– Didžiąją savo gyvenimo dalį dirbote sveikatos apsaugos sistemoje, vėliau – Generalinėje miškų urėdijoje. O dabar?

– Dabar esu pensininkas. Tuo viskas ir pasakyta (juokiasi).

– Turite aktyvius vaikus, kurie sumanė tėvelio darbus parodyti kauniečiams – parodą suorganizavo, gražių nuotraukų padarė.

– Tikrai geri mano vaikai – sūnus Ovidijus ir dukra Delija. Dar turiu du šaunius anūkus – Dominyką ir Ievą. Jie dabar yra man atrama.

– Ar tiesa, kad jaunystėje su menais nieko bendro neturėjote ir tik neseniai ėmėte rinkti kryžius iš mazgelių?

– Ir tiesa, ir ne visai. Mano istorija nėra labai paprasta, tad pradėsiu truputį iš toliau. Abu su žmona baigėme Respublikinę Kauno medicinos mokyklą. Kai grįžau iš kariuomenės, sukūrėme šeimą, susilaukėme vaikų, gražiai ir laimingai gyvenome, kol... 2001-aisiais žmona susirgo Parkinsono liga. Kai 2011 metais išėjau į pensiją, ji jau buvo labai silpna. Pats ją prižiūrėjau, iš namų išeidavau tik iki maisto prekių parduotuvės ir poliklinikos receptų vaistams. Kai nebegalėjau žmonai padėti, paguldėme ją į Tremtinių slaugos namus. Buvau tiek išsekęs fiziškai ir dvasiškai, kad gyvenimas pasidarė nebemielas. Tada sūnus įteikė man kelialapį ir pasakė: „Važiuok į Izraelį, į Šventąją Žemę, atsigauk…“ Žodžiu, išleido mane drauge su klebonu mons. Vytautu Grigaravičiumi ir dar 20 bendrakeleivių į piligriminę kelionę. Joje pailsėjau, sugrįžo jėgos, po septynerių metų slaugos pirmąsyk su žmonėmis iki soties bendravau, o svarbiausia – gyvasties, kaip toliau gyventi, atradau. Tai įvyko 2018-aisiais, žmona dar buvo gyva.

Tiksliai: T.Milašius visuomet suskaičiuoja mazgus, kad žmonės galėtų palyginti, iš kelių pagamintas vienas ar kitas paveikslas. D. Milašiūtės nuotr.

– Kaip suprantu, toji kelionė buvo lemtinga – ar tik ne po jos ėmėtės kryždirbystės?

– Kelionė buvo puiki. Joje nutiko vienas nuostabus dalykas, paskatinęs mane imtis dar Sibire duoto pažado, bet… ar leisite man trumpam grįžti į dar senesnius laikus?

1450 – iš tiek mazgų sudarytas paveikslas „Sibiro tremties golgota“.

– Žinoma. Ar grįšime į gūdžius 1948-uosius, kai jūsų šeimą išvežė į Sibirą?

– Tik trumpam. Mus vežė ne mirti (kaip buvo 1941-aisiais), bet darbams. Dvi savaites riedėjome gyvuliniuose vagonuose, paskui dar dvi keliavome arkliais, mašinomis, traktoriais iki galutinės vietos. Šeimas, kuriose buvo vyrų, palikdavo dirbti miškuose, o moteris, senius ir vaikus siuntė kuo toliau į taigą. Išvežė ne visą mūsų šeimą – tik mamą su vaikais. Tuo metu jai buvo 25-eri. Man – aštuoneri, seseriai – penkeri, broliui nė trejų nebuvo. Tėvą perspėjo kaimynas, tad jis spėjo pasislėpti. (Iš 1941 m. patirties žmonės žinojo, kad vyrus vis tiek atskirdavo nuo šeimų sunkesniems darbams, tad tėvas nerizikavo.) Kodėl mus vežė? Todėl, kad netikome valdžiai. Tėvo brolis, kaip ir mano senelis, buvo partizanai, tėvelio sesuo – ryšininkė. Žodžiu, banditų šeima. Tėtis buvo eilinis kaimo siuvėjas. Jis prenumeravo žurnalą „Jaunimo karta“. Rinko visus numerius, tvarkingai juos susiūdavo į komplektus. Kodėl tai svarbu? Kai mus vežė, visi tie žurnalai nukeliavo drauge su mūsų daiktais į Sibirą. Iš jų aš mokiausi lietuvių kalbos. Tai jie buvo mano vieninteliai vadovėliai. Dabar svarbiausia: viename 1934 m. žurnalo numeryje buvo įdėta gražaus kryžiaus fotografija. Autorius nenurodytas. Kaskart paimdamas žurnalą į rankas aš tą kryžių matydavau, juo grožėdavausi ir vis pagalvodavau, kokie šaunūs tie mūsų meistrai lietuviai, kad tokį gražų kryžių padirbo…

