Performanso choreografės – Kaune gimusios, šiuo metu Briuselyje gyvenančios menininkės Lizos Baliasnajos teigimu, kūrinyje tyrinėjamas buvimas kartu erdvėje ir laike: kaip susikalba kūnai, norintys judėti drauge? Baigusi prestižinę šokio akademiją P.A.R.T.S. Belgijoje, L.Baliasnaja (L.B.) kartu su studijų bendražygiais atvyko į Kauną siekdama permąstyti santykį tarp kūno, judesio ir erdvės, naudojant choreografines strategijas. Šiuo tikslu galerijos erdvės bus transformuojamos, siekiant suteikti šokiui galimybę būti kažkuo kitu. Kauno menininkų namų organizuojamoje tarptautinėje premjeroje, be lietuvės, pasirodys dar trys gabūs šokėjai: šokio ir muzikos menininkas iš Londono Sidney Barnes (S.B.), iš Peru kilusi šiuolaikinio šokio meistrė Amanda Barrio Charmelo (A.B.Ch.) ir olandas Stefanas Govaartas (S.G.), kurio meninės praktikos ašis – poezija ir performatyvusis menas.

Pokalbis su ketvertuku – apie laukiantį neeilinį pasirodymą, metamorfozes, vykstančias kūrinio atlikimo metu ir šiuolaikinio šokio vietą pasaulyje.

– "Commensurate to be with" premjeros įvyks gana netikėtoje vietoje. Kodėl pasirodymui pasirinkote dailės galeriją, o ne tradicinę, šokiui pritaikytą erdvę?

L.B: Pasirinkau M.Žilinsko galeriją, nes ši erdvė mane labai domina ir intriguoja. Įkvepia jos monumentalumas ir faktas, kad pastaruosius 30 metų ši vieta sugebėjo išlikti beveik tokia pati. Panorau surengti šokio pasirodymą erdvėje, kuri paprastai būna tuštoka ir tarsi nuo visko nutolusi – siekiau ją užpildyti veiksmu ir bruzdesiu. Šį savo žingsnį laikau tam tikru pasiūlymu Kaunui. Tikriausiai yra nemažai žmonių, kurie gana ilgai gyvena šiame mieste, tačiau niekada nesilankė M.Žilinsko galerijoje. Tai bus puiki proga į ją užsukti ir išvysti kažką neįprasto. Patekti į mūsų pasirodymą galima įsigijus galerijos bilietą, tad tai bus puikus akstinas kartu apžiūrėti ir joje saugomus paveikslus bei kitus eksponatus. Taigi kviečiame ne tik atvykti į mūsų pasirodymą, bet ir atkreipti dėmesį į erdvę, kurioje jis vyksta, o galiausiai ir patį miestą pamatyti kitame kontekste.

S.B: Kai pirmą kartą apsilankiau M.Žilinsko galerijoje, ji man pasirodė labai keista. Galbūt dėl joje vyraujančio ryškaus kolorito, o galbūt dėl vienas šalia kito kabančių eksponatų ir jų išdėstymo. Tačiau po kelių repeticijų šioje erdvėje man pradėjo patikti atmosfera, pajutau, kad šiame mažame chaose vis dėlto egzistuoja tam tikra tvarka. Pastebėjau ir tai, kad mums repetuojant įvyksta tam tikras susiliejimas tarp muziejaus erdvės ir to, ką tyrinėjame mes, kitaip sakant, susijungia šiandiena ir praeitis.

A.B.Ch.: Kai pradėjome repetuoti šioje erdvėje, pasijutau nedidele Kauno ir jo bendruomenės dalimi. Jaučiau didžiulį malonumą kiekvieną kartą ateidama į galeriją, išvysdama tuos pačius žmones ir tapdama viso to dalimi. Nors ir trumpam.

S.G: Šis projektas svarbus kalbant ne tik apie pasirodymą, bet ir apie Kauno erdves. Esu įsitikinęs, kad šis performansas galerijai yra reikalingas tam, kad ji atgimtų naujomis spalvomis. Nesakau, kad ji būtinai turi visiškai pasikeisti, tačiau tokie renginiai padeda patiems vietiniams gyventojams kitu žvilgsniu pažvelgti į puikiai žinomą erdvę, suvokti, kokių įvairių dalykų galima su ja nuveikti.

Tokie renginiai padeda patiems vietiniams gyventojams kitu žvilgsniu pažvelgti į puikiai žinomą erdvę, suvokti, kokių įvairių dalykų galima su ja nuveikti.

– Pagrindinis jūsų kūrinio tikslas – sinchronizacija. Projektu tyrinėjamas buvimas kartu erdvėje ir laike, pasirodymu klausiate – kaip susikalba kūnai, norintys judėti kartu? Kokių atradimų patys padarėte vystydami šį projektą? Ką suvokėte apie šokį ar pačius save?

L.B.: Kūrinys vadinasi "Commensurate to be with". Anglų kalboje žodis "commensurate" reiškia matuoti ir lyginti iki tokio taško, kada abi pusės pasidaro visiškai lygios. Tad sinchronizacija šiame darbe tapo svarbiausia, visa apimančia sąvoka. Tyrinėdama, kaip skirtingi kūnai gali tolygiai būti erdvėje, supratau, kad į sinchronizaciją galima žvelgti kaip į vienį – visas šis performansas paremtas santykiu tarp žmonių ir jų kūnų, tad ir į save per kūrinį galima žvelgti tik kaip esantį santykyje su kažkuo. Atlikdami performansą gilinamės į mūsų ryšį – kaip mes vieni su kitais esame susiję laike ir erdvėje. Ko aš išmokau vystydama šį projektą? Jautrumo ir tam tikro sugebėjimo giliau pajausti tą, kuris yra šalia. Šokdama negalvoju apie save kaip vienį, suvokiu save pačią, kaip turinčią glaudųų ryšį su kolegomis – tai mus jungia ir padeda tęsti darbą toliau.

S.B.: Atlikdami šį performansą mes visi vaidiname vienas kito vaidmenis. Iš pradžių vis dar jautiesi šiek tiek atsiskyręs, esantis savimi, o kūrinio pabaigoje jau esi įsijautęs į kurio nors kito vaidmenį ir lyg palieki savo kūną, savo individualumą. Apie šią patirtį galvoju kaip apie galimybę įgyti kitą kūną, jį aiškiai išoriškai jausti. Atsiranda toks keistas ryšys tarp tavęs ir kitų šokėjų, jis verčia mane pasijausti tarsi aš nebebūčiau savimi. Tuo metu suvoki – jei nori, kad pasirodymas pavyktų, turi palikti patį save ir įsikūnyti į kitą. Visa tai įvardyčiau kaip tikrai pašėlusią patirtį – manau, kad šis pasirodymas yra puikus būdas pajausti, ką reiškia būti ne savo kūne, nebūti savimi.

A.B.Ch.: Manau, kad šiame šokyje svarbus ne tik jausmas, kad nebesi savimi, bet ir jaučiamas stiprus ryšys su visa grupe. Sidney kalbėjo apie tai, kaip jautiesi, kai suvoki, kad nebesi savame kūne, tačiau svarbu pabrėžti, kad tuo metu ateina ir kitas suvokimas – savęs kaip nedalomo vienio su visa grupe.

– Šokis nėra vien tik pramoga, vaizdinys, į kurį gražu pažiūrėti. Šokėjai, atlikdami kūrinius, siekia išreikšti tam tikrą politinę ar socialinę poziciją. Galbūt jūsų performansas pasakoja ne tik apie laiką, erdvę ir kūnų sinchronizaciją, bet jame galima atrasti ir gilesnių socialinių ar politinių užuominų?

S.G.: Žinoma, kad performansas išreiškia daug minčių ir pasakoja nemažai istorijų, tačiau jose nebūtinai glūdi tikslūs politiniai ar socialiniai reiškiniai. Atliekant šį kūrinį, jis pradeda gyventi savo gyvenimą, gaminti tam tikras reikšmes per savo formą, choreografinę kompoziciją – tai irgi galima pavadinti tam tikru politiniu pareiškimu.

