"Teatro ilgai prisibijojau, neturėjau jokių planų jame kurti", – sako Paulė Bocullaitė. Tačiau paties teatro planai, regis, buvo kitokie. Teatralų vaikus anksčiau ar vėliau susiranda pats teatras, šypsosi menininkė, už darbą kuriant Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) spektaklį "Hamletas" įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi geriausio scenografo ir kostiumų dailininko kategorijoje.

Esama kūrėjų-alchemikų – viskas, prie ko jie prisiliečia, tampa kažkuo išskirtiniu. Regis, jiems nebūna nepalankių aplinkybių, tarsi patys būtų ne kūrėjai, bet instrumentai, materializuojantys kokių dieviškų būtybių idėjas. Tikimybė, kad toks kūrėjas liks nepastebėtas, menka: jų darbai pernelyg ryškūs ir pripažinimas bei laurai – tik laiko klausimas. Jaunų lietuvių menininkų atveju – dar ir geografijos klausimas. Tai, kad daug jų išgarsėję užsienyje anksčiau ir lengviau nei gimtinėje, jau tampa taisykle.

Galime guostis, kad P.Bocullaitės atvejis – vienas iš tų, kai jaunas talentas buvo ne tik pastebėtas, bet ir įvertintas. Ne bet kuo – aukščiausiu apdovanojimu, kurio link teatralai eina dešimtmečiais. P.Bocullaitės kelias Auksinio scenos kryžiaus link buvo stebėtinai trumpas, o ir nusėtas stotelių, kuriose sustota vien tam, kad, pačios žodžiais tariant, pasinaudotų iš dangaus nukritusia galimybe.

Keramika. Netradicinis gatvės meno projektas – pliaupiant lietui išryškėjantis piešinys ant vieno Vilniaus pastatų. Gyvo piešimo projekcijos. Grafinis dizainas, iliustracijos netradicinio formato leidiniams. Šablonus laužanti tapyba ir darbas kine. "Leidžiu sau blaškytis visuose dailės laukuose", – sako P.Bocullaitė, į gimtąjį Kauną atvykusį tuoj po Auksinių scenos kryžiaus teikimo ceremonijos.

– Į savo šeimą atnešate jau antrąjį kryžių. Jūsų mama (aktorė Daiva Stubraitė) juo įvertinta 2005-aisiais, tėtis buvo tik nominuotas – nors ir pati nominacija jau yra didelis įvertinimas. Prisiminkite jausmą, kai sužinojote, jog Auksinių scenos kryžių komisija išskyrė jūsų darbą ir jūsų pavardė atsidūrė tarp pretendentų.

– Jausmai aplankė tikrai patys įvairiausi. Dieną prieš paskelbiant Auksinių scenos kryžių nominantus aš buvau pakeliui į Braziliją. Tai turėjo būti pirmoji mano tolima kelionė. Tačiau kelios valandos iki skrydžio iš Italijos į San Paulą sugebėjau vienoje kavinėje palikti savo kuprinę, kurią kažkas sėkmingai ir nugvelbė. Kuprinėje nebuvo nieko labai vertingo... tik pasas. Taigi teko likti Europoje ir buvo tikrai liūdna dėl tokio apmaudaus neapsižiūrėjimo. Kai kitą rytą pamačiau savo vardą tarp Auksinių scenos kryžių nominantų, pasimiršo visos Brazilijos. Vienu metu užplūdo ir džiaugsmas, ir nerimas, ir laukimas, ir abejingumas – turbūt viskas, kas įmanoma. Matyt tikrai, pagalvojau: kažkas kitas už mus planuoja, o mums belieka persikošti per visą skalę jausmų, kuriuos tie svetimi planai sukelia. Kitaip tariant, manau, kad "nesidžiauk radęs, neverk pametęs" – tikrai labai geras posakis.

– Atsiimdama padėkojote NKDT, tarp kurio sienų užaugote. Iš tikrųjų yra ypatinga likimo dovana būtų teatralų atžala – teatro vaiku. Galimybė pažinti užkulisių kvapą, liestis prie dekoracijų, stebėti virsmo akimirkas, kai aktorius tampa spektaklio herojumi. Tačiau sykiu šis žinojimas neleidžia rastis stebuklui, kurį patiria eiliniai žiūrovai, nematantys kūrėjų tikrojo veido, jų silpnybių, negirdintys intrigų aido. Žinoti užkulisių gyvenimą, pažinti absoliučią daugumą Kauno teatralų – ar formuojantis asmenybei tai galima laikyti pranašumu, o gal sunkinančia aplinkybe?

