"Sveiki, maestro", – pasisveikinome su A.Macijausku, kai jis mus pasitiko didelio savo namo vestibiulyje. "Ar lengvai radote? – paklausė. – Persikėliau iš Žaliakalnio į Aleksotą, pagaliau turiu normalų darbo kambarį, bet kai reikia mane surasti, daug kas klaidžioja."

"O Dieve, čia Macijauskas!" – mums kopiant laiptais į antrą aukštą, kuriame įkurtas fotomenininko kabinetas, kuždėjo Akvilė (nuotraukų autorė Akvilė Snarskienė – red. past.). Taip, mums kelią rodė tikrai jis, Nacionalinės premijos laureatas, vadinamas ne vienos kartos mokytoju, Lietuvos fotografijos aukso fondo grynuoliu.

Susitarėme, kad kalbėsime ne apie jo fotografiją, nes apie ją jau tiek prikalbėta ir prirašyta, kad vargu ar yra kur įsiterpti. "Jums įdomu, ką aš galvoju apie gyvenimą? – šyptelėjo A.Macijauskas. – Gerai galvoju. Gyvenimas yra įdomus."

Apie susitikimus

"Mano darbo stažas – per 50 metų. Aš kvailiojau – dainavau, šokau, rašiau prastus eilėraščius, fotografavau, bet dirbau nuo šešiolikos metų. Dirbau ir spaudoje, buvau fotokorespondentas, rašiau trumpus tekstukus. Sutikau fantastiškų žmonių. Dramaturgas Grušas, pavyzdžiui. Atėjau išsigandęs, kaip čia su juo reikės bendrauti, o jis: sėsk, išgerk konjako. Paskui aš jį fotografavau, padariau nuotraukų, išėjo "Kultūros baruose", paskui jos buvo eksponuojamos parodose.

Arba dailininkas Šimonis. Ateinu aš pas jį, sėdi toks liūdnas. Sako: "Koks baisus laikas ta senatvė. Nieko negaliu sugalvoti. O šeima reikalauja pinigų, turiu uždirbti." Jis buvo nutapęs tą savo įžymiąją "Lietuvaitę", tai ir vienaip ją pertapo, ir kitaip. Nieko naujo nesugalvoja. Verkia. Dabar aš jau supratau tą jausmą. Kai jaunas, atrodo, turi labai daug laiko ir neišmatuojamas jėgų atsargas. O paskui..."

Apie sėkmę

"Man pasisekė. Taip, gyvenime man tikrai pasisekė. Turiu du vaikus, abu normalūs. Nė vienas nesėdėjo kalėjime. Nors ką gali žinoti, juk sako, ubago lazdos ir tiurmos neišsižadėk... Ir dar kažko? Pamiršau. A, ligos. Taip. Ligos."

Apie permainas

"Viskas taip keičiasi. Juk pamenu, kad Kaunas buvo didelis kaimas, kauniečiai kiaules laikydavo. Dainavos rajonas, kur gimiau, buvo pievos ir balos. Žmonės ten augino triušius.

Kartais naktimis, mes, vaikigaliai, užimdavome eilę prie duonos parduotuvės. Kad tėvai pamiegotų. Paskui jie ryte ateidavo ir stodavo į tą eilę. O mes ką, užimdavome eilę ir eidavome sandėlių plėšti.

Kai palyginu savo vaikystę su dabartinių vaikų, su savo anūkės..."

Apie prisitaikėliškumą

"Pirma mano mašina buvo zaporožietis. Na, kaip iš to anekdoto: "Ko toks sulinkęs, persikreipęs? Zaporožietyje sėdėjau". Paskui  nusipirkau žigulius. Jau dirbau redakcijoje, viskam būdavo eilės, profsąjunga, partijos komitetas svarstydavo, leisti tau nusipirkti mašiną ar neleisti, nesvarbu, kad pinigų turėjai.

Žurnalistams šia prasme buvo lengviau. Taip, egzistavo cenzūra, bet valdžia jų truputį prisibijodavo.

Man dabar keista – jauni žmonės valdžioje, keturiasdešimtmečiai, nori cenzūros!

Kiek mumyse noro įtikti, patikti, kiek prisitaikėliškumo, davatkiškumo!

Taip, būdavo Maskva, bet mes kartais patys sau kiaušinius išsipjaudavome. Prisimenu, Maskvoje – paroda, apie 500 fotografijų iš Lietuvos, tarp jų Rimanto Dichavičiaus "Žiedai tarp žiedų". Pakabinome. Po kurio laiko man skambutis iš Vilniaus: nuimti Dichavičių. Nukabinome. Kitą dieną ateina du vyrai, jauni, rusai. Sako, vakar čia kabėjo darbai, Dichavičiaus, juose merginos, kodėl jų nebėra? Sakau, mums liepė nukabinti. Taip, dar paskambinau į Lietuvą Sutkui, jis sako, supranti, įsakymas, griežtas, nukabinti. Tai tie vyrai, matyt, patys paskambino į Vilnių, kažką ten paaiškino, mums liepė vėl pakabinti tuos aktus. Visą naktį kabinome Dichavičių atgal.

Kiek mumyse noro įtikti, patikti, kiek prisitaikėliškumo, davatkiškumo!"

Apie tango

"Su Edmundu Kolevaičiu darome knygą apie tango. Aš pasiūliau – kadangi tango yra šokis, kurį šoka ir dideli, ir maži, ir neįgalieji, ir tas šokis liudija apie meilę, kuri nė vieno neaplenkia ir lydi nuo gimimo iki mirties, tai galima tą dalyką, to šokio esmę perteikti per žmogaus vidų, per emociją, prisilietimus.

Ispanijoje šoka tango gatvėje, pro šalį eina žmonės, stumia vežimėlius su vaikais. Kokios tų vaikų veido išraiškos, kaip jie stebi šokėjus! Tai viską paiškina."

Apie laidotuves

"Mano fotografijų ciklas "Turgūs" – važiuodavau fotografuoti su šeima, su žmona ir vaikais. Nuvažiuojame į kokį miestelį, vaikai dar miega, aš kelias valandas dirbu, paskui – į mašiną ir važiuojame vis kitu maršrutu. Su vaikais įvairiose Lietuvos vietose lankydavau bažnyčias ir kapines. Turiu tokią mintį – fotografijose, kurios pritvirtintos ant antkapių, gyvena žmonių sielos. Jos stebi mus.

Šiaip aš esu fotogravavęs laidotuvių, šermenų, nors ne bet kam, tik giminėms ir draugams, kai paprašydavo. Man svarbus tas momentas – atsisveikinimas, išlydėjimas iš šio gyvenimo. Gimimas ir mirtis – tie du dalykai man visada buvo esminiai.

Antanas Sutkus Vilniuje turėjo draugų kaip šunų, bet savo mamos išėjimą pakvietė fotografuoti mane. Santariškėse, ligoninėje. Paskui – laidotuvės.

Jos, laidotuvės, yra visas gyvenimas. Sielvartas, ašaros. O šalia, žiūrėk, paukštelis čiulba."

Apie lavinimą

"35 metus buvau Kauno fotografų vadas. Dabar mano karta, tie, kuriems 70–80 metų, krenta labai sparčiai. Jau laikas. Knygas dedikuoju išėjusiems Kauno fotografams. Bet ateina nauji.

Įsteigiau fotografijos mokyklėlę, ją gal 660 vaikų lankė. Nesu toks naivus, kad iš visų daryčiau menininkus. Bet kad vaikai susipažintų su menu, taip, šito visada norėjau. Kad geriau suvoktų pasaulį ir pradėtų mąstyti. Nes menas lavina ne tik estetikos pojūtį, bet ir protą. Todėl norėjau, kad ir mano vaikai lavintųsi mene.

Dukrą leidome į baletą, jai puikiai sekėsi, ilgakojė, bet išsinarino kaulą ir pasuko į dailę. Dabar su ja, dailininke, kartu darome knygas. Sūnus tai į sportą buvo linkęs, balinių šokių nenorėjo, sakė, ką aš ten su mergom šoksiu.

O aš jaunystėje labai mėgau šokius. Eidavau kiekvieną savaitę, nepraleisdavau. Nuo šešiolikos metų į šokius laksčiau. Jie Kaune vykdavo kiekvienoje stambesnėje gamykloje – F.Dzeržinskio, "Inkare", "Spartake", kitose, visur."