L.B.: Performansas tęsiasi dvi su puse valandos, kaip ir sakiau, jame gausu variacijų. Tad Stefanas labai teisingai pasakė – nėra tam tikrų konkrečių politinių ar socialinių idėjų, kurias užšifravome šokyje. Tačiau veiksmai, kuriuos mes atliekame, sukuria tam tikrą atsikartojimą, gebėjimą vėl ir vėl perkurti erdvę, ir tai yra mano kaip kūrėjos pasisakymas. Manau, kad daug reikšmės suteikia ir vieta, kurioje vyksta performansas. Dėl skirtingos aplinkos pasirodymas įgyja tam tikrą kontekstą. Pavyzdžiui, M.Žilinsko galerijoje mus supa įvairiausi paveikslai ir kiti eksponatai, kurie pasakoja savo istorijas ir sukuria atitinkamą atmosferą. Tad pavadinčiau savo darbą labai korėta erdve, į kurią įsiskverbę labai daug reikšmių – žiūrovai gali jas suvokti vienaip ar kitaip, turėti skirtingas asociacijas. Kai su šiuo kūriniu pasirodysime kitoje erdvėje, nesvarbu, tai bus galerija ar teatras, kontekstas jau bus visai kitoks.

– Lietuvoje šokis neretai vis dar matomas labiau kaip hobis, o ne rimta profesija. Koks požiūris į šiuolaikinį šokį jūsų gimtinėse?

S.B.: Didžiojoje Britanijoje šokėjas yra gerbiama profesija. Todėl ir pasirinkau šį kelią, kadangi jaučiau daug susidomėjimo šia sfera. Kiek žinau, Lietuvoje šiuolaikinio šokio bendruomenė yra ganėtinai maža – nėra tiek jau daug šokio mokyklų ir profesionalių šokėjų, o tuo labiau choreografų. Manau, kad laikui bėgant tai išsispręs. Aišku, nežinau, kiek apskritai metų jūsų šiuolaikinio šokio tradicijai. Mano gimtinėje šiuolaikinis šokis įsitvirtino prieš 50 metų, kai išpopuliarėjo Grahamo šokio technika. Tad tai gana solidus skaičius.

A.B.Ch.: Peru egzistuoja labai stipri baleto kultūra, tačiau šiuolaikiniam šokiui nėra skiriama pakankamai dėmesio, taip pat ši sritis beveik negauna jokios paramos iš valstybės. Dėl to man labai gaila.

S.G.: Olandija yra pakankamai žymi savo moderniojo šokio tradicijomis. Tačiau aš nesu susipažinęs su šia sritimi – daugiausia lavinau techniką baleto ir šiuolaikinio šokio srityje. Šalyje turime tikrai nemažai įvairaus šokio mokyklų ir teatrų. Gaila, kad pastaruosius penkerius metus dėl įvairių problemų ir nesklandumų šokio srities rėmimas sumažėjo iki minimumo. Šiuo metu nemažai šokio teatrų ieško būdų, kaip toliau tęsti savo veiklą, tačiau susiduria su sunkumais.

– Liza, gimėte ir užaugote Kaune. Koks dabar jis atrodo jums sugrįžus? Ar Lietuvos šokio meno laukas pasikeitė nuo tų laikų, kai dar gyvenote gimtinėje?

L.B.: Nors gyvenu Briuselyje, tikrai dažnai grįžtu į Lietuvą vystyti šokio projektų, dėstyti ir vykdyti kitų veiklų. "Commensurate to be with" yra vienas didžiausių mano projektų, kuriuos įvykdžiau baigusi studijas Belgijoje prieš pustrečių metų. Esu labai laiminga galėdama dirbti su savo tarptautine komanda gimtajame mieste ir bendradarbiauti su dviem Kauno miesto institucijomis – Kauno menininkų namais ir M.Žilinsko dailės galerija. Lietuva per tuos septynerius metus nuo mano išvykimo labai pasikeitė, tad savaime suprantama, kad pokyčiai palietė ir šokio sritį. Manau, kad šiuo metu Lietuvoje tikrai vyksta daugiau žinių cirkuliacijos. Tačiau Kauno negalėčiau pavadinti miestu, kuris pasižymi įvairialypiu šiuolaikinio šokio lauku. Iš ryškesnių pavyzdžių galėčiau išskirti šokio teatrą "Aura", kuris veikia jau daugybę metų ir vis dar turi labai daug įtakos bendram Kauno šokio kontekstui bei žiūrovo įvaizdžiui apie tai, kas yra šiuolaikinis šokis. Svajoju, kad Kaune atsirastų alternatyvesnė jauna šokio ir performanso platforma, kuri funkcionuotų kaip festivalis, kūrybinė erdvė, vieta kur jauni šokio meninkai galėtų dalytis savo žiniomis ir eksperimentuoti. Tikiu, kad viskas Lietuvos ir Kauno dar laukia ateityje.