– Labai nesmagiai jaučiuosi, kad susijaudinusi ten, ant scenos, atskirai nepadėkojau savo tėvams – jei ne jie, ko gero, apie jokius teatrus šiandien nebūtų nė kalbos. Būti teatralų atžala kartu yra ir labai didelis privalumas, ir sunkinanti aplinkybė. Jei manęs mokykloje kas būtų paklausęs, ar norėčiau dirbti teatre,  atsakyčiau neigiamai. Kai matai, koks sunkus darbas yra pasiruošimas spektakliui, juo labiau – vaiko akimis, bet kokie norai sieti savo ateitį su teatru atbunka. Iki šiol iš vaikystės prisimenu teatrą kaip truputį baugią vietą, į kurią niekada neprasiskverbia dienos šviesa, lyg ten būtų amžina naktis. Todėl teatro ilgai prisibijojau, neturėjau jokių planų jame kurti. Bet jei esi teatralų atžala ir neateini pas teatrą, teatras ateina pas tave. Bent man viskas vyksta būtent taip. O kai jis jau ateina, sunkumai nebeatrodo tokie dideli, esi jiems nusiteikęs, o pasirodo vaikystėje juos galbūt kiek ir hiperbolizuodavai. Sunkus darbas ir malonus darbas nebūtinai yra antonimai.

– Aukščiausias nacionalinis teatro srities įvertinimas – tai ne tik ženklas, kad geru keliu einate, bet ir didelė atsakomybė. Kas yra atrama, į kurią galite atsiremti, žmogus, knyga, vieta, būsena, kurioje pamatote atsakymą dvejojimų akimirką?

– Manau, kad geriausia atrama yra leidimas sau dvejoti. Vieno atsakymo niekada nėra. O gal yra. O gal nėra? Matote, ir dabar dvejoju, ką jums atsakyti.

– Esate, kaip mėgstama sakyti, nepriklausomos Lietuvos vaikas. Koks jūsų santykis su sovietmečio teatru, kuriame tiek daug klišių ir tiek mažai drąsių sprendimų, kuriuos jūs pati labai mėgstate?

– Būtent dėl to, kad esu nepriklausomos Lietuvos vaikas, man labai sunku pasakyti, kas sovietmečiu buvo klišės ir kas – drąsūs sprendimai, nes tada negyvenau. Tegaliu bandyti įvertinti, kaip tokie patys sprendimai veikia ar neveikia dabar. Yra tikrai daug mane žavinčių sumanymų tiek mano bendraamžių, tiek vyresniosios kartos kūriniuose, nesvarbu ar tai būtų spektaklis, ar iliustracija, ar dizainierio sukurtas stalas. Sprendimo drąsumas, ko gero, nėra pagrindinis kriterijus, kodėl vienas ar kitas kūrinys man patinka. Kartais šis dėmuo veikia, o kartais jis visai nebūtinas, apibendrinti tai būtų gan sudėtinga. Jei jau kalbame apie drąsius sprendimus, dažniausiai jų pasigendu tada, kai jaučiu, kad idėja nuskurdinama baiminantis būti nesuprastam. Manau, reikia nenuvertinti žiūrovo.

– Nepriklausomos Lietuvos vaikai gimė ne tik kvėpuodami laisvės oru, bet ir be prigimtinių pančių – galite mokytis (beveik) kur tik norite, keliauti, gyventi bet kurioje šalyje, tai buvo nepasiekiama tėvams. Ačiū, kad esate Lietuvoje – kol kas, žinoma, nes menas seniai nepripažįsta valstybių sienų. Ar yra teatras, režisierius užsienyje, su kuriuo norėtumėte dirbti? Kultūra, kurią norėtumėte artimiau pažinti?

– Neidealizuoju konkrečių vietų ar asmenybių, todėl tokių konkrečių norų neturiu. Galbūt šiuo požiūriu esu gan spontaniškas žmogus, imuosi to, kas tą akimirką man pasirodo įdomu, o tai nuolat kinta. Vieni žmonės turi aiškią svajonę, kurios tikslingai siekia, kiti – atviri iš dangaus krentančioms pačioms įvairiausioms galimybėms. Regis, aš iš pastarųjų.

– O kokie su Lietuva susiję kūrybiniai sumanymai, svajonės?

– Lygiai tas pats ir su Lietuva. Norisi tiesiog neprarasti galimybės kurti, o su kuo ir kurioje vietoje – šie klausimai iškyla vėliau, jie priklauso nuo kiekvieno individualaus atvejo atskirai. Pavyzdžiui, mintyse turiu idėją Williamo Shakespeare'o "Hamletą" pastatyti lauko paviljone, kurią labai norėčiau įgyvendinti. Kur ir su kuo ją įgyvendinčiau, man ne taip svarbu. Svarbiausia, rasti galimybę tai padaryti.

