Išgirdus, kad sena pažįstama Eglė Digrytė vyksta dirbti į ES misiją Afganistane, nusmelkė motiniškai kolegiškas jausmas: tik ne tai... "Egle, juk jau dirbi marias adrenalino parūpinantį žurnalisto darbą, skraidai oro balionais, gali dar nardyti, kopti į kalnus, tik nevažiuok į Afganistaną..." – persmelkė mintis, bet, žinoma, ji liko nepaviešinta. Juk Eglė – iš tų žmonių, kurių neįmanoma įtikinti rinktis patogaus gyvenimo.

Nerimas dėl tokio vėjavaikiško jaunesnės kolegės pasirinkimo, žinoma, nebuvo be pagrindo: pernelyg daug informacijos apie talibų suskaldytą Afganistano visuomenę, visiškai realų fizinį pavojų, nuo kurio vakariečius dažnu atveju gali apsaugoti tik šarvuotis ar angelas sargas. Ramino tik mintis, kad Eglė nepražus. Net Afganistane. Net būdama ne gyvenimo ir fronto parako uosčiusi karo korespondentė, o baltaveidė geltonplaukė mergaičiukė.

Eglė Afganistane ne tik nepražuvo – grįžo sveika, gyva, sklidina įspūdžių, kuriuos suguldė į knygą "Laiškai iš Kabulo".

Tuos, kurie vos perskaitę knygos pavadinimą mano galėsią pasinerti į sunkiasvorę literatūrą, knyga nuvils. "Laiškai iš Kabulo" nesprendžia egzistencinių klausimų, nėra persmelkti metafizinių apmąstymų. Ši knyga – tai spalvingas rytietiškas triukšmingo miesto kilimas, įspūdžių iš šiandienos Afganistano mozaika. Ypač gyva, sulipdyta iš smulkiausių buities detalių, atsakanti į galybę klausimų, galinčių kilti bet kuriam smalsiam žmogui. Ir – kas ne mažiau svarbu ir kas paverčia knygą nuostabiu bičiuliu lietingam pavasario savaitgaliui – trykštanti humoru. Neperdėtu, ne savitiksliu, bet šiek tiek sodresniu, nei sau leistų koks biurokratas iš Vakarų, vykstantis į gyvybiškai pavojingą misiją.

Atrodo, kad humoras yra vienas ginklų, padedantis nepalūžti Afganistane. Puiki to iliustracija – vaizdelis iš vietinio turgaus. "Kilstelėjau vieną keistą daiktą, primenantį prietaisą riešutams gliaudyti. – Kas čia? – lankstydama ir sukiodama rankose paklausiau. – Aparačiukas pirštams kapoti. – Ką? Jūs ir tokių turite? – Žinoma. Likęs nuo senų laikų, kai reikėdavo auklėti įstatymams nusižengiančius žmones."

Jei Afganistanas būtų pas mus madingų atostogų tikslu, "Laiškai į Kabulą" taptų puikiu išgyvenimo toje šalyje vadovėliu, kuris papildytų kokį rimtą žinyną apie tenykštę istoriją ir kultūrą. Net apmaudu, kad E.Digrytės knyga šiuo tikslu pravers tikrai nedaugeliui: vidutinis statistinis lietuvis į Afganistaną turistauti nevažiuoja ir diena, kai tai bus daroma ateities horizonte, deja, dar sunkiai įžvelgiama.

"Britė žurnalistė atsisveikindama, rodės, apibendrino daugelio Afganistane gyvenančių tiek vietos žmonių, tiek ilgesniam ar trumpesniam laikui atvykusių užsieniečių, mintis: "Sveikinu išsigelbėjus!" – baigia knygą autorė. Vis dėlto neapleidžia jausmas, kad laiškuose išguldyti ne visi įspūdžiai. Susitikimas su autore – puiki proga sužinoti visas paraštėse likusias istorijas apie Kabulą, vakarėjančius afganistaniečius ir afganistanėjančius vakariečius.

Kas? susitikimas su knygos "Laiškai iš Kabulo" autore E.Digryte.
Kur? Kauno įgulos karininkų ramovėje Kunigaikščių menėje.
Kada? balandžio 7 d. 18 val.