– Ir taip prabėgo devyneri metai Krasnojarsko krašte, Manos rajone. Atėjo 1956-ieji… Jūs buvote bebaigiąs dešimtą klasę. Pamokos vyko tik rusų kalba.

– Lietuviškai kalbėti net per pertraukas buvo nepriimtina. Kasmet pavasarį mokykla organizuodavo mokinių kūrybos parodas. Pamenu, žiūrinėju tos parodos eksponatus, žvilgsnis užkliūva už medinio staliuko, padaryto labai įdomia technika (Prisikėlimo bažnyčioje rasite jo kopiją). Skaitau – lietuviška pavardė, aštunta klasė. Susirandu tą vaikėzą, čiumpu už kupros ir klausiu: „Ar tavo tėvas jį padarė?“ Jis tik purto galvą ir siūlosi parodyti, kaip iš mažų medžio gabaliukų surenkamas mazgas. Pasirodo, iš tų mazgų, juos atitinkamai jungiant, galima sukonstruoti ne tik staliuką, bet ir kryžių ar dar kažką. Rudeniop aš vėl pamatau tą staliuką (tiksliau, jo nuotrauką) žurnale „Pionier“, tik po juo kažkodėl puikuojasi rusiška pavardė. Matyt, lietuviška netiko.

– Dar po metų į Lietuvą grįžote visa šeima. Sunkumų, kaip iš naujo įleisti šaknis gimtojoje žemėje, patyrėte daug. Tuo metu jūs ir vėl prisiminėte tą gražų kryžių, matytą „Jaunimo kartos“ žurnale?

– Prisiminiau. Ir nusprendžiu kažką panašaus pagaminti. Juolab, kad mazgus, to lietuviuko iš Sibiro pamokytas, aš jau mokėjau surinkti. Bedarant minėtą kryžių netikėtai į galvą atėjo mintis, kad turiu jį paskirti Dievui kaip dovaną už tai, kad mus visus iš Sibiro grąžino į Lietuvą. Neištariau to garsiai – nepasakiau nei tėvams, nei broliui ar sesei. Vėliau gyvenimas tekėjo sava vaga. Baigiau mokslus, po kariuomenės sukūriau šeimą, o tas iš mažų gabaliukų surinktas kryžius buvo pas mus, kol vieną dieną kažkur pradingo...

– Praėjo 60 metų. Jūs, žmonos ligos išvargintas, nuvykote į šventą Izraelio žemę…

– Baigiantis kelionei aplankėme Jeruzalę, perėjome Via Dolorosa gatve – Kryžiaus keliu. Pastovėjome prie Raudų sienos – seniausios išlikusios Jeruzalės šventyklos dalies. Paskutinę dieną prieš pat skrydį, lygiai 6 val. ryto, dar beveik nepabudęs išgirdau balsą, sakantį, kad aš neįvykdžiau savojo pažado. Miegai akimirksniu išsilakstė. Kaimynas, nusisukęs į sieną, ramiai sau knarkė… Ir tuomet aš prisiminiau kadaise duotą pažadą – pačiam pagaminti kryžių. Tiesa, po tremties sugrįžęs į Lietuvą aš jį surinkau, bet per laiką kažkur dingo. Grįžęs iš kelionės ėmiau raminti save, kad tikrai nerasiu tinkamos medžiagos kryžiui pagaminti. Ir netikėtai po kelių dienų parduotuvėje, ieškodamas veidrodžio, tiesiai sau prieš nosį pamačiau puikias 20 mm pločio pušines juosteles. Kaip tik tokias, kokios reikalingos kryžiui gaminti.

– Leiskite atspėsiu, kas buvo toliau. Jas nusipirkęs, netrukus pradėjote kryžiaus gamybą ir išpildėte kadaise sau duotą pažadą?

– Su kaupu. Iš tų juostelių padariau penkis skirtingus kryžius, o anūko paskatintas tęsiau darbus – kūriau paveikslus.

– Girdėjau istoriją, kad į jūsų rankas netikėtai pateko tikra muziejinė vertybė – istorinis 1863 m. sukilimo dalyvio pagamintas kryžius. Ar tai tiesa?

– Tikra tiesa. Maždaug prieš 30 metų vienas mano draugas atvežė į namus tokį sutrūnijusį medinį kryžių ir pasakė, kad jį turėjo dar jo seneliai nuo Joniškio. Pagamino tą kryžių 1863 m. sukilėlis, kuris, numalšinus sukilimą, laukė teismo ir jį tokį išpjaustė. Bijodamas sugadinti retą muziejinę vertybę, užkėliau kryžių ant sekcijos ir visai pamiršau. Kai po žmonos slaugymo buvau visiškai netekęs jėgų, pamaniau, kad po manęs vaikai tą kryžių ims ir išmes. Tad nieko nelaukęs nunešiau jį į Nacionalinį muziejų. Ekspertizė patvirtino jo autentiškumą. Na, o aš, neturėdamas ką veikti, padariau dvi tikslias to kryžiaus kopijas. Ta pačia technika iš mazgelių, kaip anas lietuvis Sibire mane buvo pamokęs. Vieną to kryžiaus kopiją atidaviau Dailės muziejaus Liaudies meno skyriui. Kitą galite pamatyti mano parodoje, kuri dabar vyksta Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje.

– Kryždirbystė jus rimtai užkabino?

– Tai jau… Ėmiau gaminti ne tik kryžius, bet ir vadinamuosius kryžių paveikslus. Jų fone yra mazgelių tinklas, o centre – kryžiai. Vieną iš jų pavadinau „Sibiro tremties golgota“ ir paskyriau savo mamai, kuri viena su trimis vaikais turėjo iškęsti visus Sibiro išbandymus. Įsivaizduokite, koks turėjo būti tos jaunutės moters didvyriškumas – atšiauraus šalčio ir bado sąlygomis išsaugoti vaikus, parvežti juos visus į Lietuvą! Užtai dabar, kai paklausau per radiją, kad motinos vaikus palieka, muša, užmuša, – šiurpu darosi.

Įkvėpimas: anūko paskatintas, T.Milašius ėmė kurti ne tik kryžius, bet ir įspūdingus kryžių paveikslus. D.  Milašiūtės nuotr.

– Prieš kalbindama jus aplankiau parodą Prisikėlimo bažnyčioje. Prie kiekvieno kryžiaus rašote, kiek mazgų jį sudaro. Kodėl?

– Dėl palyginimo. Štai paveikslas „Sibiro tremties golgota“ sudarytas net iš 1 450 mazgų! Mažas suvenyrinis kryželis turi tik 57 mazgus.

– Kiek iš viso kryžių jau turite?

– Daugiau nei 20 didelių, o kiek dar mažų... Ir kiek išdovanota! Vienas iškeliavo į Australiją pas Lietuvos ambasadorių Darių Degutį – bus lietuvybės gabaliukas tolimame krašte. Kitas pateko į lietuvių Kanadoje rankas, dar yra Vokietijoje, Latvijoje. Vieną savo kryžių padovanojau kurso draugei iš Respublikinės Kauno medicinos mokyklos. Beje, tuometis jos direktorius Leonas Ryškus mums, grįžusiems iš tremties ir lagerių, buvo labai malonus. Kai laikėme stojamuosius egzaminus į tą mokyklą – nemokėjome gerai lietuviškai rašyti. Direktorius į mūsų bėdą pažiūrėjo pro pirštus. Visi rašė rašinį, o mes – tremtiniai – atpasakojome Jono Biliūno „Brisiaus galą“. Gavau trejetą, nes žodį Ryga parašiau su „i“ trumpąja. Tik todėl, kad taip buvo parašyta ant latviško odekolono buteliuko (juokiasi). Esu gerbiamam direktoriui be galo dėkingas už pagalbą.

– Jūsų kryžių kūrimo metodika iš mazgų – labai įdomi. Gal turite ir mokinių, kurie tęstų šią unikalią kryždirbystės tradiciją?

– Na, ne... Rimtų mokinių neturiu. Sykį parodžiau savo anūkui Dominykui, kaip surinkti pagrindinį mazgą. Tad jei kada gyvenime norės tuo užsiimti – principą jau žino, teliks tik prisiminti.

Ko ilgiuosi iš savo jaunystės? Gal tų nepaprastai šiltų ir nuoširdžių žmonių santykių. Jie tikrai anuomet buvo kitokie. Susvetimėję dabar mes.

– Jums 82-eji, bet mokate naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Žinote, kas yra „WhatsApp“, gal ir feisbuką turite? Jums įdomu viskas, kas nauja?

– Feisbuką irgi turėjau, bet netyčia surinkau ne tą slaptažodį ir jį užblokavo. Technologijų aš nebijau. Išėjęs į pensiją, dar dirbau Generalinėje miškų urėdijoje, man reikėjo su jomis susidraugauti. Kursus baigiau, pagrindus gavau. Užtai dabar galiu per skaipą pakalbėti su senais draugais. Štai vienas ukrainietis, senas Sibiro bičiulis (kadaise viename barake gyvenome), dabar įsikūręs Lvive. Dažnai su juo pasišnekame. Kitas mano barako draugas – vokietis. Ir su juo palaikome ryšį. Turiu ir graikų, kurie dabar gyvena Atėnuose. Žodžiu, mano barakiokai po visą pasaulį išsimėtę. Nors nemaža dalis lietuvių liko Sibire ir visai surusėjo – jų vaikai lietuviškai nebešneka.

– Dažnai vyresnės kartos žmonės mėgsta idealizuoti praeitį sakydami: mano laikais tai buvo geriau… Ar esate vienas iš jų? Ko labiausiai ilgitės iš savo jaunystės laikų?

– Į šį klausimą geriausiai yra atsakęs vienas mano Sibiro draugas: „Laimingiausias buvau tada, kai man buvo devyniolika metų.“ Kodėl? Juk tada gyvenai atšiauriame Sibire? „Bet tuomet aš buvau sveikas ir jaunas!“ – atšauna jis. Ko ilgiuosi iš savo jaunystės? Gal tų nepaprastai šiltų ir nuoširdžių žmonių santykių. Jie tikrai anuomet buvo kitokie. Susvetimėję dabar mes. Niekas nenueis pas kaimyną paprašyti druskos ar degtukų pasiskolinti. Tada net bėgdavome rytais vienas pas kitą žarijų ugniai užkurti. Tame kaime, kuriame gyvenome, kai mus išvežė, nebuvo nė vienos nuolatinių gyventojų šeimos. Visi tremtiniai – vokiečiai, graikai, suomiai, buriatai, totoriai, lenkai. Ir visi gyvenome be galo draugiškai, padėjome vieni kitiems. Nuolat prisimenu ešelonų brolius ir seseris – Sibiro tremties bendražygius. Dar gyviems esantiems iš visos širdies linkiu sveikatos ir džiugių dienų tėvynėje.

– Šiltas jūs žmogus. Gera su jumis kalbėtis. Papasakokite, kokios dabar jūsų dienos?

– Gyvenu vienas. Dėkui Dievui, dar krutu. Tik labai tingiu valgį gaminti. Tad jei išsiverdu sriubos – būna visai savaitei. Atsikeliu ryte, pavalgau ir imu pielavoti tuos savo kryželius. Sūnus priperka pušinių lištvelių, tai ir dirbu per dienų dienas. Dar įsijungiu radijušką. Rudeniop, kai obuolių sezonas prasideda, vaikai man juos maišais tempia ir sako: tėti, dirbk. Tuomet vietoj kryžių obuolius pjaustau – obuolių sūrius darau. Ir pirštai, rankos kruta – vis veikla, o ne dykas buvimas.

Dar, jei leisite, norėčiau išreikšti savo dėkingumą Kauno miestui. Pirmą kartą į jį atvykau 1958-aisiais, kai stojau į Respublikinę Kauno medicinos mokyklą. Nors skaičiau ir kalbėjau lietuviškai, bet mano kalba, po ilgų metų, praleistų Sibire, buvo be galo siaura ir buitiškai primityvi, o tie pirmieji metai lietuviškame Kaune mane tiesiog išvadavo iš rusizmo gniaužtų. Šiandien, prabėgus daugeliui metų, ir vėl esu laimingas, galėdamas Kaune surengti pirmąją savo darbų parodą. Esu dėkingas miestui už šią galimybę, kaip ir už kadaise turėtą brangų esminį gyvenimo tarpsnį.