– Nepriklausomybės kartos menininkus, kad ir kokio talento jie būtų, vienija vienas bruožas – drąsa. Drąsa būti savimi, drąsa tikėti savo talentu, drąsa susikrauti krepšį ir leistis į kitą pasaulio kraštą, kad ten kurtų ar tiesog ieškotų įkvėpimo. Kūryboje esate drąsi, iš kur jūsų ta drąsa būti originaliai?

– Aš nemanau, kad mūsų karta pasižymi išskirtine drąsa. Turiu įtarimų, kad sovietinės okupacijos laikais kurti tai, ką nori kurti, prireikdavo kur kas daugiau drąsos. O šiandienos saviraiškos laisvę labiau lemia sėkmingai besiklostančios aplinkybės. Dabar lengviau nei bet kada būti tuo, kuo nori, parodyti pasauliui savo darbus, išsakyti nuomonę, galų gale ir leistis į kitą pasaulio kraštą. Tam daug drąsos net ir nereikia. O man pačiai savo kūrybą vadinti drąsia būtų kiek... per drąsu. Svarbiausia, kad ji būtų nuoširdi, įdomi man pačiai.

– Rytoj – svajonių išsipildymas, šiandien – kryžius, o kas buvo vakar? Ko jūsų kūrybos kelyje buvo daugiau – krizių, abejonių, ieškojimų ar nuoseklaus ėjimo pasirinkta kryptimi?

– Mano kūrybos kelias dar tik prasideda. Iki šiol tai visuomet buvo kryptingas judėjimas dailės kryptimi, mokymasis, leidžiant sau eiti nuo vienos dailės disciplinos, prie kitos. Grafika, scenografija, grafinis dizainas, tapyba, kino dailė – ir dabar leidžiu sau blaškytis visuose dailės laukuose, nes man visi jie yra įdomūs ir vis dar yra begalė dalykų, kuriuos norisi išmokti ar patobulinti. O abejonės ir ieškojimai visada eina greta, man jie ir yra kūrybos penas.

– Ar stipri tėvų įtaka jūsų kūrybos pasirinkimams? Rodote jiems ekskizus, tariatės, prašote patarimo?

– Pasidaliju su tėvais mintimis, man įdomi jų nuomonė. Kartais mūsų požiūriai sutampa, kartais ne, bet jie gal ir patys nežino, kokia svarbi man yra jų patirtis. Ypač kai kalbama apie racionalius sprendimus teatre – kas įmanoma, kas neįmanoma, kas aktoriui patogu, o kas tampa kliūtimi ir panašiai.

– Kuri disciplina – studijų, mokymosi Kauno dailės gimnazijoje, A.Martinaičio dailės mokykloje – buvo mieliausia? Juk šiandien kūrybinėje biografijoje – ir animacija, ir tapyba, ir instaliacijos.

– Mokymosi ir studijų laikotarpiu daugelį disciplinų prisimenu su malonia nostalgija. Tai ir akademinis piešimas pas Česlovą Pečiuką, ir keramika pas Egidijų Šimatonį dailės gimnazijoje, taip pat ir akademijos studijos pas nuostabius dailininkus Rimvydą Kepežinską, Joną Čepą, Matą Dūdą, Mariją Marcelionytę ir kitus, visus išvardyti sunku. Galbūt tai, kad turėjau labai daug puikių dėstytojų, kurie visi kartu be galo skirtingi, ir lėmė mano sprendimą nesusitelkti ties viena dailės šaka, žiūrėti į savo specialybę lanksčiai.

– Šių dienų scenografai – tai savotiški multiinstrumentalistai, kuriems nebepakanka turėti gerai išlavintą erdvinį mąstymą. Kas padeda įvaldyti techninius sprendimus?

– Jei iškyla koks tikrai sudėtingas techninis klausimas, pirmiausia konsultuojuosi su tėčiu – didelė jo, scenografo, patirtis leidžia rasti kur kas greitesnius ir racionalesnius atsakymus nei mano užsisvajojusi galva. Taip pat ir teatro technikai, inžinieriai, staliai – visa komanda kartu su scenografu ieško sprendimų. Jei scenografas dirbtų vienas, spektaklis vyktų lėlių namelio dydžio kartoniniame makete.

– Jūsų vardą galėjome įsidėmėti ne tik dėl to, kad esate garsios Kauno menininkų šeimos atžala, bet ir dėl išskirtinių darbų. Atrodo, kur bepasisuktumėte, visur esate pastebėta. Kaip jūs pati atsiplėšiate nuo jau įvykdytų darbų, ar lengva atsiriboti nuo jau baigto spektaklio, o gal baigtuose randate inspiracijų naujiems darbams?

– Iš tiesų yra dvi man sunkiausios darbo stadijos. Viena – darbą pradėti. Kita – darbą baigti. Tai, kas įsiterpia tarp šių dviejų stadijų, yra visas džiaugsmas. Kai darbo procesas trunka ganėtinai ilgą laiką, kaip, pavyzdžiui, spektaklio kūrimas, jam pasibaigus apima tuštuma. Žiūrėk, ruošeisi pusę metų, o premjera prabėga per valandą, ir staiga – viskas. Spektaklis paleidžiamas gyventi savo gyvenimo, o tu turi grįžti į savąjį. Po to kurį laiką man sunku imtis kažko naujo, vėl įsivažiuoti, bet vos tik tai įvyksta – grįžta motyvacija, jėgos. Žinoma, iki tol, kol ir čia ateina pabaiga. Taip tas ratas ir sukasi.

– Kauniečiai – kaip ir lietuviai apskritai – mėgsta tapatinti save su garsiais išeiviais iš Kauno. Žinojimas, kad talentingas, sėkmės palytėtas žmogus yra gimęs Kaune, suteikia vilties, kad tarpukariu susiformavęs kūrėjų potencialas dar gyvas. Ar ryškus jumyse tas kaunietiškumo pradas, ar jums buvo svarbi įtaka Kauno kaip miesto, kuriame visada buvo labai didelė su menu susijusių žmonių koncentracija, ir visi jie tarpusavyje susiję kokiais nors saitais – jei ne giminystės, tai bendrų mokytojų ar bendrų erdvių?

– Kaunas man labai mielas ne tik dėl to, kad tai miestas, kuriame užaugau. Išvažiavus ir baigus studijas Vilniuje, pavyko į šį miestą pasižiūrėti šiek tiek iš šono, lyg ir nešališkai. Man atrodo, kad Kaunas turi savyje labai daug potencialo ir man labai patinka, kad tas potencialas dar nėra išnaudotas. Kiekvieną kartą vaikščiodama jo gatvėmis pastebiu, kad nuolat fantazuoju, kaip ir ką čia galima būtų patobulinti, kaip padaryti labiau matomą nuostabią tarpukario architektūrą ir taip toliau. Netgi ir tie gremėzdiški vaiduokliai, nors nesakau, kad jie verti grožėtis, skatina pačiam kurti savo idealaus miesto viziją, taip pat suteikia galimybę įsivaizduoti, kokios skirtingos tos vizijos buvo skirtingais laikotarpiais. Man tai yra vienas maloniausių jausmų, jo nepatirsi jokiame, pavyzdžiui, Šveicarijos mieste. Kauną aš palyginčiau su mano labai mėgstamo dailininko Audriaus Puipos darbais. Jis taip meistriškai palikdavo tuščios erdvės plotus savo paveiksluose, kad žiūrint į juos ima net rankos niežėti, kaip norisi paimti pieštuką ir ten ką prikringeliuoti. Bet žinai, kad jei prikringeliuosi, pasidarys nuobodu ir neteksi įkvėpimo šaltinio. Lygiai taip pat Kaunas, jo neišlaižyta dvasia, nuoširdūs žmonės, man yra vienas iš įkvėpimo šaltinių.

– Dažnas menininkas, paklaustas apie įkvėpimo šaltinį, skuba atsakyti lakoniškai: gyvenimas. Atsakykite neskubėdama. Kas jus įkvepia?

– Dažnai tai visiški atsitiktinumai, kažkieno išsakyta mintis, knygoje rastas sakinys, ant galvos nukritusi kojinė. O tam, kad tie atsitiktinumai vyktų, reikia nuolat absorbuoti visa, kas supa, girdėti, matyti, skaityti, vaikščioti, knaisiotis po stalčius, keliauti, dirbti, domėtis. Kitaip sakant, sėdėjimas ant kėdės – čia menka pagalba. Nors ir jis kitą kartą gali duoti netikėtų rezultatų.

– Nors labai norisi atsieti meną nuo materialių dalykų, pastarieji yra svarbūs. Antraip ir Auksinių scenos kryžių nelydėtų premija. Nesmalsausiu, kur išleisite pinigus – tik atskleiskite, ar sunku šiandien jaunam menininkui Lietuvoje?

– Kumščiu beldžiu į medį, bet sakau – nesunku.