Pereiti į pagrindinį turinį

Menas, gimęs iš švelnumo ir tikslumo pusiausvyros (kviečia į parodą)

Galerijoje "Ars et Mundus" veikia nepriklausomos menininkės Margaritos Adomavičienės (Ado) tapybos ir metalo skulptūrų pirmosios parodos "Dvi pusės" atidarymas.

Kaune gyvenančios kūrėjos meninė veikla apima dvi sritis: tapybą ir asambliažą (dailininkė konstruoja iš metalo figūras, jungia netikėtus jų derinius). M.Adomavičienės pažintis su menu prasidėjo dar Panevėžio dailės mokykloje, kurią baigė 1994-aisiais. Vėliau menininkė pasuko tiksliųjų mokslų link: Kauno technikos universitete įgijo informacinių technologijų diplomuoto inžinieriaus kvalifikaciją, vėliau – Kauno technikos kolegijoje – energetikos bakalauro laipsnį.

Abi sritys puikiai atspindi dvi mano asmenybės puses –  romantiškąją ir logiškąją.

M.Adomavičienės (Ado) abstrakčioji tapyba išsiskiria žaismingumu, architektūrinių detalių gausa ir jų sąskambiais, ekspresyvia dinamika, koloristikos įvairove: spalvinėmis priešpriešomis ir jų derme. Tapybos darbai "Malūnas ant tilto", "Mano miesto spalvos", "Saulėlydžio pievos", "Dūzgiančios pievos" (skulptūrų pavadinimai – "Archangelas", "Viščiukas") žavi savo lengvumu, dekoratyvumu, tai kalbantys, netelpantys į aiškiai struktūruotą kompoziciją kūriniai.

Metalo skulptūros, asambliažai – netikėti funkcionalumą ir netikėtumą derinantys kūriniai. Juose svarbi konstrukcija, sujungianti daiktą ar jo fragmentą, kitas pritaikytas ar sukurtas detales. Bendroje M.Adomavičienės asambliažų visumoje dominuoja netikėti deriniai, skirtingos medžiagos, ironiškas santykis su aplinka.

Atokvėpio akimirką, ką tik kūrinius parengus parodai, – trumpas pokalbis su M.Adomavičiene.

– Kada susidomėjote tapybos menu?

– Vaikystėje daug piešiau – pieštukais, akvarele. Kiek save pamenu, visos sąsiuvinių paraštės buvo numargintos įvairiais ornamentais ir figūromis. Tekdavo ir mokykliniams suolams. Lankydama Panevėžio dailės mokyklą turėjau galimybę išbandyti visko po truputį – grafikos, tapybos, skulptūros pamokas, bet viskas buvo įdomu, neturėjau išskirtinai mėgstamo dalyko. Į tapybą sugrįžau tik prieš trejus metus, kai giliai viduje atsirado poreikis išreikšti save, ko nespėjau įsisisukusi į rutiną ir augindama vaikus. Tapymas yra lyg pabėgimas į save. Šeima žino, kad tuo metu mamos neverta net kalbinti ar trukdyti. Man būtina kartkartėmis pabūti vienai ir išreikšti savo mintis, to laikotarpio būsenas ar nuotaikas. Drobė yra puikus būdas tai atlikti.

– Kokios temos jums artimiausios?

– Mane domina, tai, kas mus supa. Labai mėgstu būti gamtoje, stebiu natūralius virsmus ir stengiuosi tai užfiksuoti. Mėgstamiausias metų laikas yra vasara ir ruduo, kai aplink daugiau gyvybės ir judėjimo. Taip pat tapau tai, ką randu savo viduje: liūdesį, džiaugsmą ar aistrą. Kitas mano paveikslų įkvėpimo šaltinis – kelionės, pamatyti miestai, gamta ar tuo metu pajausta emocija. Juokauju, kad gyvenu ir dirbu tam, kad keliaučiau. Po kiekvienos kelionės gimsta darbas, atspindintis tai, ką mačiau, jaučiau ar net užuodžiau. Stovintis vanduo užrūgsta, tad ir žmogui reikalingi įspūdžiai, nauji potyriai, kad galėtų kurti.

Man patinka įkvėpti gyvybę tam, kas buvo išmesta ir pamiršta, todėl mano skulptūros virsta paukščiais, angelais ar net žmonėmis.

– Jūs tapote ir kuriate skulptūras, asambliažus. Ar šios dvi sritys papildo viena kitą?

– Man įdomu žaisti su metalo laužu, tai visiškai išlaisvina vaizduotę, labai gerai nuteikia. Pastebėjau: kai ilgiau neprisiliečiu prie savo surūdyjusių gėrybių, kažko trūksta, net delnai niežti. Manau, kad abi sritys puikiai atspindi dvi mano asmenybės puses – romantiškąją ir logiškąją, ir patenkina švelnumo ir konkretumo poreikį. Tobula pusiausvyra.

– Kada pradėjote kurti skulptūros ir asambliažo srityje?

– Pabandyti virinti norėjau jau labai seniai, tik neturėjau tam galimybių ir nedrįsau. Nes tai atseit nemoteriška, kaip čia atrodys ir pan. Lietuvoje nėra tuo daug užsiimančių moterų. Didžiulis postūmis ir padrąsinimas buvo, kai prieš dvejus metus feisbuke atradau amerikiečių skulptorę, dirbančią su suvirinimo aparatu taip, lyg tai būtų mentelė sviestui tepti. O jos akys taip žibėjo ir švietė! Tai suteikė pasitikėjimo savimi. Kai tik atsirado galimybė išbandyti ką nors sukurti iš seno kastuvo, kelių veržlių ir nenaudojamų židinio durelių, gimė "Plaštakė". Dabar ji pastatyta garbingoje vietoje ir visada primena, kad ji buvo ta pradžia. Didžioji dalis mano metalo darbų – iš senų mašinų detalių, motociklo bakų ir kito nenaudojamo metalo laužo. Būna, pamatau kokį daiktą ir prieš akis iškyla vaizdinys, kuo jis gali virsti. Man patinka įkvėpti gyvybę tam, kas buvo išmesta ir pamiršta, todėl mano skulptūros virsta paukščiais, angelais ar net žmonėmis. Labai smagu stebėti žmonių reakcijas, pamačius pabaigtą darbą kyla tik teigiamos emocijos ir nuostaba "kaip?", kuri man yra didžiausias įvertinimas. Negalėčiau atsakyti į klausimą, kuri veikla man svarbesnė ir priimtinesnė. Tiek tapyba, tiek darbas su metalu, asambliažai, papildo viena kitą, jaučiu pilnatvę ir noriu tobulėti, nes tai tik pradžia.


Kas? M.Adomavičienės (Ado) paroda "Dvi pusės".

Kur? Galerijoje "Ars et Mundus" (A.Mapu g. 20).

Kada? Veikia iki rugsėjo 19 d.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų