Pereiti į pagrindinį turinį

Lvivo modernizmo likimas: žėrintys pastatai ir sporto salėmis virtusios koplyčios

2024-08-25 20:35

Prieš apsilankant fotografijų parodoje „Išlikusi architektūra: Lvivo modernizmas tarpukariu“, eksponuojamoje Galaunių namuose-muziejuje, kirbėjo mintis, ar ekspozicijoje atsispindės pustrečių metų trunkanti plataus masto invazija? Ar joje vyraus slogi atmosfera?

Kaip teigiama parodą pristatančiame tekste, tarpukario modernizmo architektūra įkūnijo žmonių viltis ir svajones apie geresnį gyvenimą, kuris prasidės pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Tai ir atsispindi ekspozicijoje, kurioje architektūros fotografijas papildo įdomius faktus atskleidžiantys tekstai, brėžiniai. Nuotraukas, tekstus ir tyrimus parengė architektūros tyrinėtoja ir fotografė Myroslava Liakhovych. Projektą „Modernizmo laikotarpio objektų ir istorijų išsaugojimas Ukrainoje“ (vadovas – prof. dr. Laurentas Stalderis) rėmė Ciuricho aukštoji technikos mokykla, jis buvo sukurtas kaip vasaros mokykla Charkivo architektūros mokyklos (šiuo metu įsikūrusios Lvive, Ukrainoje) studentams.

Šiandien geresnis gyvenimas siejasi su ukrainiečių pergale prieš Vladimiro Putino Rusiją. Po Pirmojo pasaulinio karo Ukrainos žmonės turėjo užsispyrimo, noro ir ambicijų sukurti nuostabių statinių, kurie mus žavi ir primena apie jų stiprybę, tad norisi tikėti, kad, turėdami Vakarų pasaulio palaikymą, mūsų broliai ir sesės lygiai taip pat, pasibaigus plataus masto invazijai, nestokos stiprios dvasios, ryžto ir noro veikti ir kurti gyvenimą po pergalės.

Lvivas ir jo žmonės turi jėgų. Juk tai miestas, kuris buvo „urbanistinio avangardo eksperimentų centru, jame derėjo tarptautinis stilius ir vietiniai architektūriniai metodai [...]. Nors XX a. 4-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje nuotaikos mieste pasikeitė [...], nes artinosi dar vienas pasaulinis karas, kurio metu neliko apie 90 proc. gyventojų [...], pastatai, slepiantys užmirštų žmonių vardus ir istorijas, liko nepaliesti“. Jie atsilaiko.

„Wikipedia“ nuotr.

Vila tapo darželiu

Parodoje pristatomi išlikę skirtingų paskirčių pastatai (kai kurie jų savo pirminę paskirtį pakeitę kardinaliai) pasakoja žiūrovui ne tik apie architektūrą, bet ir atskleidžia pačių architektų, statiniuose gyvenusių ar dabar juose įsikūrusių žmonių istorijas.

Netikėtas pasakojimas yra susijęs su Szymańskio vila (vaikų darželiu), kurios architektas – Stefanas Porębowiczius. Pastatyti vilą užsakė Lvivo mokslinės inteligentijos atstovai Yanina ir Bruno Szymańskiai. Labai gaila, kad avangardinės modernistinės architektūros statinys tapo Antrojo pasaulinio karo suirutės liudininku, o tikrieji šeimininkai buvo priversti palikti puoselėtus namus. Parodoje atskleidžiama, kad, karui pasibaigus, vila tapo našlaičių prieglauda, vėliau – vaikų darželiu, kuris išliko iki šių dienų ir dabar už savo tvirtų sienų saugo rytinių Ukrainos regionų pabėgėlių vaikus.

Panaši ir architektų Tadeuszo Wróbelio ir Leopoldo Karasinskio projektuotos vidurinės mokyklos (Seserų uršuliečių mokyklos) istorija. XX a. 4-ojo dešimtmečio mokykla priklausė seserims uršulietėms, todėl joje buvo įrengta koplyčios erdvė. Deja, ji buvo paversta sporto sale, nes valdžią perėmę sovietai tikėjo sveiku ir sportišku žmogumi, kurį efektyviai galima panaudoti kaip dar vieną beasmenį ir besielį sovietų mašinos sraigtelį. Šiuo metu pastate veikia Lvivo 28-oji vidurinė mokykla, tebėra išlikusi pusapvalė koplyčios altoriaus detalė, virš mokyklos iškilusi varpinė – tik varpo nėra.

