Taip pat yra susiformavusi tendencija, kad jaunieji teatro kūrėjai labiau mėgsta reflektuoti šių dienų pasaulio panoramą, o vyresnieji labiau linksta mėgautis universaliais, tiek laiko, tiek erdvės atžvilgiu, potyriais, į pirmą planą iškeldami metafizines žmogiškosios egzistencijos prielaidas. Bet, žinoma, ne viską galima taip paprastai sudėlioti į juodus ir baltus stalčiukus.

Nesinorėtų taip pasielgti ir su neseniai pasibaigusiame teatrų sezone pristatytomis paskutinėmis Nacionaliniame Kauno dramos teatre premjeromis – Agniaus Jankevičiaus "Maištu" ir Žilvino Vingelio "Skaičiumi". Paradoksalu, tačiau nors abu režisieriai renkasi šiandieną analizuojantį siužetinį pagrindą, į jį žvelgia kiek skirtingu žvilgsniu.

Instruktažas sukilimui

A.Jankevičius pats imasi konstruoti spektaklio įvykius, įkvėpimo pasisėmęs iš spalvotųjų revoliucijų fenomeno ir pilietinio pasipriešinimo atstovo amerikiečio Gene’o Sharpo veikalo "198 taikaus pasipriešinimo būdai".

Spektaklis, kuris paties režisieriaus dar yra įvardijamas kaip instruktažas, įgauna paskaitos struktūrą. Pradžioje pristatoma problema – vienas personažų savo gimtadienio dieną ryžtasi maištauti, t. y. keisti esamą socialinę nelygybę, labai artimą šiandienėms mūsų šalies aktualijoms, tačiau jo maištą ištinka fiasko, nes jis tai daro impulsyviai, visiškai vienas be jokio strateginio plano ir reikiamos amunicijos. Tad likusią spektaklio dalį sudaro rekomendacijos ir konkretūs pavyzdžiai, kaip reikėtų elgtis panašioje situacijoje atsidūrusiam žmogui. Pirmiausia atveriama šiuo aspektu pasaulinė patirtis, o pabaigoje užčiuopiamas ir lietuviškasis kontekstas, – ši paskutinė vaidinimo dalis yra pati artimiausia ir įdomiausia.

Režisierius nesiekia pamokslauti ar badyti pirštu, į spektaklio tematiką žvelgdamas ir su rimtimi, ir su ironija. Spektaklyje pinasi pramoginė ir mokomoji funkcijos. Emociškai stipriausias A.Jankevičiaus smūgis – suteikta galimybė žiūrovui įsijausti į revoliucionieriaus vaidmenį. Besijuokiant apsivilkus iš laikraščių išsikirptą maištininko uniformą, kramsnojant sumuštinį su "šlapia" dešra, naudojantis vaizdo technika stebėti tikrus įvykius, neseniai nutikusius netoli mūsų – Ukrainoje.

Prasmės žaismė, beieškant bendrystės tarp teatrališkumo, būdingo revoliucijai, ir to, kuris egzistuoja teatro scenoje – ko gero taip būtų galima apibūdinti svarbiausią spektaklio varomąją jėgą. Scenoje pateikiamus faktinius teiginius žiūrovas turi įvertinti pats – ar priimti siūlomas, tarkime, eksrevoliucionierių serbų judėjimo "Otpor" idėjas, ar į jas žvelgti kritiškai.

Režisierius spektaklį kuria kartu su jaunaisiais teatro aktoriais, suteikdamas jiems pakankamai kūrybinės laisvės. Jie vaidina ir tradicine prasme, ir improvizuoja, o be to, leidžiama pasimėgauti ir jų puikiais vokaliniais sugebėjimais. Tai vaidinimą daro gyvą, žaismingą ir nenuspėjamą.

Kita vertus, kai kuriems aktoriams didelis krūvis kartais kyšteli koją – dėmesio sutelkimas į vaidybą ir verbalinę kalbą ne visuomet padeda megztis gilesniam dialogui su publika. Kai kurios scenos balansuoja tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo, palikdamos ne itin stiprų įspūdį. Susidaro įspūdis, kad kuriant spektaklį svarbesnio būta turinio nei jo formos. Vis dėlto kai ką iš aktorių norėtųsi ir pagirti – tai Gabrielę Aničaitę, kuri labiausiai kelia susidomėjimą savo kuriamu vaidmeniu ir įvykiu eiga. Tinkamai valdydama žodį ji įtaigiai pradeda ir pabaigia šį teatralizuotą instruktažą.

"Maište" teatrinė fikcija persipina su realybe, tuo pačiu metu viena kitą demaskuodamos ir įtvirtindamos. Vis dėlto visiškai panaikinti jas skiriančios skirties iki galo nepavyksta. Galbūt todėl spektaklis nevirsta tuo maištu, kurį norėtųsi įgyvendinti išėjus iš teatro. O tai iš tiesų būtų visai prasminga, turint omenyje dabartinę ekonominę šalies situaciją.

Nepaisant to, spektaklis kviečia susimąstyti apie tas problemas, kurias tarsi paliekame atėję į teatrą, o ne pasyviai sėdint tamsoje žvelgti į kuriamą realybę, svetimą dabarties momentu. Čia galima patirti itin vertingos patirties, kaip veikia manipuliacijos mechanizmas ir kaip lengvai bei aklai jai pasiduodame, kaip paaiškėja net ir šio spektaklio metu.

Spektaklis skatina ir bendrumo potyrį komunikuojant (o to išvengti tiesiog neįmanoma) su kitais žiūrovais ir su aktoriais bei spektaklyje dalyvaujančiu pačiu režisieriumi. Netradicinis pastatymas turėtų patikti jaunesnei publikai ir tiems, kurie nesibodi šiuolaikine kalba bendrauti apie šiandieninius rūpesčius.

Tobulybės neįmanomumas

Apie šiandieną kalba ir Ž.Vingelis spektaklyje "Skaičius". Pagal britų dramaturgės Caryl Churchill pjesę pastatytame spektaklyje esmine tema tampa klonavimas. Čia veikia dviejų aktorių – Sauliaus Čiučelio ir Liubomiro Laucevičiaus kuriami personažai bei VDU Vaidybos studentų (Valerijus Kazlauskas, Edgaras Miliauskas, Aistis Landsbergas, Mantas Tarasevičius) vaidinamos laboratorinės žiurkės, bekeičiančios dekoracijas tarp spektaklio scenų.

Vienas tėvas ir visiškai skirtingi trys jo sūnūs, tiksliau vieno jų – Bernardo – kopijos. Lyginant su "Maištu", "Skaičius" yra artimesnis tradicinio teatro formai: čia žiūrovai neįsitraukia į vaidinimą, aktoriai atlieka vaidmenis įprastu būdu, o pasakojama istorija kviečia pajusti teatro magijos galią.

Vis dėlto nereiktų teiginio "artimesnis tradicinio teatro formai" suprasti, kad spektaklyje nėra nieko novatoriško – jame pakankamai jaunatviškų sceninių idėjų. Apie tai byloja ir kai kurių vyresnių žiūrovų reakcija: greta sėdinti vyresnio amžiaus moteriškė net pradeda garsiai piktintis, kai skambanti triukšminga kėdes drebinanti kompozitoriaus Artūro Bumšteino kurta muzika darosi nebepakeliama.

Debiutuojančiam režisieriui svarbu ir scenoje atskleisti dramaturgės užkoduotą metafizinę temos plotmę. Klonavimo tema įgyja reinkarnacijos potemę. Svarbus tampa tobulybės klausimas – ar ji įmanoma, nes kad ir kiek gerinamas žmogus, iki galo nepriekaištingu jis nevirsta, tad ar mes apskritai žinome, kas yra žmogiškasis tobulumas. Ar tai reiškia atitikti visuomenės sukurtą "idealių" normų šabloną?

Puikius aktorinius gebėjimus demonstruojantis aktorius S.Čiučelis akimirksniu persikūnija į vis skirtingas to paties žmogaus kopijas paneigdamas šią mintį. L.Laucevičiaus tėvas Salteris virsta tarytum tuo archetipiniu tėvu, pagal kurio pageidavimus jo pirminis sūnus yra verčiamas būti iš naujo ir iš naujo.

Ž.Vingelis – reiklus režisierius. Nors aktoriams ir suteikiama pakankamai laisvės, juntama dėmesinga režisieriaus ranka, tad scenoje nėra nė vieno nereikalingo daikto, judesio, garso ar šviesos blyksnio. Taip pat juntama ir tai, kad toji ranka dirba itin atsargiai.

Kitaip tariant, spektaklis – kaip ir dauguma jaunųjų režisierių diplominių darbų – atskleidžia, ką jaunasis kūrėjas yra išmokęs, kurią didžiųjų režisierių teatro estetinę mokyklą yra įsisavinęs ir kuriai neslepia simpatijų. Šiuo atveju tai puikiai perkąsta kurso vadovo Gintaro Varno teatrinė kalba ir neslepiamas išskirtinis dėmesys Oskaro Koršunovo teatrui. Simpatijos, nes didesnė šių režisierių teatro estetikos interpretacija ar dekonstrukcija nepasireiškia – daugiausia jie yra tiesiog cituojami. Citatos korektiškos, tačiau per daug neišryškina Ž.Vingelio režisūrinio braižo.

Kaip ten bebūtų, "Skaičius" – pakankamai sėkmingas ir intriguojantis debiutas didžiojoje scenoje, skatinantis laukti naujų, kur kas maištingesnių jaunojo režisieriaus darbų.