jausmus. Labai rimtai (ir kartu žaismingai) su Žilvinu žiūrėjome į mūsų tėvystę. Mokėmės su pirmuoju, antruoju, trečiuoju sūnumis, o kai atsirado ketvirtas, supratome, kad ir vėl šeimos mikroklimatas pasikeitė, tad reikia mokytis iš naujo. Lankėme įvairius tėvystės kursus.
„Mūsų namai pilni raudonų klounų nosių“, – sako Žilvinas. Asmeninio archyvo nuotr.
– Klausimas labai rimta tema: informacinės technologijos ir vaikų kūrybiškumas. Klausiu jūsų kaip režisieriaus ir aktoriaus – ar ekranai išties užmuša vaikų kūrybos geną?
Ž. B.: Abu pastebime, kad sūnūs, pažiūrėję ilgesnį, emocingesnį filmuką su daugiau vaizdo efektų, ir patys pasidaro jautresni, mažiau sukalbamesni. Pasikeičia jų savireguliacija, prireikia net kelių valandų, kad vėl grįžtų į save. Apie kūrybiškumą jau nekalbu. Rodos, slankioja iš kampo į kampą ir negali sugalvoti, ką veikti, nors prieš tai (iki filmuko) visokie žaidimai virte virė.
S. B.: Kol vaikai lankė darželį, mes beveik nežiūrėdavome televizoriaus. Tik prieš keletą metų atsirado tradicija, kad filmukus leidžiame pasižiūrėti savaitgaliais. Aišku, sūnūs klausinėja, kodėl mūsų šeimoje kitaip nei pas jų draugus. Tada aiškinamės, kodėl yra šimtąsyk geriau žaisti futbolą gyvai, o ne telefono ekrane. Dar vienas svarbus dalykas – kai vaikai žaidžia, jų nekontroliuoti. Suteikti jiems kuo daugiau laisvės.
– Kur laisvi žaidimai, ten ir ginčai, konfliktai tarp brolių. Kaip juos sprendžiate?
S. B.: Man patinka, kad mūsų sūnūs jau geba atskirti ir pasakyti, koks jausmas juos aplankė. Kai įvykus konfliktui žmogus moka įvardyti savo emociją, vadinasi, jis žengia pirmą žingsnį, reikalingą išeiti iš tos būsenos. Dabar, kai sūnūs jau vyresni, stengiamės pirmiausia leisti jiems išsiaiškinti patiems. Juk iš esmės pats konfliktas nėra blogis. Todėl, vos išgirdę pirmuosius barnių garsus, tikrai nebėgame su Žilvinu iškart jų skirti, nebent gyvybei grėstų pavojus (juokiasi).
Ž. B.: Kai tik susituokėme, pamenu, pasitaikydavo nekalbadienių ir po keturias ar penkias dienas. Dabar tas laikas sutrumpėjęs iki keliolikos minučių. Atsiprašome vienas kito ir keliaujame toliau. Kartais aiškinamės savo santykius ir prie vaikų. Man rodos, sūnūs turi žinoti, kad tėvai irgi pykstasi (visai kaip jie), o paskui atsiprašo vienas kito, taikosi. Mes neiname pyktis į kitą kambarį, o po 10 minučių neišlendame tokie pūkuoti ir jau geri. Aišku, yra temų, kuriomis nesikalbame prie vaikų. Tačiau aš už tai, kad, kilus bet kokiam jausmui, tėvai (ir vaikai) jį išreikštų, o ne slopintų. Tarkim, važiuojame visi automobiliu prie jūros ir susipykstame. Tai negi dabar tris valandas slopinsime savo emocijas, tylėsime ir tik nuvažiavę, iškraustę vaikus pas močiutę, užsidarę kambaryje aiškinsimės. Po tų trijų valandų gali susikaupti tiek, kad paskui bus tik blogiau.
S. B.: Manau, kad tą įtampą, tvyrančią ore, vaikai vis tiek jaus ir ji bus kur kas žalingesnė nei čia ir dabar išspręstas tėvų konfliktas.
– Jūsų šeimoje šeši žmonės, keturi iš jų – vaikai. Vadinasi, gimtadienių per metus su kaupu! Ar vaikams ir svečiams palinksminti užtenka tėčio klouno, o gal mažieji labiau nori į žaidimų kambarį?
Ž. B.: Gyvename gražioje vietoje, arti gamtos. Per vaikų šventes privažiuoja daug draugų su vaikais. Ir jei jiems labai netrukdai, tai drauge prisigalvoja įvairiausių žaidimų. Žinoma, kartais visus palinksmina tėtis klounas. Juk vienas smagiausių dalykų pasaulyje – pasiausti su vaikais kartu su kitais tėvais.
– Mėgstate draugiją?
Ž. B.: Tarkime, labai mėgstu žiūrėti saulėlydžius, bet, pažiūrėjus 15 minučių vienam, jau norisi parodyti ir kitiems – pasikviesti Simoną ar draugų. Tada tikrai smagu. Klouno darbas man padėjo pamilti žmones, pamatyti jų netobulumus, daug ką jiems atleisti ir mylėti tokius, kokie jie yra.
Naujausi komentarai