Lemtinga diena

Tuometinio švietimo ministro Kazio Bizausko pasirašyta metrika iškalbingai byloja: "Meno Kūrėjų Draugijos Muzikos Mokyklą nuo š. m. spalių mėn. 1 d. paimti Švietimo Ministerijos žinion ir laikyti valstybės lėšomis."

1919 m. kompozitorius ir vargonininkas Juozas Naujalis įkūrė privačią muzikos mokyklą. Vyriausybė ją remti atsisakė, tad kitų metų vasarą mokykla buvo perduota ką tik susibūrusiai Lietuvių meno kūrėjų draugijai.

Mokyklos vadovu tapo kompozitorius ir dirigentas Juozas Tallat-Kelpša. Spalio mėnesį mokykla tapo valstybinė, čia veikė fortepijono, smuiko ir dainavimo klasės, mokėsi 36 mokiniai, o pamokos vyko Lietuvių meno kūrėjų draugijos patalpose Maironio g. 3, Kaune. Metų pabaigoje vadovavimą muzikos mokyklai perėmė J.Naujalis. Mokykloje pradėtos steigti naujos specialiųjų ir bendrųjų muzikos dalykų klasės, sparčiai daugėjo mokinių, buvo kviečiami dirbti nauji pedagogai – mokykla tapo svarbiu muzikinės kultūros centru.

Lietuvoje nėra kitos tokios muzikinio ugdymo institucijos, kuri, nors ir nesyk pakeistais pavadinimais, būtų gyvavusi ir išlikusi 100 metų. Nėra kitos tokios, kuri po savo stogu būtų sutalpinusi tiek iškilių asmenybių, brandinusi muzikologų Algirdo Ambrazo, Vytauto Landsbergio, kompozitorių Giedriaus Kuprevičiaus, Mindaugo Urbaičio, Fausto Latėno, Valentino Bagdono, Zitos Bružaitės, Antano Jasenkos, operos solistų Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos, Edgaro Montvido talentus, kitų iškilių dainininkų, pianistų, liaudininkų, akordeonininkų, stygininkų, pūtikų, chorvedžių, muzikos teoretikų, visuomenės veikėjų ir populiariosios muzikos pasaulio atstovų.

Kone visi mūsų šalies muzikantai, profesoriai, kompozitoriai, žymiausi atlikėjai, miestų, miestelių ir kaimo mokyklų muzikos mokytojai išaugo iš šios mokyklos lopšio. Tai seniausia iki šiol veikianti Lietuvos muzikos mokykla.

Uždegantis pavyzdys

Valstybės muzikos mokyklos užgimimas Kauno mieste paskatino kurtis ir kitas muzikinio ugdymo įstaigas. 1923 m. kompozitoriaus Stasio Šimkaus iniciatyva Klaipėdoje atidaryta konservatorija, kuri valstybės žinion perėjo 1925 m., o 1967 m. buvo pavadinta savo įkūrėjo vardu.

1939 m. Juozo Karoso iniciatyva buvo įkurta Valstybinė Šiaulių vidurinė muzikos mokykla, vėliau išaugusi į Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją. 1940 m. Vilniuje buvo įkurta muzikos mokykla, po devynerių metų gavusi kompozitoriaus J.Tallat-Kelpšos vardą, o 1945 m. Kaune įkurta Dešimtmetė muzikos mokykla, 1969 m. pavadinta J.Naujalio vardu.

Anuomet poetas Antanas Miškinis rašė: "Kai tautinio atgimimo aušra pašvietė Lietuvai, kai lietuviai sukruto kurti gražesnį gyvenimą, J.Naujalis stojo į tas garbingų Lietuvos vaduotojų eiles. Jam gyvenimo dalia paskyrė tarnauti Lietuvai per meną – per muziką ir dainą."

Kone visi mūsų šalies muzikantai, profesoriai, kompozitoriai, žymiausi atlikėjai išaugo iš šios mokyklos lopšio. Tai vyriausia iki šiol veikianti Lietuvos muzikos mokykla.