Apie netikėtumus

"Trejus metus nefotografuoju, darau knygas. Tai keistas, naujas darbas. Paskutinis tragiškai baigėsi. Va, matote tą knygą – "Ozava"? Tai apie jį, labai garsų japonų fotomenininką, jis pas mus ne kartą buvo rodytas ir pats rodė mūsiškius Japonijoje – Požerskį, Rakauską, Sutkų.

Taigi padariau knygą apie jį, ne aš vienas, visa komanda dirbome, viskas jau sumaketuota, padaryta. Ir – Ozawa numirė. Ir pinigai liko nepervesti. Aš net honorarų neturėjau už ką sumokėti.

Apie autoportretus

Čia aš, mano paties fotografija, kai man buvo 70. Ant kaklaraiščio sukabinti visi mano apdovanojimai. Ir kiaušinių lukštai, nes jau ko ko, bet kiaušinių per gyvenimą aš pridaužiau labai daug.

O, čia vėl mano autoportretas. Toks amžinai nepatenkintas veidas. Kodėl tiek tų autoportretų? Žinote, kaip fotografams su tais autoportretais? Fotografuoji, fotografuoji, žiūri, kad juosta baigiasi, liko keli kadrai, gal net vienas, tai ir darai autoportretą. Kad naują juostą galėtum įsidėti."

Apie meilę

"Kas man yra gražu ir negražu? Tai visuomenės susitarimo reikalas, visi tie gražumai. Įvairios visuomenės turi skirtingus požiūrius. Vienu metu buvo garbinamos Rubenso moterys, visi aktai buvo vien storulių. Paskui – Twiggy mada – liesos, plonos, minimalistinės. Bet ir tai praėjo, kaip ir Rubensas. Va, Japonija, kur, atrodo, visada buvo gražios tik smulkios, trapios moterys. Prisimenu, sustojome Kiote, prie mūsų grupės priėjo moteris, atrodo, kažkokia prekybininkė, – aukšta ir labai stambi japonė. Toks japonas, mažas, liesutis, iš apačios į ją žiūri ir sako: "Mokėsiu už naktį, kiek tik paprašysi!" Tiek jis norėjo su ja pasimylėti. Taigi grožis jau toks dalykas.

Man niekada nebuvo gražu ir negražu. Man tik įdomu arba ne.

Man niekada nebuvo gražu ir negražu. Man tik įdomu arba ne. Aš vedžiau 21 metų, su žmona pragyvenome daugiau kaip 50 metų, suprantu, absurdas kažkoks – menininkas ir neišsiskyręs. Bet, matyt, buvo įdomu? Man gražios yra įdomios moterys, visada taip buvo, ir jaunystėje. Palydi po šokių merginą, plepi su ja, kuri istorijas, kad esi arkliavagis ar panašiai, kad intriguojančiai atrodytum, bet tau su ja neįdomu, nors tu ką. Ir viskas. Išvaizda tada jau nieko nepakeis.

Būsimoji žmona? Žinoma, kad ji man buvo įdomi, kitaip nebūčiau vedęs. Susipažinome, aišku, šokiuose, ji turėjo didelį pasisekimą. Taip, ir tai buvo įdomu – reikėjo ją užkariauti. Ji iš kaimo, baigė medicinos mokyklą, dirbo Pažaislyje. Žinojote, kad Pažaislyje buvo psichiatrijos ligoninė?

Aš negaliu apibūdinti, kas yra meilė moteriai, iš ko ji susideda. Tai pajunti kažkur pasąmonėje, ir tiek, nėra kaip paaiškinti. Čia gal reikia mokslinę studiją atlikti, bet ji nebūtų tiksli. Nėra paaiškinimo, dėl ko myli."

Apie kūną

– Ar tiesa, kad visi fotografai – mergišiai?

– Klausykit, kai išgirstu tą "visi", iškart pasišiaušiu. "Visos jos tokios", "visi jie kuiliai"... Visada yra kitokių, visada! Beje, tie kitokie ir stumia pasaulį į priekį, jei ne jie, tebesėdėtume olose ir vaikytume šernus.

