Pereiti į pagrindinį turinį

Kodėl Kaune nyksta atminties ženklai garsiems teatralams?

2018-01-07 10:00

"Paradoksas: menininkams, kurie važiavo Stalino saulės iš Maskvos parvežti, paminklai stovi, o kitiems šviesuoliams atminties ženklų nėra arba jie dingsta", – pastebėjo režisierius Gytis Padegimas.

Pilkoji zona

Jis susirūpino, kad, artėjant profesionalaus teatro šimtmečiui, reikėtų atkurti arba sukurti naujus atminties ženklus Kaune gyvenusiems ir kūrusiems garsiems teatralams.

"Atkūrus nepriklausomybę atidengėme daug memorialinių lentų kariškiams, kitiems visuomenės veikėjams, kurie nukentėjo nuo sovietų represijų ir atminties ženklai sovietmečiu jiems negalėjo iškilti. Tačiau tokie ženklai kai kuriems garsiems kultūrininkams, teatralams nyksta arba iš viso dingsta", – sako projekto "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" ambasadorius. Nedidelę ekskursiją su juo po miesto vietas, susijusias su žymiais teatro žmonėmis, pradedame S.Daukanto gatvėje.

Kauno patriotas sustoja ir susimąsto. "Viename iš šių namų – S.Daukanto g. 13, 15 arba 17 – gyveno garsiojo satyrinio "Vilkolakio" teatro įkūrėjas, teatro eksperimentatorius, režisierius, aktorius Antanas Sutkus (1892–1968). Tačiau šis atminimo ženklas nuo namo dingo jau seniai. Matote, kaip greitai išsitrina atmintis, kai nėra jokio ženklo. Po kelerių metų jau imi abejoti, ant kurio namo iš tiesų ta lenta kabojo. Čia A.Sutkus gyveno su žmona garsia aktore Jadvyga Oškinaite. Atrodo, lentoje buvo įrašyta ir tai", – svarstė G.Padegimas.

Pasitelkus Kauno apskrities viešosios bibliotekos elektroninį žinyną, pavyko išsiaiškinti, kad A.Sutkus gyveno 13-uoju numeriu pažymėtame name. Tas pats šaltinis skelbia, kad 1988 m. atidengta memorialinė lenta vienam pirmųjų lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjų 2006 m. buvo nuimta.

"Išeina, kad mūsų atmintis – labai selektyvi: vienus prisimename, o kitus nardiname į pilkąją zoną", – pastebėjo pašnekovas. Jo žodžiais, memorialinę lentą reikia atkurti – tai padaryti verčia ir su A.Sutkaus gyvenimu bei kūryba susijusios artėjančios apvalios datos. "Šiemet minėsime 50-ąsias A.Sutkaus mirties metines. Be to, 1919 m. jis įkūrė pirmąją lietuvių teatro mokyklą Lietuvoje – Vaidybos mokyklą. Netrukus bus šimtas metų, kaip jis įsteigė du teatrus: 1919 m. – Tautos teatrą, 1920 m. – "Vilkolakio". Šis buvo pats įdomiausias satyrinis teatras Lietuvoje. Kalbant apie tai, kas šioje srityje daroma dabar, tai yra labai smulku ir menka, palyginti su A.Sutkaus "Vilkolakio" teatru, – įsitikinęs režisierius. – Į šio teatro spektaklius rinkdavosi visas Kaunas. Teatro Milžinų choras apdainuodavo svarbiausius dienos įvykius. Būdavo, ateina Vaižgantas. Jam aktoriai sako: prelate, mes turime jus suvaidinti – paskolinkite mums savo katiliuką. Ir Vaižgantas skolina katiliuką."

1925 m. karinė cenzūra uždarė "Vilkolakio" teatrą. To priežastimi, pasak G.Padegimo, tapo "Trijų muškietininkų" spektaklis, kuriuo išjuokti generolai – tuometės auksinių šaukštų pirkimo istorijos dalyviai. Uždarius "Vilkolakio" teatrą, A.Sutkus porą metų vadovavo Valstybės teatrui, dirbo radiofone, statė spektaklius Valstybės teatre. Garsiausia jo statyta opera – Miko Petrausko "Birutė", dramos spektaklis – Vinco Krėvės-Mickevičiaus "Šarūnas". Už nuopelnus 1930 m. jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinas.

Nesutaria, kur kabinti

Iš S.Daukanto gatvės kylame į Žaliakalnį. "Čia gyveno, pasak Balio Sruogos, lietuvių dramos tėvas, mūsų profesionaliojo teatro kūrėjas, režisierius, tragiško likimo asmenybė Juozas Vaičkus (1885–1935), – ties neseniai lentelėmis apkaltu Aukštaičių g. 15 medinuku sustojo G.Padegimas. – Dar neseniai ant šio pastato kabojo režisieriui skirta memorialinė lenta. Tačiau, atnaujinus namo fasadą, lenta dingo."

Aukštos medinės tvoros, skiriančios medinuką nuo gatvės, varteliai lengvai atsidaro – patenkame į kiemą. Vaizdelis nustebina: memorialinė lenta – ant žemės. Matyti, kad atminties ženklas čia rymo jau kuris laikas. Kieme sutiktas Evaldu prisistatęs vienas iš namo bendraturčių prisipažino, kad atminimo lenta buvo nuimta atnaujinant namo fasadą. Pasiteiravus, kodėl ji tebestovi ant žemės, nors namo fasadas jau kuris laikas atnaujintas, Evaldas išdėstė savo poziciją: "Manau, pakabinti turėtų savivaldybė. Jie kažkaip nesiskubina to padaryti. Mes esame trys namo bendraturčiai. Nenusprendėme dar, kur kabinti, tuo labiau kad neaišku, kuriam iš mūsų ta siena, ant kurios reikėtų kabinti, priklauso."

"Jei trys savininkai, tai viskas labai paprasta: jūs, trys, nupirkite po vinį, ketvirtą aš nupirksiu, ir prikalam. Nėra ko laukti", – pusiau juokais kuriozinę situaciją bandė išspręsti G.Padegimas. Atkūrus nepriklausomybę, jis pats rūpinosi, kad memorialinė lenta garsiam režisieriui čia atsirastų.

Lietuvai reikia vaidilų

J.Vaičkus XX a. pr. buvo įkūręs Skrajojančio teatro trupę, kuri vaidindama klajodavo po visą Žemaitiją. "Pirmojo pasaulinio karo metu Sankt Peterburge studijavęs J.Vaičkus nuėjo į technikumą, kur buvo ruošiami melioratoriai ir panašiai – ten mokėsi daug lietuvių. Ir pasakė: inžinierių ir matininkų bus, tačiau Lietuvai reikia vaidilų. Iš savo kuklių lėšų išsinuomojo butą, subūrė grupę jaunuolių, tarp jų – būsimą teatro žvaigždę Petrą Kubertavičių, juos mokė ir per keletą metų jie tapo aktoriais. 1920 m. jo trupė pasirodė pajėgiausia Kaune, ir kai Konstantinas Glinskis, Unė Babickaitė, Andrius Oleka-Žilinskas, A.Sutkus konkuravo dėl to, kas atidarys Valstybės teatrą, ši garbė teko J.Vaičkui. Tačiau labai greitai jis buvo iš teatro išstumtas ir išvažiavo į Ameriką", – teatro istorijos užulisius atskleidė G.Padegimas.

Išvykęs į JAV, J.Vaičkus studijavo kino meną, dirbo su Amerikos lietuviais. Dramos studijoje Niujorke, Brukline, pastatė daugiau nei 70 lietuviškų vaidinimų, bandė savo jėgas ir Holivude. 1931 m. grįžęs į Lietuvą, Kaune įsteigė vaidybos studiją, atidarė ir kino studiją, tačiau ši greitai bankrutavo.

"Artėjo J.Vaičkaus 50-metis. Jis nuėjo į teatrą prašyti, kad jam leistų pastatyti spektaklį. Tačiau vienas jo buvusių mokinių jį iš teatro išvarė. Ir J.Vaičkus ėmėsi statyti spektaklį savarankiškai, neturėdamas jokio finansavimo. Tačiau, dar statydamas spektaklį, jis nuo insulto mirė. Prieš tai jis rašė raštus Švietimo ministerijai: esu padaręs tą ir tą, tačiau nesu gavęs nė lito iš Lietuvos valstybės. Prašau paskirti man pašalpą vaistams, nes išlaikau save ir seserį su vaikais. Tačiau į tuos raštus nebuvo sureaguota. O per jo laidotuves žmonių susirinko panašiai kaip per S.Dariaus ir S.Girėno: karstas neštas pro teatrą, čia sustota, garsūs kalbėtojai kalbėjo, koks išskirtinis tai buvo žmogus", – paradoksalias situacijas ir pripažinimą po mirties prisiminė G.Padegimas.