Lietuvos muzikos patriarcho įkvėpta Valstybės muzikos mokykla savo veiklą pradėjo jau trečiais metais po nepriklausomybės paskelbimo. J.Naujalis siekė suburti gerų pedagogų kolektyvą. Jis rašė: "Mokyklos jėga ir vertė glūdi mokslo personale ir jo darbuose. Visos rimčiausios ir prityrusios mūsų muzikos jėgos yra Kaune."

Epochų sandūra

1927 m. rudenį J.Naujalis pasitraukė iš direktoriaus pareigų. Mokyklos absolventas, kompozitorius Jonas Nabažas rašė: "Tie metai buvo tarytum riba tarp senesnio muzikinio gyvenimo, kuriam vadovavo J.Naujalis, ir tarp naujesnio, kurio priešakyje atsistojo J.Gruodis. J.Naujaliui, auklėtam varšuvietiško romantizmo dvasia, nelabai patiko naujoviška, moderni muzika, atnešta žmonių, daugiausia baigusių mokslus Leipcige."

J.Gruodis nuo pirmųjų administravimo dienų pasireiškė kaip asmenybė, turinti aiškią veiklos programą ir ryžtingai siekianti ją įgyvendinti. Jis buvo pareigingas, garbės žodžio žmogus, ne tik sumanus, bet ir kūrybingas vadovas, labai vertinęs mokyklos pedagogus. Naujasis direktorius ėmėsi atsakingai organizuoti mokymo procesą, tvarkyti įvairiausius praktinius reikalus, nepamiršdamas, kad mokyklos prioritetu turi išlikti kūrybiškumo ir harmonijos dvasia. Tai buvo nelengva, nes tuomet mokyklos administraciją sudarė tik direktorius ir jo pavaduotojas.

Tų metų rudenį mokykloje įsteigta kompozicijos klasė, kuriai vadovavo pats direktorius. Šią Lietuvos nacionalinės kompozitorių mokyklos pradžią akcentuoja muzikologė Gražina Daunoravičienė: "J.Gruodis sukūrė pirmąją Lietuvoje pedagoginės nacionalinės kompozitorių mokyklos sistemą su visais jos komponentais: programa, metodika, tradicija, mokiniais."

Darbas dėl progreso

1933 m., Lietuvos valstybei minint 15-ąsias nepriklausomybės metines, J.Gruodžio pastangomis muzikos mokykla išaugo į aukštąją mokyklą – konservatoriją.

Tik pradėjęs puoselėti šią idėją 1930 m. jis rašė: "Didžiajam muzikos menui reikia didelių ir muzikų, o didieji muzikai gimsta ten, kur jų mažų skaičius yra didelis ir kur visoje tautoje muzika iškyla aukštai." Atidarant aukštąją mokyklą vadovas kalbėjo: "Mūsų tauta likimo buvo užmigdyta net keliems šimtmečiams. Iš ilgo miego pabudę, radom mūsų kaimynus toli mus aplenkusius ir, be to, išmokusius didelio darbštumo. Mums gi, norintiems kaimynus pasivyt ir su jais lenktyniaut, reikia išmokt dar daugiau už juos dirbt. Jei mes kitų tautų nepasivysim ir nesugebėsim su jomis lenktyniauti, būsime nušluoti nuo žemės paviršiaus. Mes turim susiburti į stipriai sucementuotą būrį ugdytojų mūsų muzikos meno, nešėjų mūsų kultūros. Mes turime atkast, išraut, iškentėt tuos pradus, kurie kažkur gilumoj mūsų tautos ir mūsų sielos glūdi."

Esminis Kauno konservatorijos veiklos principas buvo aukšto profesionalumo ir plataus muzikinio bei kultūrinio akiračio derinimas. Konservatorija buvo dviejų muzikos mokymo grandžių – vidurinės ir aukštosios – lydinys.

Jau pirmaisiais veiklos metais Kauno konservatorija, kaip aukštoji muzikos mokykla, sveikino devynis absolventus, tarp kurių buvo pianistas Jurgis Karnavičius bei du kompozitoriai: J.Nabažas ir Antanas Račiūnas. Vytautas Bacevičius tuomet rašė: "Jau laikas susirūpinti ir susidomėti naujais pasiekimais meno srityje, jau laikas kurti tokias meno vertybes, kurios atitiktų XX a. dvasiai. Kurkim gi modernią Lietuvą." Tokios Lietuvos kūrimo strategiją patvirtina 1934 m.  Valstybės teatre Kaune šalies prezidento Antano Smetonos ištarta frazė: "Teatras, konservatorija, meno mokykla ne taip sau jos sukurtos, ne prabangai: jos sukurtos tautai auklėti, pirmučiausia gi tiems, kurie siekia jai vadovauti."

Numalšintos viltys

J.Gruodis, būdamas ugdymo įstaigos direktoriumi, rūpinosi naujų Konservatorijos rūmų statyba. Pastatas turėjo būti toks: 1 200 klausytojų talpinanti didžioji salė su koncertine estrada 100 žmonių orkestrui, mažoji salė kameriniams koncertams, 300 klausytojų talpinanti salė su scena operos klasei, 35 klasės paskaitoms, įvairios tarnybinės patalpos. Deja, tuometinė Lietuvos vyriausybė lėšas skyrė kitiems reikalams.

Konservatorijos rūmų statybos sužlugdymą J.Gruodis išgyveno skaudžiai. Ko gero, tai pagreitino jo apsisprendimą atsistatydinti iš direktoriaus pareigų. Pedagoginės veiklos jis nenutraukė, iki pat mirties vadovavo kompozicijos klasei. Žodinį testamentą, rašytą 1932 m., kompozitorius paliko amžiams: "Tyras menas gimdo idealus. Be idealų žmonės išsismaugtų. Ne veltui ir religija, ypač krikščionių, yra taip glaudžiai susijusi su menu. Kad mūsų menas mus gaivintų, kad neužlietų mūsų kitų tautų bangos, reikia visomis jėgomis išlaikyti tai, kas mūsų tautoje yra originalaus: tuo mes ir kitoms tautoms patarnausim. Originalumas tautos daugiausia pasireiškia jos menu. Menas iškelia savaimingus tautos bruožus, išlaiko, šalia jos kalbos, tautą gyvą ir garbingą. Ir jei yra tokia tauta, kurios gilioji mintis pasauly dar neišnaudota, tai tokios tautos menininkas gali save laikyti laimingu."

Visgi sudėtingos to meto Lietuvos istorinės aplinkybės ėmė stipriai stabdyti muzikinio švietimo ir kultūros plėtojimo darbus. J.Nabažas 1940 m. dienoraštyje paliko nerimastingą įrašą: "Tam jaunimui, kuris Nepriklausomoj Lietuvoj gimęs, lietuviškoj dvasioj užaugęs, išsiauklėjęs, tiesiog neįsivaizduojamas dalykas, kad svetimi valdys, kad svetima kalba, svetima dvasia ims mindyti mūsąją." Deja, jis buvo teisus – 1943 m. vokiečių valdžia Kauno konservatoriją uždarė.

Baigėsi taikus, kūrybingas Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetis, prasidėjo juodasis periodas. Sovietų Sąjungos aneksiją Antrojo pasaulinio karo metais pakeitė vokiečių okupacija.

Karui baigiantis, vengdama grįžtančio sovietų smurto ir teroro, iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė šviesiausia kūrybinės bei mokslinės inteligentijos dalis, daugelis nespėjusių emigruoti vėliau buvo ištremti į Sibirą. Muzikologė Jūratė Vyliūtė rašė: "Ypač nukentėjo pokarinis muzikos atžalynas – konservatorijos studentai, muzikos mokyklų moksleiviai, juos trėmė kaip buožių, inteligentų ar tiesiog pasiturinčių šeimų narius, areštavo, tardė, teisė už pagalbą partizanams, dalyvavimą pogrindinėse pasipriešinimo grupėse, už antisovietines kalbas ir dainas."

Naujuose namuose

Tokioje smurtingoje aplinkoje 1945 m. veiklą atnaujino Kauno valstybinė muzikos mokykla, šįkart – savarankiška vidurinės grandies institucija. Keletą metų jos veikla glaudžiai siejosi su tuo pat metu atkurta konservatorija, nors oficialiai konservatorija ir muzikos mokykla dirbo kaip atskiros mokslo įstaigos. Metodinę ir koncertinę muzikos mokyklos veiklą kuravo konservatorijos katedros, dirbo tie patys pedagogai.

Namai: iš pradžių Maironio gatvėje veikusi Muzikos mokykla vėliau persikėlė į dabar J.Gruodžio vardu vadinamą gatvelę, kurią nuolat pripildo muzikos garsų.

Konservatorija ir muzikos mokykla įsikėlė į erdvų pastatą tuometinėje Ugniagesių gatvėje, architekto Felikso Bielinskio projektuotą modernizmo stiliumi. 1940 m. iškilusio pastato paskirtis buvo pradinė mokykla ir pedagogikos muziejus, bet aplinkybės lėmė taip, kad jau aštuntą dešimtmetį jis tarnauja muzikai. Aukštajai mokyklai 1949 m. išsikėlus į Vilnių, Kauno muzikos mokykla paveldėjo erdvius rūmus, o po J.Gruodžio mirties 1948 m. jai buvo suteiktas garbingas Juozo Gruodžio muzikos mokyklos vardas, Ugniagesių gatvelė buvo pervardyta J.Gruodžio gatve.

Nauji laikai ir iššūkiai

1953 m. Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklai buvo suteiktas technikumo statusas. Baigę technikumą absolventai galėjo dirbti mokytojais muzikos mokyklose, įvairių chorų, orkestrų, saviveiklinių kolektyvų, kultūros namų vadovais.

1969 m. vėl pasikeitė įstaigos pavadinimas: Kauno J.Gruodžio aukštesnioji muzikos mokykla. 1990 m. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir sugriuvus geležinei uždangai atsivėrė keliai į užsienį, galimybės dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, užmegzti draugystės ir bendradarbiavimo ryšius su giminingomis mokyklomis.

Žinoma, buvo ir sunkumų – virsmą puikiai prisimena kompozitorius, ilgametis mokyklos mokytojas Algimantas Kubiliūnas: "Ši mokykla Lietuvoje buvo žinoma kaip viena geriausių profesionaliai rengiančių vidurinės grandies specialistus ir būsimuosius aukštosios muzikos mokyklos studentus. Jos pedagogai visais laikais dirbo Lietuvos menų pasaulio labui, o jų darbo rezultatai ir šiandien akivaizdūs. Atėjo 1990-ieji. Lietuva tapo nepriklausoma. Per trumpą laiką gyvenimas keitėsi radikaliai visais parametrais: ekonomika, mokslas, kultūra ir paprastų žmonių gyvenimo būdas. Apgailestaujant reikia pažymėti, kad švietimo reforma patyrė daug sunkumų, tebeklaidžiojama ir šiandien. Norisi tik tikėtis aukštesniųjų instancijų vadovų, formuojančių ir kuruojančių švietimo sistemą, blaivaus, atsakingo mąstymo bei palinkėti jiems, kad nepamirštų, jog muzikos mokykla, konservatorija, tarnauja krašto muzikinei kultūrai, reiškia – dirba valstybei ir tautai."

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę keitėsi šalies švietimo sistema. Įvykus aukštesniųjų mokyklų reformai 1993 m. mokykla buvo pervadinta Kauno J.Gruodžio konservatorija. Po dvejų metų mokykloje pirmą kartą buvo laikomi brandos egzaminai.

2007 m. mokykla perėjo Kauno apskrities žinion ir vadinosi Kauno apskrities J.Gruodžio konservatorija, po trejų metų atgavo dabartinį pavadinimą, o 2015 m. tapo gimnazijos tipo konservatorija. Dabar čia mokosi I–IV gimnazijos klasių mokiniai, mėgstantys muziką ir besirengiantys savo ateitį sieti su profesionalaus muziko karjera.

Ypatinga atmosfera

Dabartis šimtmetį švenčiančios Valstybės muzikos mokyklos tradicijas perėmusioje Kauno J.Gruodžio konservatorijoje nudažyta šviesiais potėpiais, ji – jaunatviška ir spalvinga. Iš Kauno, aplinkinių rajonų, centrinio šalies regiono ir tolimiausių Lietuvos pakraščių suvažiavę mokiniai vienijami bendros muzikavimo idėjos.

Trečiojo aukšto koridoriuose dažnai sutiksi muzikoje paskendusius mokinius: vieni ruošiasi muzikos istorijos testui, kiti sprendžia harmoninio uždavinio rebusus, šalimais kažkas ant kėdės atkaltės ar savo keliu groja sekvencijas.

Pirmajame aukšte būriuojasi grupelė aktyvistų, generuojančių projektų idėjas, mokykla nuolat skendi garsuose: kažkur groja fortepijonas, kažkas intensyviai ieško savojo balso galimybių ribos, iš rūsio ataidi elektrinių gitarų pasažai ir mušamųjų instrumentų salvės, netgi bendrojo ugdymo dalykų klasėse kartas nuo karto nuskamba choru traukiamos dainos aidas.

Konservatorija – mokykla be skambučio. Čia nuolat verda gyvybė – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro tiek klasės, tiek koridoriai kupini garsų ir šurmulio. Savaitgalį ar mokinių atostogų metu į mokyklą atėję mokytojai pasijaučia keistai – čia per daug tylu. Tačiau neilgam. Netrukus iš kažkurios klasės pasigirsta eksperimentuojančio muzikos aistruolio džiazavimas, koridoriuje suskamba improvizuotas balsų kvartetas, bandantis naujai interpretuoti visiems pažįstamą dainą.

Valstybinių ar mokyklos švenčių metu mokytojus prie įėjimo pasitinka mokinių suburta instrumentinė grupė, užkrečianti pakilia nuotaika, koncertų salėje skamba mokinių atliekami kūriniai, Laisvės alėja žygiuoja konservatorijos pučiamųjų instrumentų orkestras.

Sugrįžta jau išgarsėję

Mokytojų kolektyvas nuolatos jaunėja: dauguma pedagogų – inovatyvūs, pamokose diegiantys ir pritaikantys pažangias technologijas, supažindinantys mokinius su naujais mokymo ir mokymosi būdais, ieškantys, eksponuojantys metodinius bei muzikinius pavyzdžius interneto erdvėje, besinaudojantys prieigomis ir priemonėmis, leidžiančiomis paįvairinti ne tik jaunojo muziko požiūrį, bet ir pačio mokytojo dėstomą dalyką. Tokį atsinaujinimą skatina ir gerėjančios sąlygos – modernizuojamos patalpos, atnaujinami instrumentų, garso aparatūros, kompiuterinės technikos ištekliai, o iš kitų miestų atvykusiems mokiniams suteikiama galimybė gyventi renovuotame bendrabutyje.

Jauki ir puikia akustika pasižyminti koncertų salė – ypatinga koncertinė erdvė. Čia jau 20 metų skamba vienos aktyviausių vargonavimo meno puoselėtojų Dalios Jatautaitės iniciatyva iš Austrijos atvežti Gregoro Hradetzky įmonės gamybos vargonai, scenoje puikuojasi du naujutėlaičiai koncertiniai fortepijonai.

Mokyklos bendruomenė nuoširdžiai džiaugiasi kiekvieno ugdytinio sėkme ir didžiuojasi grįžtamuoju ryšiu – absolventai čia grįžta kaip pedagogai, koncertų atlikėjai. Auksinėmis raidėmis į konservatorijos istoriją įrašyti mokyklos auklėtiniai – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai: Julius Juzeliūnas, Irena Milkevičiūtė, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Rūta Staliliūnaitė, Vytautas Landsbergis, Giedrius Kuprevičius, Faustas Latėnas, Algirdas Ambrazas, Zita Bružaitė.