Kauno valstybinis lėlių teatras mažuosius žiūrovus kviečia į netradicinę premjerą – Agnės Dilytės pirmąjį šiame teatre režisuotą spektaklį-žaidimą "Baltas žvėriūkštis".

Pjesę įkvėpė scenografija

Lėlių teatro kontekste "Baltas žvėriūkštis" neįprastas spektaklis ne vienu aspektu. Įdomu tai, kad pirmiau atsirado šio pastatymo scenografija, o tik po to režisierės A.Dilytės parašyta pjesė.

Vilniaus dailės akademijos pirmakursių magistrantų darbų peržiūroje dalyvavusi režisierė pamatė ją itin inspiravusį grafikės Ievos Paliukaitytės kursinį darbą – spektakliui vaikams sukurtą scenografiją pagal amerikiečių iliustruotojo Moriso Sendako pasaulio vaikų itin pamėgtą spalvinimo knygelę "Where The Wild Things Are".

"Ieva su savo darbo vadovu Artūru Šimoniu pafantazavo erdvėje, sukūrė keletą personažų, įdomius erdvinius sprendimus, kurie man pasirodė labai įdomūs ir žavūs. Tuo metu mąsčiau apie spektaklių vaikams statymo pauzę, nes turėjau kitų idėjų, bet kai pamačiau šią scenografiją, kažkas sukirbėjo, užvirė azartas. Kartu su dailininke pasvarstėme, kad būtų galima sukurti scenografiją kaip jos diplominį darbą", – prisiminimais apie spektaklio gimimą dalijosi A.Dilytė.

Su šia idėja svetingai priimta Kauno lėlių teatre, režisierė, remdamasi I.Paliukaitytės scenografija, parašė pjesę. Ji nusprendė sukurti spektaklį ikimokyklinio amžiaus vaikams apie vaikiškas baimes. Paprastai spektakliai kuriami atvirkštiniu būdu, kai pirmiau gimsta drama. Be to, režisierė dažniausiai kuria vyresniems vaikams, tad spektaklis jai buvo netikėtas ir įdomus iššūkis. Rezultatas – į vienos pamokos laiką įtelpantis žaismingas, šviesus, malonus akiai, linksmas, aktyvus spektaklis, išsiskiriantis savo estetiniais sprendimais.

Baimių ir vienatvės temos

Kuriant spektaklį baimės tematika buvo kiek pakoreguota. "Teatre žiūrėjau linksmą spektaklį, bet pamačiau, kad vienas berniukas patyrė keistą panikos priepuolį. Jis kažko išsigando. Kartais būna, kad vaikai bijo teatro. Ir man intuityviai atėjo noras pastatyti trupučiuką kitokį spektaklį, nei iš pradžių buvo sumanyta. Ir dabar spektaklyje paraleliai su baimės tema akcentuojama ir vaiko vienatvės tema", – pasakojo A.Dilytė.

Spektaklyje yra ir netikrų draugų bei mamos ir dukters santykio potemių. "Baltajame žvėriūkštyje" pasakojama istorija apie mažą mergaitę Martą, kuri kelias valandas lieka viena namuose. Vienai jai nesmagu, nejauku, todėl ji panyra į savo pasaulį. Marta susitinka su keletu savo fantazijos personažų, atsiskleidžiančių ne visada pačia gražiausia puse. Jie provokuoja mergaitę, iš pradžių atrodo meilūs ir įdomūs, o paskui atsiveria ir kitomis pozicijomis. Susitikimas su šiais personažais bus panašus į slėpynių ir gaudynių žaidimą.

Režisierė ieškojo archetipinių žaidimų, kuriuos žaidžia visi vaikai. Na, o kai namo grįžta mama, žaidimai baigiasi, keisti pabaisiukai pranyksta, sugrįžta saugumas.

"Vaikystėje man mama sakydavo: "Norėti nedraudžiama, reikia galėti." Ši frazė bus ir spektaklyje. Ji mane vesdavo iš proto. Niekaip nesutikdavau su mama, nes viskas turi būti, kaip tu nori. Savo vaizduotėje mažas žmogus susikuria absoliučiai viską, ko tik  jis nori", – sakė režisierė.

Anot jos, spektaklio pavadinime užšifruotas žodis "žvėriūkštis" atspindi žvėriuku virtusio vaiko būseną – jo pyktį, nepasitenkinimą, norą priešintis. Tai puikiai visiems tėvams atpažįstami vaiko kaprizai, pyktis, maištas, nenoras klausyti. Spektaklyje šis žvėrelis sutiks ir kitus žvėrelius.

Anot režisierės, tai pirma maža revoliucija formuojantis vaiko asmenybei. "Yra toks įdomus vaiko raidos etapas, kai jo asmenybė tampa sudėtingesnė, atsiranda vadinamasis šešėlis. Jeigu vaikas iš pradžių yra naivus, priimantis tai, kas jam duodama, tai vėliau jo asmenybė kinta, atsiranda jo antra pusė, kai vaikas išmoksta ir manipuliuoti", – pridūrė kūrėja.

Netradicinė estetika

Estetinė spektaklio pusė taip pat naujoviška – jo teatrinė kalba skirsis nuo įprastinių teatro repertuare esančių spektaklių. Iki šiol ėjusi vizualaus teatro kryptimi, A.Dilytė šiame darbe taip pat daug dėmesio skirs vizualumui. Tai nebus tradicinis Lėlių teatro spektaklis – vietoje įprastų lėlių scenoje veiks lėlės-objektai. Tad jį būtų galima įvardyti objektų teatro kūriniu.

Spektaklyje naudojamos Miko Žukausko kurtos gyvybingos, ryškios animacinės projekcijos, žadinančios mažojo žiūrovo smalsumą. Kompozitoriaus Jono Jurkūno kurtai muzikai būdingas minimalizmas, kai dominuoja rimtas ir atmosferiniai garsai.

"Man toks garsas spektaklyje vaikams yra itin malonus, nes kai klasikiniuose spektakliuose vaikams ateina kulminacinė vieta, dažnai visi staiga kažkodėl pradeda dainuoti. Gerai, jeigu dainuoja gražiai, bet kartais tai būna pigi popsinė daina, kuri mano ausims yra antiestetika. Man estetika yra labai svarbi. Labai nemėgstu, kai kuriant žiūrima pro pirštus ar statoma iš kažkokių likučių. O kartais scenoje matai baisią beskonybę. Manau, kad vaiko estetinis skonis turi būti lavinamas, pradedant nuo jo drabužėlių, žaislų, knygučių, baigiant didesniais meno kūriniais. Čia estetikai skiriama labai daug dėmesio", – teigė A.Dilytė.

Iššūkiai aktoriams

Pirmą kartą Kauno lėlių teatre pagal dramos teatro principus dirbančios režisierės uždaviniai tapo iššūkiu ir aktoriams – režisierės dėmesys krypsta į pačius aktorius, o šie čia yra įpratę dirbti kiek kitaip, su lėlėmis. Ji siekusi paprovokuoti aktorius imtis iniciatyvos, kad jie pasijustų kūrėjais, o ne vien išpildytojais.

Režisierė atviravo: "Kai žmonės dirba su lėlėmis, tiesiog pajuntu, kad kartais jų dėmesys yra nukreipiamas į smulkmenas. Mums reikėjo šiek tiek persilaužti, kad tas dėmesys taptų platesnis. Ne žvelgti, sakykim, į kažkokį užtrauktuką, vinutę ar suknelės kraštelį, o į konfliktą, kad jis būtų labiau apibendrintas ir tikslus. Norėjau, kad aktoriai pasijaustų tikrais kūrėjais. Dirbant jautėsi darbo specifikos skirtumai, tačiau palaipsniui mes labai gražiai išplaukėme į susikalbėjimą."

Kas? Spektaklio "Baltas žvėriūkštis" premjera.

Kur? Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Kada? Vasario 27 ir 28 d. 12 val.