Sugrįžo be rusiško įrašo

Kurį laiką nerimą teatralui kėlė ir Aleksote, nuo mūrinuko Piliakalnio g. 37, dingusi atminimo lenta garsiai tarpukario aktorei Onai Rymaitei (1889–1950). "O.Rymaitė – Valstybės teatro primadona, publikos numylėtinė, poetų mūza. Jos grožį apdainavo poetas Faustas Kirša ir kiti – vadino ją Nemuno mergaite", – vieną pirmųjų profesionalių Lietuvos teatro aktorių priminė G.Padegimas.

Nuvažiavus prie netoli Nemuno stūksančio mūrinuko, paaiškėjo, kad lenta – vėl savo vietoje.

"Anksčiau ta lenta buvo su lietuvišku ir rusišku užrašais. Valdžia nuėmė, atnaujino – dabar liko tik lietuviškas užrašas", – sakė šiame name gyvenanti mergina.

Režisieriaus įsitikinimu, toli gražu ne visos atminimo lentos, kurias nuspręsta pakeisti dėl jose nuo sovietmečio užsilikusių rusiškų užrašų, sugrįžo į savo buvusias vietas. "Tai turėtų koordinuoti žmogus savivaldybėje ar Kultūros paveldo departamente. Dabar aš tokio žmogaus nematau", – sakė projekto "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" ambasadorius.

"Šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos šimtmetį, tačiau artėja ir Valstybės teatro, tapusio profesionalaus Lietuvos teatro pradžia, šimtmetis. Jį švęsime 2020 m. Artinantis šiai datai, ypač reikėtų prisiminti Anapilin iškeliavusius teatralus", – įsitikinęs G.Padegimas. Jo žodžiais, iš neseniai išėjusių teatralų labiausiai nusipelniusi įamžinimo yra aktorė Rūta Staliliūnaitė. "Žymesnės neseniai išėjusios aktorės nėra", – prieš septynerius metus mirusios aktorės talentą įvertino režisierius. Bene paprasčiausias būdas simboliškai įamžinti aktorės atminimą būtų iškabinti memorialinę lentą ant Kęstučio g. 87 namo, kuriame ji gyveno.

Tačiau miesto patriotas pripažino, kad į gyvąją atmintį gaivinančius ženklus reikėtų žiūrėti plačiau. Kaip pavyzdį jis pateikė išskirtines plyteles grindinyje holokausto aukoms atminti Lietuvoje ar Varšuvą, kur rašytojų atminimui skiriami suoliukai miesto parke.

Išsaugoti tai, ką turime

Vis dėlto, projekto ambasadoriaus įsitikinimu, memorialinės lentos ant namų, liudijančios, kas juose gyveno, turėtų išlikti kaip tam tikri informaciniai ženklai.

"Vėl grįžtu prie Lenkijos: Krokuvoje skaitydamas užrašus ant namų gali gana išsamiai susipažinti su miesto istorija: kiekviename senamiesčio name vis kažkas gyveno, kažkas vyko. O pas mus labai gražu, kad mieste yra nuorodos į tam tikrus namus, tačiau būtų dar gražiau, kad atsirastų ir nuorodos į tų namų gyventojus, kurių daugelis kūrė tarpukario Lietuvą, – siūlo režisierius. – Pavyzdžiui, skaitau, kad Kazys Grinius, tuo metu dar tik būsimasis Lietuvos prezidentas, apie kurį esu pastatęs spektaklį "Alksniškės", pardavė namą Marijampolėje ir persikėlė į Kauną. Čia neturėjo kur gyventi, todėl apsistojo Laisvės alėjoje, pas savo draugą Mykolą Sleževičių. Būtų labai įdomu sužinoti, kuriame name tarpukariu gyveno M.Sleževičius ir K.Grinius, tačiau jokių ženklų, atminimo lentos ar panašiai nėra."

Internete galima rasti nuorodų, kad M.Sleževičius porą metų nuomojo devynių kambarių butą Laisvės al. 89 name, tačiau, pasak G.Padegimo, būtų daug informatyviau, jei apie tai bylotų ir užrašas ant namo.

Pašnekovo žodžiais, Valstybės atkūrimo šimtmetis turėtų būti pažymimas ne tik dideliais renginiais ar naujų paminklų statymu, bet, visų pirma, išsaugojimu ir atnaujinimo to, ką jau turime. "Reikėtų atnaujinti ir pamirštus kapus. Pavyzdžiui, Petrašiūnų panteone eini ir žiūri – labai garsi pavardė, o kapas – apleistas", – režisieriaus žodžiais, šie metai – ypatinga proga sukurti atminties įamžinimo ir jos palaikymo programą, kurią koordinuotų vienas savivaldybės tarnautojas.