– Bet jūsų aktai...

– Oi, baikit. Aktai. Žinote, ką aš apie tai galvoju? Aprašiau savo knygoje "Gyventi". Nėra nė vienos kūno dalies, kurią reikėtų smerkti. Dievas nekūrė netobulų, gėdingų dalykų. Kai mes pasiligojame, visos mūsų kūno dalys pasidaro šventos. Tada suprantame, kad viskas kūne yra tikslinga, reikalinga, svarbu. Mes tik prisimąstome, kad čia nuogas kūnas, pornografija, nemoralu, gėdinga. Kai susergi, viskas tampa ir labai brangu, ir nesmerktina. Tik tegu veikia tas kūnas ir visos jo dalys. O apie mano aktus tai taip, visaip kalbėjo. Vadino drastiškais. Čia, Lietuvoje, kai kurių net neeksponavau, nebent Varšuvoje. Cha, sako – postmodernizmas. Mes iki modernizmo dar nepriaugome.

Apie kančią

"Na, kai sakė, kad mano kūryba – tai humanizmas kraujyje ir mėšle, tai gal ir tiesa. Humanizmas kartais yra matyti, suvokti kančią. Žmogaus kančia iš esmės, kai tu negauni, ko nori. Visi mes norime daugiau, negu esame verti, negu galime. Gyvūnų kančia kitokia. Gyventi nori ir vabalas, ir paukštis, bet ir jų gyvenime būna visko.

Dariau knygą apie veterinariją. "Gyventi". Su veterinarais važiuodavome kastruoti arklių. Tai buvo sukrečiančios patirtys. Mačiau, kaip ant viso lauko verkė iškastruotas arklys. Aprašiau tai."

Apie kalėjimą ir eiles

"Aš – Kauno gatvių vaikas, pažinojau spekuliantus, mėgau nešvankius eilėraščius. Būdavo, dar mažą pastato mane spekuliantai ant stalo tarp butelių, turiu deklamuoti "Sėdi Hitleris mėšlyne, renka utėles iš klyno". Už tai gaudavau honorarą ir jį parnešdavau namo, mamai ir broliui. O mokykloje dalyvaudavau skaitovų konkursuose, du kartus tapau nugalėtoju. Vaidinau dramos būrelyje. Paskui atsidūriau kalėjime. Už muštynes.

Buvo gal 1955-ieji? Priklausiau Laisvės alėjos gaujai. Mūsų komanda ėjo į "Inkarą" mušti Vilijampolės. Viskas vyko lauke, jie mus daužė čerpėmis. Iki šiol nežinau, už ką milicija suėmė mane – buvau vienas jauniausių, nieko, atrodė, nedariau išskirtinio. Na, kelnių klešnėje visada nešiodavausi peilį ar armatūros strypą, bet kad daugelis tada nešiodavosi. Kaip nesinešiosi? Žaliakalnio golubiatnikai (jie buvo žiauriausi) kelis mūsiškius papjovė.

Per tas muštynes prie "Inkaro" mane suėmė nepilnametį, o kai sukako aštuoniolika metų, iškart išvežė į Pravieniškes. Ten buvo ir choras, ir liaudies šokiai, tai kaipmat įsijungiau į tuos reikalus. Išmokau šokti vengrų čardašą, mus veždavo koncertuoti į kolūkius. Iš laikraščių pasidarydavome krūtis, sijonai ilgi, veidukai vaikiški, tai drąsiai atlikdavome moterų vaidmenis. Tik, kai šokant čardašą pasikeldavome sijonus, pasimatydavo plaukuotos kojos. Būdavo labai juokinga.

Gavau pusantrų, bet atsėdėjau tik 1,2 metų, nes gerai pasižymėjau darbe. Ir durpyne dirbome, ir betoną nešiojome kruvinomis rankomis. Galiu pasakyti tiems, kurie mano, kad kalėjime žmones perauklės. Ne, pats kalėjimas, sėdėjimas jame neperauklės. Mūsų kalėjimai nieko neišauklės, nieko nepataisys, nes kad žmonės pasitaisytų, reikia darbo. Tik tokia terapija, vienintelė.

Kai grįžau iš kalėjimo, gaujos nariai prašė manęs vėl prisijungti, bet aš atsakiau: "Ne." Jau geriau, nutariau, paną po paranke ir – į šokius.

Bet visą laiką man rūpėjo menas. Ir dabar. Nebūtinai fotografija. Kartais naktį atsibundu ir girdžiu eiles, pavyzdžiui, Aleksandro Puškino. Keistas dalykas ta senatvė. Gali pamiršti, ką šiandien valgei ar apsirengei, bet eilės atskrenda iš kažkur ir tu jas atsimeni!"

Apie kumščius

"Mano mama buvo labai tikinti. Ją ištrėmė į Sibirą, mus su broliu augino seneliai, išsivežė pas save iš Kauno į į Neveronis. Tėvas jau buvo sušaudytas per karą, jis mums paliko nemažai žemės Kaune.

Mamai su manim buvo sunku. Ji mane lupdavo, nuolat, nes aš visą laiką ką nors iškrėsdavau, ji tiesiog nesusitvarkydavo ir bijodavo dėl manęs. Kartais, mane pliekdama rykšte, ji verkdavo. Mano mama nugyveno ilgą gyvenimą, prieš dešimt metų mirė.

O brolis Algimantas buvo mano priešingybė. Jis mirė prieš pusantrų metų. Nuo vaikystės buvo toks rimtas, teigiamas. Aš – fantazierius, jis – matematikas. Va jis tai mane lupdavo!

O aš visam laikui supratau, kad savo egzistenciją reikia ginti, kartais kumščiais, kartais kitaip, bet privalai būti stiprus.

Kai man buvo šešiolika metų, labai sustiprėjau. Boksavausi. Mama buvo kažkur išvažiavusi, mes su broliu susibarėme ir susimušėme. Mušėmės virtuvėje, viską išdaužėme. Broliui užstačiau ant veido kelis fanarus, o jis turėjo pasimatymą, sako, aš neisiu, bet niekur neišeisi ir tu. Ir užrakino mane. Aš petimi išdaužiau virtuvės langą ir išėjau į šokius. Bet paskui, kai jau laukėme sugrįžtant mamos, turėjome langus sudėti, viską sutvarkyti. Susitaikėme. Daugiau brolis niekada prieš mane nepakėlė rankos. O aš visam laikui supratau, kad savo egzistenciją reikia ginti, kartais kumščiais, kartais kitaip, bet privalai būti stiprus.

Tas principas, kad reikia kovoti, vėliau man pravertė daug kur. Pavyzdžiui, kai reikėjo apginti Kauno fotografijos galeriją nuo privatizavimo. Daktarai, Senamiesčio grupė ją norėjo privatizuoti ir atidaryti dešrų krautuvę. Turėjau neleisti. Žaidžiau su jais, gėriau degtinę, žadėjau, tempiau gumą. Laikiausi, ir viskas. Kol "Valstybės žiniose" pasirodė pranešimas, kad kūrybinėms organizacijoms, kurios turi patalpų panaudos sutartis, tos patalpos perduodamos kaip nuosavybė."

Apie tragikomediją

"Į kūrybą, kaip ir į žmogaus gyvenimą, aš žiūriu kaip į tragikomediją, kurioje visada egzistuoja ir drama, ir juokas.

Iš rašytojų man labai patinka Gabrielis García Márquezas, apskritai Lotynų Amerikos rašytojai yra geri, bet Márquezas man – ypač. Jo kūryboje, kad ir romane "Šimtas metų vienatvės", gyvenimo komedija ir tragedija labai gražiai susipynusios. Toje knygoje šnekama apie rimtus ir skaudžius dalykus, bet štai epizodas, kai herojus padeda ant stalo savo vyrišką daiktą ir sako: su tokiu šešias moteris galiu patenkinti! O moterys meldžiasi už tą jo daiktą. Pralinksmino mane ta scena.

Kaip gali būti geras fotografas, jei esi drovus, susikaustęs? Kaip tu padarysi gerą žmogaus nuotrauką, jei tu to žmogaus bijai? Jei bijai savęs?"

