Visą kovą kauniečius džiugins Frankofonijos mėnuo. Visi mylintieji Prancūziją galės kaip ir kasmet išgirsti dainingąja prancūzų kalba kalbančius svečius, o paskaitose pasisemti žinių.
Frankofonijos mėnesio reginiai Kaune neatsiejami nuo Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Kauno skyriaus prezidentės, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Prancūzų kultūros centro vadovės Birutės Strakšienės pavardės. Entuziastinga prancūzų kultūros mylėtoja džiaugėsi būsimais renginiais, kurie vyks, nepaisant finansavimo problemų. "Negalime pakviesti svečių, kurių norime, tačiau situaciją gelbsti draugai. Jie pasisiūlo patys, – kalbėdama apie šių metų Frankofonijos mėnesio renginius sakė B.Strakšienė. – Tačiau jeigu be pinigų gali suorganizuoti devynis renginius, vadinasi, kultūros lobiai tikrai neišsemiami, kaip ir mūsų entuziazmas."
– Kiekvienais metais Frankofonijos mėnuo skiriamas kokiai nors temai. Kas diktuoja šiųmetes renginių temas?
– Šiemet nėra vienos gijos, kuri vienytų visų renginių temas. Tiesiog per paskaitas norisi atskleisti kuo daugiau turtų. Gerai, kad yra toks temų margumynas – žmogus pats išsirinks iš programos, kas jam įdomu. Tačiau kaip ir kasmet Frankofonijos mėnesį pradėsime ir baigsime ne su Prancūzijos, bet kitos šalies ambasadoriumi. Kaip ir kasmet, bus paskaitų apie literatūrą. Pats ištikimiausias Frankofonijos mėnesio draugas Gilles Dutertre'as kasmet parengia paskaitą apie bendrą Lietuvos ir Prancūzijos istoriją. Vienas svarbiausių frankofonijos šventės akcentų – jaunimo diena. Tais gerais laikais, kai turėjome finansavimą, galėjome kviestis paskaitininką, šiandien to jau negalime sau leisti – kas gi norės važiuoti pas mus ir visas išlaidas apmokėti iš savo kišenės.
– Patys kauniečiai labai domisi frankofonija?
– Salėje visada yra žmonių. Yra mūsų ištikimų draugų, nes jiems įdomu, ką jie šį kartą pamatys ir išgirs. Žinoma, organizatoriams pats baisiausias dalykas, kai nėra žmonių, bet kol jų yra, tol dar verta tęsti. Anksčiau išsiskyrė nemaža vyresnio amžiaus žmonių grupė, kurie visur eidavo. Studentai ateina ten, kuo jie domisi, jų prievarta neatvarysi. Tačiau tie, kurie ateina į renginius, tikrai domisi ir nori išgirsti kažką nauja, dar nežinoma.
– Galbūt šiais metais bus ypatingų svečių?
– Viena, iš karto į akis krentanti paskaita – visiškai kitokia: apie hipnoterapiją. Man teko vertėjauti profesoriams, kurie skaitys paskaitą. Jiems papasakojau apie mūsų centro veiklą, kaip mes stengiamės skleisti prancūzų kultūrą. Jiems pasidarė malonu, kad taip gražiai Prancūzijos kultūra skleidžiama Lietuvoje. Buvo matyti, kad tai eruditai, tikrai mylintys savo kraštą, todėl iškart susirūpino, kuo gali prisidėti prie Prancūzijos kultūros skleidimo. Pasiūliau paskaityti paskaitą.
– Taigi, frankofonija apima ne tik literatūrą ir filologiją.
– Tikrai ne tik. Frankofonija – tai prancūzų kalba, bet ne tik Prancūzija. Daug kur šia kalba kalbama, tad būna svečių iš įvairių šalių.
– Šiemet sulauksime svečio iš Graikijos Michailo Efstratio Daratzikio. Kuo bus ypatinga jo skaitoma paskaita?
– Pirmą kartą jį išgirdau gruodžio mėnesį, per tradicinį susitikimą Užsienio reikalų ministerijoje, kur kartu su Prancūzijos ambasada ir visomis su prancūzų kalba susijusiomis institucijomis buvo aptariamas pasirengimas būsimam Frankofonijos mėnesiui. Visi kalbėjo tik apie renginius, bet Graikijos ambasadorius pasakė labai jausmingą kalbą apie dvasinę Prancūzijos kultūrą. Man labai patiko jo vienas pastebėjimas, kad frankofonija – tai sielos ir proto erdvė. Pagalvojau, kad jis labai tiktų Frankofonijos mėnesio renginiuose.
– Sulauksime ir svečio iš Kanados. Kaip jį suradote?
– Kartą jis užsuko į mūsų centrą, nes pats yra Kanados frankofonas. Pasidžiaugė mūsų vykdoma veikla, o aš pajuokavau, kad vos tik pas mus užsuka koks prancūzas, mes jį prisijaukiname, o po to išnaudojame. Jis iš karto atsakė: būkite geri, išnaudokite ir mane. Mes apie Kanadą visiškai nesame kalbėję. Pas mus yra buvusi Kanados ambasadorė, tačiau apie pačią Kanadą mes nelabai ką žinome, ypač apie jos istoriją. Jis dar pasitikslino, ko mes norime, o aš atsakiau – visko. Jis tada padalijo Kanadą į keturias dalis ir apie kiekvieną jau yra skaitęs paskaitą. Tačiau supratome, kad be dėmesio liko šiaurė, tad šiais metais bus penktoji paskaita. Jis visada medžiagą pristato vaizdžiai ir išsamiai. Manau, šie metai nebus išimtis.
– Kokie jūsų, kaip pagrindinės iniciatorės, lūkesčiai šiais metais?
– Pirmiausia pradėkime nuo baimių. Pagrindinė baimė, kuri niekada neduoda ramybės, – pamatyti tuščią salę. Kiekvienais metais norisi, kad ateitų kuo daugiau žmonių. Kad ateitų tie ištikimieji mūsų klausytojai ir tie, kurie ateina vedami noro kuo daugiau sužinoti.
Naujausi komentarai