– Visi baigėte P.A.R.T.S. Briuselyje, kur ir susipažinote. Kaip pasikeitė jūsų šokio suvokimas išvažiavus iš gimtojo krašto ir įsiliejus į daugiakultūrį kontekstą?

S.B.: P.A.R.T.S. įkurta 1995-aisiais belgų choreografės Anne Teresa De Keersmaeke. Tuo metu šalyje trūko profesionalių šiuolaikinio šokio mokyklų, tad ši įstaiga spragą užpildė. Vis dėlto, tai yra labai jauna institucija – ją kol kas baigė tik dvylika laidų, mes buvome vienuolikti. Atvykau tikėdamasis išmokti naujų šokio technikų, susipažinti su kitokiais stiliais, nei teko išbandyti anksčiau. Londono scenos ir jaunimo programos, kuriose dalyvavau, man jau buvo atsibodusios, tad apsisprendžiau toliau tobulėti kitame kontekste. Metodai, kurie taikomi šioje akademijoje, iš tikrųjų buvo labai nauji ir man nepažinti. Ypač daug dėmesio skirdavome klausimams, kaip taisyklingai judėti šokio metu, nepertempti raumenų. Tokiu būdu sužinojau, kad daugumą judesių iki tol atlikdavau blogai – tai vėliau galėjo lemti netgi traumas. Esu labai dėkingas šiai mokyklai, kadangi dabar galėsiu profesionaliai šokti, kol man sukaks 40–50 metų, nebijodamas susilaužyti kaulų ar ko nors pasitempti. Manau, kad labai svarbu, jog akademija suteikė galimybę išmokti iš naujo, persiorientuoti, pritaikyti naujus požiūrius.

"Commensurate" reiškia matuoti ir lyginti iki tokio taško, kada abi pusės pasidaro visiškai lygios. Tad sinchronizacija šiame darbe tapo svarbiausia sąvoka.

S.G.: Pastebėjau, kad kai kuriems persiorientuoti buvo ne taip ir lengva, ypač tiems, kurie turėjo ilgesnę profesionalaus šokio patirtį. Tai nebuvo 100 proc. mano atvejis, tačiau teko pavargti, kol supratau, kad nuo šiol šokdamas judesius turėsiu atlikti visiškai kitaip, nei dariau pastaruosius 10 metų.

A.B.Ch.: Pasakyčiau, kad mokslai šioje akademijoje mane išlaisvino ir leido kitomis akimis pamatyti įvairias šokio technikas ir jų panaudojimą įvairiuose kontekstuose. Peru šokau baletą ir modernų šokį – čia egzistuoja tam tikros taisyklės, kurių sulaužyti negalima. "P.A.R.T.S." išmokome naujų technikų, tačiau galėjome su jomis daryti ką panorėję – panaudoti srityse, kurios mus labiausiai domina. Tai mane įgalino ir suteikė jausmo, kad galiu kurti taip, kaip man įdomu.

L.B.: Buvo daug pasakyta apie techninę šokio pusę ir fizinį paruošimą, tačiau svarbu tai, kad P.A.R.T.S. šokį laiko ne tik fizine, bet ir intelektualine praktika. Todėl daug dėmesio skiriama šokio teorijai. Toks požiūris man turėjo didelės įtakos – išmokau šokį suvokti ne tik kaip veiksmą, kurį atliekame su savo kūnu, bet ir kaip nemažai mąstymo reikalaujančią sritį. Kaip ir kitos meno formos šokis yra susijęs su daugybe skirtingų laukų, daro joms įtaką ir pats semiasi patirties.

Kas? "Commensurate to be with". Tarptautinė šokio kūrinio premjera.

Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? lapkričio 9 d. 18 val., 10 d. 14 val., 11 d. 12 val.