Apie šuolį į plotį

"Auksinis mano kadras? Toks, kurio nepadariau ir jau niekada nepadarysiu. Aš jau trejus metus nefotografuoju. Fotografavimas reikalauja labai didelės įtampos. Fotografas kraunasi, kraunasi kaip akumuliatorius. Iki to fotoaparato mygtuko paspaudimo momento jis turi būti įsikrovęs. Kol nuspaudi, išgyveni didelę įtampą. Tai veikia. Mano širdis sušlubavo. Jau nepakeliu tokių krūvių.

Tai pajutau per uošvės laidotuves. Nuleido jos karstą, o ten toks Kaminskas – jis per kiekvienas laidotuves įlipa į duobę ir prieš leidžiant karstą atiduoda mirusiajam pagarbą. Aš norėjau tai įamžinti, praskyriau žmones, dar pamačiau antrą planą – vaikučio galvą tarp paminklų... Ir pajutau, kad nebeturiu jėgų nuspausti. Nuėjau į šalį. Pasėdėjau. Supratau, kad su tuo viskas.

Bet aš turiu tiek prifotografavęs, kad užtektų kelioms didelėms parodoms. Ir apie keliones, ir apie laidotuves, ir apie karvės sapnus.

Žinau, padarysiu dar vieną temą. Tai bus šuolis į plotį."

Nuo Kauno gatvių – iki pasaulinio garso

A.Macijauskas gimė 1938 m. Kaune. Motiną sovietinė valdžia ištrėmė į Sibirą, o sūnus augo pas senelius. 1962 m. baigė vidurinę mokyklą, 1973–1977 m. savarankiškai studijavo Vakarų filosofiją. 1967–1979 m. laikraščio "Vakarinės naujienos" fotografas. 1969 m. su kitais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. Lietuvos fotomenininkų sąjunga), 1973–1974 m. Lietuvos fotomenininkų draugijos atsakingasis sekretorius Vilniuje, nuo 1974 m. Lietuvos fotomenininkų draugijos atsakingasis sekretorius Kaune, nuo 1978 m. Kauno skyriaus pirmininkas. 1985 m. įkūrė Fotografijos klubą-mokyklą (dabar Kauno fotografijos meno mokykla). Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos galerijos "Fujifilm" direktorius.

Nuo 1990 m. jo iniciatyva rengiamos tarptautinės parodos "Gamta – visų namai".

Nuo 1965 m. dalyvauja fotografijos parodose. A.Macijausko fotografijos, be Lietuvos, eksponuotos Maskvoje, Paryžiuje, Arlyje, Varšuvoje, Briuselyje, Niujorke, Berlyne, Helsinkyje, Sankt Peterburge, Londone, Čikagoje, Tokijuje.

Jo kūrinių turi Šiaulių fotografijos muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, užsienio šalių muziejai.

Svarbiausios serijos: "Demonstracijos", 1965–2004 m., "Atsisveikinimas", nuo 1969 m., "Kaimo turguose", 1968–1987 m., "Lietuviškos vestuvės", 1970–1986 m., "Fotoanekdotai", nuo 1972 m., "Vasara", 1974–1984 m., "Veterinarijos klinikose", 1977–1987 m., "Atmintis", nuo 1980 m., "Išeinantys medžiai", nuo 1982 m.

Fotoalbumai: "Mano Lietuva, My Lithuania", 1991 m., "Kaimo turgūs", 1992 m., "Gyventi", 1997 m., "Fotografijų rinktinė", 2003 m., "Atmintis: kelias į tylą", 1965–2004, 2006 m., "Fotografijų rinktinė 2 d.", 2007 m.

A.Macijausko įvertinimai ir apdovanojimai

Nuo 1994 m. Tarptautinės fotografijos federacijos garbės menininkas fotografas.

1995 m. – Lietuvos nacionalinė premija.

1998 m. – Gedimino 5 laipsnio ordinas.

2003 m. – Kauno meno kūrėjų asociacijos premija už viso gyvenimo kūrybos knygą "Fotografijos rinktinė".

2004 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija už knygą "Fotografijos rinktinė".

2006 m. – Lenkijos prezidento Auksinis nuopelnų kryžius.

2008 m. Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už vizualinio meno puoselėjimą.