Pernai 2020 m. atidarytą septynių skulptūrų parką po darbų grįžtančius šienpjovius, mamą, su vaiku žvelgiančią į nežinią, gyvuliukus ir net bažnyčią papildė trys nauji medžio dirbiniai: muzikantas ir obelėlė iškilo mariose virš vandens, o senolė su katinuku įsitaisė ant kranto. Šiemet milžinai, kurie kadaise gyveno šiose apylinkėse, iš marių dugno iškėlė ir „lipančių iš vandens kaimą“ papildė spalvingomis trobelėmis.

„Kauno rajono savivaldybė labai mus parėmė šiame projektą. Manome, kad šis projektas jau išbaigtas, kad turime visą skulptūrų parką“, – džiaugėsi Samylų kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė, šventės režisierė Eglė Kuzmickienė. – Kasmet tradiciniam renginiui vis sugalvojame naują temą: vestuvės, turgus, sielių kaimas. Kadangi šiemet esame „Kaunas 2022“ partneriai, supratome, kad „Pėdas marių dugne“ turime pristatyti būtent taip ir ne kitaip. Nesirinkome kokios nors išskirtinės temos, šiemet mes tiesiog keliaujame namo. Tai labai simboliška, nes kelias nuo Pažaislio eidavo per Girionis į marių užlietus kaimus.“

Grįžta mintimis ir sapnuose

Angelė Samuolaitienė iš užlieto Šilėnų kaimo patikino, kad mintimis ji išties dažnai keliauja namo, kartais net sapnuoja po vandeniu palaidotą gimtinę. „Mes, vaikai, čia žaisdavome, bėgiodavome, ganėme karves ir kiaules. Iškėlimo momentas buvo labai skausmingas, išgyveno tėvai, seneliai, nes po tremties dar kartą teko išeiti į nežinomybę. Prisimenu, tėvai sukrovė visą mantą į traktorių, susodino mano brolius, o mane paliko neva saugoti to, kas liko. Nors aš galvoju, kad tiesiog netilpau į traktorių. Buvo labai nejauku, ant tvartelio užsikėliau šuniuką, galvojau, kad viskas, kad mes abu čia ir liksime. Bet po kiek laiko atvažiavo tėvai ir mane su šuniuku pasiėmė. Kai persikėlėme, man buvo devyneri metai. Sakydavome: čia yra ne „jūra“, čia mūsų ašaros, nes ji tikrai buvo sūri. Nors jau viskas buvo sulyginta su žeme, mes, vaikai, vis čia atbėgdavome. Net gyvuliai sugrįždavo ieškoti buvusių namų. Kartą ir mums iš „jūros“ teko parsivesti karvę“, – prisiminimais su „Kauno diena“ dalijosi moteris.

„Manęs dažnai klausia, o kodėl reikia organizuoti „Pėdas marių dugne“? Aš atsakau klausimu: o kodėl reikia minėti birželio 14-ąją ir 15-ąją – Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas? Juk tai taip pat buvo savotiška tremtis, nes žmonės turėjo palikti savo namus, išsikelti tegul ir netoli“, – A.Samuolaitienei antrino E.Kuzmickienė.

Nesirinkome kokios nors išskirtinės temos, šiemet mes tiesiog keliaujame namo.

„Žiūriu į užrašą „Kaunas 2022“ ir matau sąsają. „Užrašas turėtų būti „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“. Marios sujungė ne tik Kauno rajoną ir Kauno miestą, nes buvo užlieti kaimai Palemone, bet ir Kaišiadorių savivaldybę, taip pat netekusią ne vieno kaimo. Džiugu, kad po „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinės 2022“ vėliava sukurta išliekamąją vertę turinčių dalykų, bet smagiausia, kad į šią šventę plūsta žmonės. Juk nieko nėra geriau už bendravimą, pasidalyti prisiminimais ir galvoti apie ateitį“, – „Kauno dienai“ sakė šventėje dalyvavęs Kauno rajono mero pavaduotojas Antanas Nesteckis.

Neišsemiamas kūrybiškumas

Atrodytų: ką čia naujo sugalvosi kasmet rengiamai šventei. Tačiau jos organizatorių kūrybiškumas, atrodo, yra neišsemiamas. Kitaip nei ankstesniais metais pristatyta užlietų kaimų istorija, o renginio razina tapo diksilendo „DixXband“, Samylų perliuko – Milėjos Stankevičiūtės ir etnografinio ansamblio „Samylų senoliai“, moterų choro „Žaisa“ pasirodymas. Tai profesionalų, tarp jų ir muzikos aranžuotojo, kompozitoriaus, saksofonininko Leonardo Pilkausko, mėgėjų ir bendruomenės darbas, originaliai sujungęs šiuolaikinę muziką, šokius ir tradicijas.

Vyksmas: į šokių pynę buvo įsukti ir šventės dalyviai. / Vyčio Šulinsko nuotr.

Šiemet pirmą kartą tradicinio renginio istorijoje šventėje dalyvavo viešnios iš kitos šalies: charizmatiškos „Tautumeitas“ (Latvija) merginos, susirinkusius nustebinusios magiškos etno- ir šiuolaikinės muzikos mišiniu.

Jautėsi it plauktų namo

Žavesio renginiui suteikė ir Alytaus baidarininkai, iš dalies atkartoję Lietuvos geodezininko, hidrologo, spaudos darbuotojo, technikos mokslų daktaro, Lietuvos upių hidrologijos pradininko Stepono Kolupailos 1934 m. suorganizuotą mokslinę ekspediciją Alytus–Kaunas–Klaipėda. Tiesa, šįkart plaukta tik tris dienas, 120 km ir finišuota Kauno rajone, Samylų įlankoje, o svečiai tapo „Pėdos marių dugne“ šventės ir jos programos dalimi.

„Lietuvos kultūros sostinės atstovai iš Alytaus atvyko į Europos kultūros sostinę. Kelionės metu jie išties jautėsi lyg plaukdami namo, nes šiltai buvo priimti ne tik galutiniame maršruto taške, bet ir tarpinės stotelėse. Bendrystė yra didelis dalykas, kai bendruomenės dirba kartu, nėra nieko neįmanomo“, – sakė Alytaus mero pavaduotojas Povilas Labukas.

Į praeitį grąžino ne tik šventės muzikinė dalis, bet ir etnokiemai, kuriuose norintys galėjo išmėginti skirtingus amatus. Duoklė atiduota ir ne tik vyresnės kartos renginio dalyviams, bet jaunimui, kurie linksminosi klausydamiesi grupės „Biplan“. O „Kelią namo“ šiemet užbaigė gyvas būgnų ir lazerių šou.