Nors ir buvo paversta knygų sandėliu, Aušros vartų Marijos bažnyčia / Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo bažnyčia, kurios architektai Tadeuszas Obmińskis ir Wawrzyniecas Dajczakas ir kuri yra vienas svarbiausių tarpukario Lvivo sakralinės architektūros projektų, Ukrainai atgavus nepriklausomybę tapo, kaip pažymima tekste prie fotografijų, graikų katalikų Švenčiausios Mergelės Marijos Užtarimo bažnyčia, kuri iš dalies išlaikė simbolinę ir politinę reikšmę.

Pavojus: pagal Michał Rybos projektą pastatytas gyvenamasis kompleksas Strijsko g. 50-76 – ankstyvojo funkcionalizmo pavyzdys. Jo gyventojai galėjo nuomotis nebrangius butus, naudotis uždaru kiemu. Nuotraukoje – pastatas po 2023 m. liepos 6-ąją įvykdytos Rusijos atakos. / Y. Dyachyshyn / AFP, R. Baluk / Reuters/ Scanpix nuotr.

Svarbesni interesai

Savo paskirtį keitė ir architekto Zbigniewo Rzepeckio suprojektuotas daugiabutis Hrekovos gatvėje. Socialiniams būstams skirtas daugiabučio projektas įgyvendintas efektyviai, nenukrypstant nuo masinės statybos standartų. Nuotraukas papildančiame tekste rašoma:  dėl to, kad name įrengti vieno kambario butai su virtuvėmis ir tualetais, be vonios kambarių, centrinėje pastato dalyje buvo viešoji pirtis. Daugiabučiui tai neįprasta, tiesa?

Žlugus Sovietų Sąjungai, pirties pastatas buvo privatizuotas ir tapo viešbučiu. Rūpinimasis žmonėmis, priklausančiais jautrioms, pažeidžiamoms visuomenės grupėms, nustumtas į šalį dėl svarbesnių privačių interesų.

Dėmesys detalėms

Gyvenamojo namo Dorošenkos gatvėje, kurio architektai Salomonas Kelis, Jakubas Menkeris, Henrykas Sandigas ir Kazimieras Janiczekas, istorija kitokia. Nors praeityje šis namas buvo vienas ryškiausių modernizmo pavyzdžių Lvive, dabar tapo pabėgėlių iš Rytų Ukrainos prieglobsčiu, jo paskirtis nepakito.

Vienoje iš parodoje eksponuojamų fotografijų įamžintas išlikęs butas, kurio interjere esantys baldai ir daiktai datuojami nuo 1930-ųjų. Kaip akcentuojama daugiabučio fotografijas papildančiame tekste, antspaudai ant daiktų atskleidžia, kokie prekių ženklai buvo naudojami buityje.

Ne tik daiktai buvo svarbūs, apskritai architektai skyrė labai didelį dėmesį pastato eksterjero ir interjero detalėms, vidui įrengti naudojo brangias medžiagas ir meistriškai pabrėžė bauhauzo stiliaus paprastumą, išlaikė Štutgarto ir Miuncheno mokyklų funkcionalumą.

Y. Dyachyshyn / AFP, R. Baluk / Reuters/ Scanpix nuotr.

Žėrinti praeitis

Gyvenamieji namai tampa pabėgėlių prieglobsčiu, o visuomeniniai pastatai – karinių organizacijų būstinėmis. Vienas tokių pavyzdžių yra septynių aukštų architekto Ferdynando Kasslerio projektuotas Sprecherio dangoraižis (Profesinių sąjungų namai).

Pastatas šokiravo to meto miesto gyventojus ne tik dėl savo aukščio ar fasado, kuris buvo nutinkuotas blizgaus žėručio sluoksniu. Žadą atėmė ir jo interjeras, kuriame naudotos prabangios medžiagos, kurtos įmantrios formos, siluetai. Lyg medus bites žėrintis statinys traukė miestiečius, įkvėpė dailininkus, įdomių kadrų ieškančius fotografus ir net filosofus. Žėrinti praeitis dabar toli toli, nes, prasidėjus plataus masto invazijai, pastate įsikūrė karinė organizacija.

Viltis ir svajonės nedingsta

Parodą papildo ir demonstruojami skenuoti Lvivo modernizmo pastatų 3D vaizdai, kuriuos pagal statinių lazerinius vaizdus parengė Pan Hu ir Meghan Rolvien (station+), eksponuojami atskiroje pritemdytoje erdvėje. Juos papildo unikalus garso įrašas, kuriame girdėti pastatus supančios aplinkos garsai.

Žūrėdamas į šiuos 3D vaizdus, parodos žiūrovas gali įsivaizduoti, kaip įžengia pro sunkias, purvinas, griežtų formų metalinėmis detalėmis dekoruotas stiklines duris, vienišas vaikščioja po ilgus, pilkus koridorius, kopia nesibaigiančiais laiptais aukštyn ir leidžiasi žemyn. Kiekvieną žingsnį lydintys virpulį keliantys garsai stingdo, ima atrodyti, kad grėsmė kvėpuoja į nugarą.

Vis dėlto viltis ir svajonės apie gyvenimą po pergalės nedingsta, nes dingti tiesiog negali.

Privatu: pagal architekto Kazimierzo Weisso parengtą tipinį projektą  1934 m. pastatyta dviejų aukštų vila su mansarda – gyvenamųjų namų kooperatyvo „Vlasna Stricha“ dalis. / „Wikipedia“ nuotr.


Kas? Paroda „Išlikusi architektūra: Lvivo modernizmas tarpukariu“.

Kur? Galaunių namuose-muziejuje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 31 d.


Ryškaus laikmečio liudijimas

Tarpukario dešimtmečiais Lvivas, tuo metu priklausęs Antrajai Lenkijos Respublikai, tapo drąsių modernistinių projektų platforma. Lvivo architektai perėmė tendenciją, kuri populiarėjo Naujojoje Europoje – atsisakė puošnių secesijos projektų ir ėmė statyti paprastų geometrinių formų pastatus.

Nacionaliniai ypatumai

Kaip rašoma Lvivo modernizmui skirtame projekte https://modernism.lviv-online.com, dauguma pastatų mieste buvo statomi funkcionalizmo stiliumi, tačiau statyta ir kitų modernistinių stilių pastatų. Lvivo modernizmui savitų bruožų suteikė etniniai motyvai ir originalūs architektų sprendimai. Čia buvo naudojami ypatingi tinko ir rustikos tipai (modernizmo puošybos elementai), kurių nėra ant panašių pastatų kituose Europos miestuose. Netgi art deco stilius čia turėjo savitų bruožų ir buvo vadinamas krištoliniu stiliumi.

Lvivas nepriklausė vidurio Lenkijos pramonės regionui, kuriame buvo paskirstytos didžiausios viešosios investicijos, todėl neturėjo pakankamai lėšų viešiesiems projektams, ypač būsto.

Prie kiekvieno pastato yra sodas, kuris iš pradžių buvo aptvertas tvorele.

„Išskyrus kelis socialinius projektus, čia daugiausiai statyta viduriniosios ir aukštesniosios klasės būstai. Šiuos projektus finansavo privatūs savininkai, didelės įmonės, rečiau – kooperatyvai ir valstybė. XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių modernistiniai daugiabučiai to meto miestiečiams turėjo atrodyti neįtikėtinai gražūs dėl banguotų formų, blizgančių fasadų, iliuminatorių langų ir įmantrių sienų, slepiančių naujausias buitinės technikos naujoves“, – rašoma projekte.

Net ir šiandien šie įspūdingi pastatai išsiskiria iš senojo miesto audinio. Tačiau verta prisiminti, kad tik nedaugelis miesto gyventojų galėjo sau leisti juose gyventi. Šiuose pastatuose brangios medžiagos buvo naudojamos kartu su novatoriškais dizaino sprendimais ir jie buvo modernistinių technologijų viršūnė.

Lvivo modernistinė architektūra garsėja plačiai naudojamu alebastru. Ši gipso pagrindu pagaminta medžiaga panaši į marmurą, bet minkštesnė ir pigesnė, ji dažniausiai naudota vestibiulio sienoms ir laiptų balustrams puošti tiek gyvenamuosiuose, tiek visuomeniniuose pastatuose. Lvivo architektai siekė pamėgdžioti pasaulinę prabangaus modernizmo tendenciją, naudodami natūralų akmenį, kuris atrodė kaip brangi medžiaga, tačiau buvo pigesnis.

Prabangias medžiagas imituota ir gaminant butų duris – jos dažytos taip, kad atrodytų tarsi pagamintos iš prabangios medienos. Toks požiūris į dizainą – modernizmo fenomeno lokalizacijos pavyzdys, sujungiantis pasaulines tendencijas su vietinėmis adaptacijomis ir prekėmis.

Pavyzdinis kompleksas

Turtingi Lvivo gyventojai statėsi madingo stiliaus namus. Ryškiausi pavyzdžiai – notaro kontora Saksahansko g. 6, gyvenamieji kompleksai Dorošenkos g. 47–59, Stryjaus g. 36–42, Kyjivo g. 24–28, Vilos Halicijos Armijos g. 12, Hipsovos g. 36B ir Hryciajos g. 4. Yra ištisų rajonų, suprojektuotų modernistiniu stiliumi: Kastelivka, Kviatkivka, Zalizna Voda, Profesorių kolonija, kooperatyvas „Vlasna stricha“ ir kt.

Septynių daugiabučių kompleksą vienoje centrinių miesto gatvių, adresu Dorošenkos g. 47–59, užsakė žydų ir lenkų investuotojų konsorciumas, finansuota banko „Bank Gospodarstwa Krajowego“ paskolomis. Antrosios Lenkijos Respublikos (kurios dalimi buvo Lvivas) būsto politika tuo metu buvo palanki privatiems savininkams, sumažindama palūkanų normas, kurias jie turėjo mokėti už paskolas. Butai pirmiausia buvo skirti nuomai, nors kai kuriais atvejais klientai gyveno ir jų užsakytame pastate.

Komplekso architektai (Salomonas Keilis, Jakubas Menkeris, Henrykas Sandigas ir Kazimierzas Janiczekas) buvo baigę Vienos technikos ar Lvivo politechnikos universitetus. Dorošenkos gatvėje susitiko dvi architektų kartos, kurios sėkmingai derino bauhauzo paprastumą ir Štutgarto bei Miuncheno mokyklų funkcionalumą su brangių medžiagų naudojimu ir Adolfo Looso propaguotu dėmesiu detalėms. Pasirinkdami medžiagas ir atkreipdami dėmesį į vietos pageidavimus, jie pritaikė tarptautines modernizmo tendencijas prie regioninių ypatumų.

1937–1939 m. pastatytas kompleksas padalytas į dvi dalis, kurių priekyje yra du pastatai, nukreipti į Dorošenkos gatvę, o penki už jų – į parką. Prie kiekvieno pastato yra sodas, kuris iš pradžių buvo aptvertas tvorele. Visų pastatų fasaduose esama identiškų elementų, tačiau sykiu kiekvienam būdingas savitas fasadų tūris, dekoras.

Kiekviename pastate buvo skalbimo ir džiovyklos patalpos palėpėse arba rūsyje, patalpos suskirstytos į reprezentacines ir privačias, virtuvių brėžiniuose pavaizduota tarnams skirtos lovos niša. Komplekse veikė mišri šildymo sistema: vienuose pastatuose buvo centralizuotas šildymas, kituose butus apšildė individualūs katilai.

Vieninteliai liudininkai

Modernizmo architektūra ir materialūs artefaktai Lvive – kone vieninteliai to meto liudininkai, nes per Antrojo pasaulinio karo įvykius ir po jų dingo beveik 90 proc. miesto gyventojų.

Ne išimtis ir Dorošenkos komplekso nuomininkai ir savininkai – naujais prabangiais butais jie galėjo džiaugtis vos tris mėnesius. 1939-ųjų rugsėjį sovietų kariuomenė užėmė rytines Antrosios Lenkijos Respublikos žemes, tarp jų ir Lvivą. Šis gyvenamųjų namų kompleksas tapo sovietinės valstybės nuosavybe; dauguma gyventojų buvo priverstinai be jokios kompensacijos iškeldinti, o jų namai nacionalizuoti.

1941 m., vokiečiams okupavus miestą, butuose daugiausia gyveno aukšti nacių pareigūnai. 1944 m., sugrįžus sovietams, daugelis butų atiteko komunistų funkcionieriams ir KGB darbuotojams.

Karo audrose pražuvo ir komplekso architektai. Manoma, kad H. Sandigas mirė Varšuvoje 1944 m, S. Keilis, J. Menkeris ir K. Janiczekas kartu su daugeliu pastatų nuomininkų ir savininkų dingo 1942–1943 m. – veikiausiai žuvo pogromuose po nacių okupacijos Lvive arba Belžeco naikinimo stovykloje, į kurią buvo vežami Lvivo žydai.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų