Įtraukianti patirtis

Paklausti, kas paskatino jungtis prie mažo miestelio bienalės ir kurti sakraliose erdvėse, menininkai vardija skirtingus motyvus: vieniems tai – įkvėpimą sužadinanti aplinka, kitiems – ypatingos vietos pagerbimas, tretiems – meno universalumo manifestas.

Praėjus pusmečiui, dalyviai retrospektyviai prisimena patirtis, įkvėpimo šaltinius ir iš jų gimusius kūrinius – pririšančius ir išliekančius, arba paleidžiamus ir sunykstančius.

Tapytojui akvarelininkui Valentinui Varnui prisilietimas prie sakralaus meno ir sakralių erdvių nėra nauja: jau prieš dešimtmetį dailininkui teko dalyvauti bažnyčiose rengiamose parodose, organizuoti plenerą Kauno kunigų seminarijos 150 metų jubiliejui paminėti.

Iš viso Šiluvos bienalėje menininkas praleido septynias produktyvias dienas, per kurias gimė keliolika paveikslų. Didžiausią poveikį dailininkui padarė ir giliausiu įkvėpimu tapo Šiluvos simbolis – architekto Antano Vivulskio sukurta ir 1924 m. pastatyta Švč.Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčia.

"Tai nuostabus kūrinys, ypač žinant jos pastatymo metus: juk tuometinėje Šiluvoje koplyčia turėjo atrodyti tarsi nežemiškas svetimkūnis. Įsivaizduokite: baltas, į dangų besistiebiantis secesijos stiliaus statinys, kokių Lietuvoje ir dabar nėra daug, išaugęs visiškai kaimiškoje vietovėje. Tai liudija to meto didžiulę drąsą ir vizionieriškumą – tiek paties architekto Vivulskio, tiek kūrinį palaiminusių bažnyčios vadovų. Vaikštinėjau apie ją, žiūrinėjau įvairius rakursus, ir likau pakerėtas, sužavėtas grakščių arkų, skliautų. Iš to gimė mano pagrindiniai bienalės darbai, kuriuos vienija kilimas į viršų, žiūrėjimas į dangų ir mėginimas užčiuopti šios ypatingos vietos spinduliuojamą dvasią", – pasakoja dailininkas.

Aplinka ypač derėjo su kūrėjos vidinėmis kūrybinėmis nuostatomis, kad kūryba – tai savotiška adoracija, prisilietimas prie tylos, aukštesnio švarumo.

Suderina vidinius dažnius

"Ramybė ir ore nematomas, bet jaučiamas sakralumas. Čia tarsi dangus aukščiau, erdvės daugiau", – taip savo įspūdžius Šiluvoje apibendrina dar viena iš daugiau kaip 20 Šiluvos bienalės dalyvių, žemės meno kūrėja Greta Kardišiūtė. Ji prisipažįsta, kad iki tol apie Šiluvą buvo daug girdėjusi, bet niekada joje nesilankiusi, tad gavusi kvietimą iš parodos organizatorių prisijungti prie menininkų komandos, jį įvertino kaip ženklą.

"Kažkokios paslaptingos intuicijos vedina sutikau, pasirašiau sutartį ir išvažiavau kurti į Šiluvą. O atvykusi – nurimau: kūrinys ir ramybe alsuojanti aplinka įtraukė, o persekioję rūpesčiai tarsi savaime išsisprendė ir viskas stojo į savo vietas. Šiluva suderina vidinius dažnius, o tada, žiūrėk, ir išoriniai dažniai pradeda derintis", – prisiminė menininkė.

Aplinka ypač derėjo su kūrėjos vidinėmis kūrybinėmis nuostatomis, kad kūryba – tai savotiška adoracija, prisilietimas prie tylos, aukštesnio švarumo. Ir kartu apsivalymas: kūrėjas yra priverstas išlipti iš komforto zonos ir susitvarkyti savo vidinį šiukšlyną, kad galėtų ištransliuoti šviesą ir prasmę.

Bienalės metu menininkė kūrė žemės meno instaliaciją "Paliestas". "Kai sužinojau savo būsimo darbo vietą, krūptelėjau nuo atsakomybės: viena ypatingų, sakyčiau, ne tik Šiluvai, bet ir visai Lietuvai vietų – kalva šalia aikštelės, kurioje 1993 m. malūnsparniu nusileido Popiežius Jonas Paulius II, pirmą kartą atvykęs į Lietuvą ir į Šiluvą – pasaulio mastu mikroskopinį, bet labai svarbų Lietuvai ir tikintiesiems miestuką", – pasakojo G.Kardišiūtė.

Vietovė padiktavo ir kūrinio simboliką: mediniais pagaliukais žemėje išsiuvinėtą Šventosios dvasios simbolį – paukštį, apipintą stilizuotais krikščioniškojo simbolio – žuvies ornamentais.

"Mano darbai turi fiksuotą savo gyvavimo laiką erdvėje. Vėliau jie lieka nuotraukose, kataloguose, kaip ir išėję žmonės, – sako pastaruosius šešetą metų mediniais pagaliukais pievas, kalvas siuvinėjanti menininkė. – Esu labai prieraiši, gal net per daug, tad tokio pobūdžio kūryba gydo mane pačią. 2014 m. netekau vieno iš pačių brangiausių žmonių, savo tėvo. Tad žemės menas, kaip laikinas menas, man vis dar padeda tai suprasti. Tu sukuri – ir turi nuo savo kūrinio atsirišti, palikti toliau kurti gamtai, žinodamas, kad kūrinys neišvengiamai sunyks."

Netikėti atradimai

Audiovizualinio meno dueto BIONICS narės Urtė Pakers ir Lina Pranaitytė savo instaliaciją PULSAR demonstravo skausmingos praeities ženklu pažymėtoje erdvėje – sandėlyje, į kurį prieš trėmimą į Sibirą buvo suvaryti žmonės.

"Mūsų kurtą objektą sudarė apie 200 erdvėje pakabintų veidrodėlių, šviesa ir garsas. Į atmintį įsirėžė vienas momentas: instaliacijos pristatymo metu visiškai atsitiktinai dingo garsas. Stovėjome tyloje, jautėme, kaip keičiasi kūrinys. Tada nusprendėme paeksperimentuoti ir išjungėme šviesas. Pro seno sandėlio sienų plyšius skverbėsi saulės šviesa, kurią atspindėjo veidrodėliai. Po erdvę pasklido daugybė judančių, atgijusių spindulių. Pajutome visai kitokį, netikėtą kūrinio patyrimą. Tie spinduliai simbolizavo istoriją, žmonių sielų judėjimą ir viltį ištrūkti į šviesą. Taip kūrinys tapo gyvas, pats prisitaikė prie esamos situacijos, istorijos", – pasakoja menininkės.

Įprastai mokslo idėjas savo kūriniuose kontempliuojančios kūrėjos svarsto, kad nors sakralus menas nėra jų kūrybinis pagrindas, tačiau įdomi tema interpretacijoms. Tad gavusios kvietimą dalyvauti Šiluvos bienalėje, su malonumu ėmėsi iššūkio ir galimybės išbandyti naujas erdves, temas, situacijas.