Jis priminė, kad artėja ir 2022 m., kai Kaunas taps Europos kultūros sostine. Pasak jo, į šio projekto renginių programą būtų galima įtraukti ir vietų, susijusių su žymiais šalies kultūros veikėjais, įamžinimą. "Dabar labai svarbu prisiminti paveldo politiką", – įsitikinęs G.Padegimas.


Svaigedas Stoškus

Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vedėjas

Memorialinėmis lentomis, jei jos nėra paveldo objektai, rūpinasi savivaldybės Kultūros paveldo skyrius, bet aš pasidomėsiu, kodėl tų lentų nėra.

Kalbant apie atvejį, kai memorialinė lenta pastatyta ant žemės, o savininkai nesusitaria, kur kabinti, galiu apsakyti tiek: kur buvo ta lenta, ten ji ir turi būt pakabinta. Čia kaip vaikų darželyje: kol bizūno neparodai, žmonės niekaip nesusitaria. Ir paskui stebisi, kad mes paminklų nepasistatome. Gal vis dėlto vardan tos Lietuvos galima susitarti? Iškilius žmones reikia gerbti, atminties ženklai jiems turi būti.

Saulius Rimas

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas

Dėl memorialinės lentos Aukštaičių g. 15 – žinau, kad ji buvo laikinai nukabinta, kadangi to namo fasadą remontavo. Mes bandėme gražiuoju kalbėti su to namo gyventoju – jis žadėjo lentą pakabinti. Tikėjome pažadais, bet laikas bėga – teks imtis griežtesnių priemonių. Tokia situacija, kai lenta yra, bet pastatyta ant žemės, atrodo juokingai. Čia reikėtų vadovautis sveiku protu: kas nukabino, tas turėtų ir pakabinti. Jei savivaldybės užsakymu pagamintą lentą nukabino savininkai, jie turėtų ir pakabinti.

O kalbant apie S.Daukanto g. 13 pastatą – apie jį neturiu jokios informacijos. Reikėtų su kolegomis aptarti, kokia ten lenta buvo, ir priimti atitinkamą sprendimą.

Kalbant apie idėją įamžinti R.Staliliūnaitės atminimą memorialine lenta, pradžia galėtų būti ir privataus asmens parašytas prašymas savivaldybės administracijai. Toks prašymas perduodamas svarstyti Atminimo įamžinimo ir pavadinimų sumanymo darbo grupei. Beveik pusė atminimo lentų įrengiama pačių pareiškėjų lėšomis. Tokiu atveju savivaldybė tik pritaria arba nepritaria tokiam pasiūlymui, arba pasiūlo savo alternatyvą. Tačiau būna atvejų, kai skiriamas dalinis ar ir visiškas savivaldybės finansavimas.

Tam, kad atsirastų memorialinė lenta, reikia namo savininkų sutikimo. Prieš kurį laiką žiniasklaida buvo išpūtusi burbulą, kad Laisvės al. 29 namo savininkas Arūnas Paliulis nesutiko, jog ant šio namo atsirastų paminklinė lenta, skirta Nyderlandų Karalystės garbės konsulo Jano Zwartendijko atminimui įamžinti. Dirbdamas šiame name jis, bendradarbiaudamas su Japonijos konsulu Chiune Sugihara, 1940 m. daugiau kaip 2 tūkst. žydų išdavė leidimus vykti į Nyderlandams pavaldžias salas.

Manau, kad tas nesutikimas buvo tiesiog nesusikalbėjimas tarp institucijų ir žmonių. Kiek žinau, pastato savininkas laiku nebuvo informuotas apie tą iniciatyvą – buvo pastatytas prieš faktą, dėl to nesutiko. Tačiau A.Paliulis yra vienas iš paminklo burmistrui Jonui Vileišiui mecenatų. Jis su žmona – šviesūs, kultūringi žmonės, remiantys kultūrą, mecenatai.

Grįžtant prie J.Zwartendijko atminimo įamžinimo – šiuo metu laukiame žinių iš Nyderlandų ambasadoriaus, kurio iniciatyva dvi žymios olandų menininkės, dirbančios su šviesos instaliacijomis, rengia projektinius pasiūlymus šiai vietai įamžinti. Tai turėtų būti netradicinis paminklas su šviesų instaliacijomis J.Zwartendijkui ir apskritai žydų gelbėjimui įamžinti. Pasiūlymų laukiame vasario viduryje. Tikimės, kad pastato savininkai sutiks su šia idėja. Kita vertus, viliamės, kad menininkės atsižvelgs ir į namo savininkų nuomonę, ir bus rastas kompromisas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų