"Jei nepajusime advento tylos – nepatirsime ir Kalėdų džiaugsmo", – įspėja Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijos klebonas kunigas Augustinas Paulauskas.

Jis atkreipia dėmesį, kad adventinį susikaupimą šiais laikais užgožia pirkimas, o per labdaros akcijas tikrąjį norą padėti nustelbia šou elementai, noras būti pastebėtiems. "Kažkam paaukoti kelis eurus daug paprasčiau, nei aplankyti kaimynystėje gyvenantį vienišą žmogų", – primena A.Paulauskas.

– Lankantis parduotuvėse, bendraujant su žmonėmis dažnai atrodo, kad pagrindinis rūpestis advento metu yra nupirkti dovanėles. Kuo iš tiesų reikėtų labiausiai rūpintis?

– Labai liūdna, kad šiais laikais dar neprasidėjus adventui prekybos centruose jau švenčiamos Kalėdos. Skamba kalėdinė muzika, skleidžiama kalėdinė nuotaika, įžiebiamos eglutės. Kalėdos dabar nuvertintos iki eilinės apsipirkimo akcijos ir tampa kiniškos.

O juk ši šventė be adventinio susikaupimo, pasirengimo, be vidinių ieškojimų ir pasibaigs tik išpakuotomis dovanėlėmis, persivalgymu prie šventinio stalo. Tada dūsausime: nusibodo tos Kalėdos, kam jos reikalingos. Mums, save laikančiais krikščionimis, adventas pirmiausia turėtų būti ieškojimo, laukimo metas. Reikia jį išgyventi. Jei nepajusime advento tylos – nepatirsime ir Kalėdų džiaugsmo.

Adventas – tai ne dovanų pirkimo, kaupimo metas, tai – žvilgsnis į save. Tai pamąstymas: kas aš, kam aš gyvenu? Tai vidinio susitaikymo, apsivalymo, nuščiuvimo, susitelkimo laikotarpis.

– Prieškalėdiniu laikotarpiu vyksta daug labdaros akcijų, žmonės skatinami aukoti pinigų skurstantiesiems. Dažnai paaukojusieji keletą eurų jaučiasi atlikę pareigą padėti skurstančiajam. Ar to užtenka?

– Bažnyčia sako: tai, ką padarėte vienam mažiausių mano brolių, – man padarėte. Ir Didysis Dievo ir artimo meilės įsakymas sako: mylėk Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Lengviausia paaukoti vieną ar du eurus, ir jaustis ramiam, tarsi kažką atlikau. Tačiau juk artimu reikia rūpintis visą laiką.

Stebina noras daryti gerus darbus tik prieš Kalėdas. Tai atrodo fasadinis gerumo demonstravimas, kaip ir apsilankymas bažnyčioje du kartus per metus. Susidaro įspūdis, kad tik prieš Kalėdas norime būti geri, bet juk tokie turėtume būti visą laiką. Geri darbai turėtų mus lydėti visą gyvenimą.

Kartais noras būti geram tampa daugiau noru pasirodyti, susireikšminti, nei iš tiesų kažką gero padaryti. Pavyzdžiui, po kruvinų išpuolių Prancūzijoje buvo populiaru dėti šios šalies vėliavėles socialinių tinklų paskyrose. Bet ar ne svarbiau būtų išeinant iš savo namų apkabinti artimą savo? Arba pasidomėti, ar jis išeidamas iš namų prisisegė atšvaitą, ar paaukoti kraujo solidarizuojantis su nuo tos tragedijos nukentėjusiais žmonėmis.

Kažkam paaukoti kelis eurus daug paprasčiau, nei aplankyti kaimynystėje gyvenantį vienišą žmogų ar padaryti kitą realų gerą darbą.

Per įvairias labdaros akcijas ryškus šou elementas. Susidaro įspūdis, kad aukoti lėšas arba daryti gerus darbus tyliai yra nepopuliaru. Dažnai šou daro ir renkantieji aukas, ir jas aukojantieji. Žinoma, geriau, kad darytų kažką nors taip, nei išvis nieko nedarytų ir tuos pinigus išleistų visiškai nevertingiems dalykams. Tačiau Kristus sako: venkite daryti gerus darbus žmonių akyse. Iš svetimo skausmo, skurdo, nelaimių darytis sau reklamą, kaupti taškus yra žema. Matai, kad žmogus alksta, skursta, papuolė į nelaimę, jei gali – padėk, nelauk, kad kas tai pastebėtų. Juk bažnyčia, "Caritas" nereklamuoja savo veiklos. Sakoma: jeigu gali – daryk gerus darbus. O reklama – kam ji? Juk Dievas ir taip viską mato.

– Susidaro įspūdis, kad šiais laikais žmonės pamiršta, ką reiškia pasninkas.

– Pasninko esmė – tuo, ką sutaupau kažko atsisakydamas, nevalgydamas, dalytis su kitais, padėti kitiems. Man labai patiko Raudondvario gimnazijos mokinių tarybos iniciatyva valgykloje rinkti aukas kilniems tikslams: vaikai, galbūt atsisakydami kažkokio skanėsto, savo pinigus aukojo. Surinkta simbolinė pinigų suma, bet mintis buvo labai graži. Svarbu, kad dalijimosi, aukojimo dvasia būtų formuojama dar vaiko sąmonėje, kad jis būtų tam drąsinamas.

Pasninkas, advento susilaikymas nuo triukšmo, kaip buvo, taip ir liks. Tik, deja, pasaulio triukšmas yra stipresnis už rimtį, tylą. O juk tikroji adventinė nuotaika – kaip tyla prieš aušrą žiemos rytą, kai aplink prisnigta ir viskas nuščiuvę. Norėtųsi, kad šią nuotaiką patirtume.

– Kokie pasiruošimo Kalėdoms darbai vyksta klebonijoje? Gal čia dar kepami kalėdaičiai?

– Gaila, kad senosios tradicijos kepti kalėdaičius parapijose nebeliko. Nueita pigiausiu keliu – iš Lenkijos perkamos formos ar patys kalėdaičiai. O anksčiau skirtingose parapijose ir kalėdaičiai skirdavosi. Jų kepimo procesas – labai sudėtingas. Taip atrodo – ką čia reiškia tokį paplotėlį iškepti, tik miltai ir vanduo. Bet tešla turi būti labai labai gerai išplakta, kad nebūtų jokio miltų gumulėlio, nes vienas gumulėlis gali sugadinti visą kalėdaitį. Be to, jis turi būti idealiai tiesus, idealiai baltas.

Raudondvaryje mes esame išsaugoję senąją tarpukario laikų kalėdaičių kepimo formą. Ji taps vienu iš ketinamo steigti mūsų bažnyčios muziejaus eksponatų. Ši forma labai sunki – pagaminta iš nerūdijančio plieno ir graviruotos bronzinės plokštės. Ta plokštė prieš kepant kalėdaitį tepama švariu grynu bičių vašku. Tai yra toks kepimas, kai lieka labai daug atliekų, – daug paplotėlių išmetami kaip netinkami. Vašku patepus formą, iškepami 1–2 bandomieji paplotėliai, tada – 3–5 tikri. Tuomet vėl tepama vašku – vėl bandomieji ir tik tada tikri paplotėliai. Kai kuriuose Lietuvos regionuose į kalėdaitį įkepdavo rūtos šakelę. Mūsų Raudondvario parapijai reikia apie 5 tūkst. kalėdaičių. Patys nekepame – tiek iškepti, reikėtų beveik masinę gamybą organizuoti. Kalėdaičius atsivežame iš Panevėžio vargdienių seserų vienuolyno.

Kartais žmonės sako, kad kalėdaičius reikia pirkti. Nereikia, tiesiog prašome paaukoti lėšų. Aš kasmet nemažą dalį kalėdaičių išdalinu. Anksčiau kalėdaičius kepdavo šeimininkutės, zakristijonai ar vargonininkai. Surinktos aukos būdavo skiriamos šiems bažnyčios tarnams išlaikyti. Kalėdaičius Raudondvario parapijos tikintiesiems greičiausiai kepė ir čia zakristijonu dirbęs kompozitorius Juozas Naujalis.

Žmones norėtųsi įspėti, kad, prisidengdami bažnyčios vardu, nepažįstami asmenys nešioja po namus esą kalėdaičius ir prašo aukoti bažnyčiai pinigų. Tos lėšos bažnyčios dažniausiai nepasiekia, ir kalėdaičiai ten neaišku, ar šventinti. Geriausia kalėdaičių įsigyti savo parapijos bažnyčioje ar klebonijoje po Mišių. Nesant galimybės tai padaryti patiems, reikėtų susitarti su gerai pažįstamais žmonėmis. Pavyzdžiui, Užliedžiuose yra tokia Verutė – ji vyresniems, vienišiems žmonėms kalėdaičius atneša į namus.

– Ko palinkėtumėte parapijiečiams ir kitiems tikintiesiems?

– Gražaus advento, patiriant jo tylą, susikaupimą, sugrįžimą į save, skiriant daugiau laiko maldai. Linkėčiau nepamiršti gerumo ir po Kalėdų.