Tai menininkas sėkmingai daro ir pats, jo kuriami performansai, instaliacijos ir meninės akcijos kalba aštriomis temomis, juose įdėmus žiūrovas gali aptikti daugybę istorinių, kultūrinių ir socialinių užuominų, kurios vienaip ar kitaip artimos visų kartų atstovams. Su D.Liškevičiumi kalbamės apie individualios ir kolektyvinės praeities permąstymo svarbą, ankstesniuose menininko darbuose užkoduotas žinutes ir tai, kaip neteisingai įamžinama atmintis tegali atlikti dekoratyvinę funkciją.

– Jūsų kūryba labai įvairiapusė: performansai, instaliacijos, skulptūros, akcijos arba viskas kartu. Tokioje žanrų gausoje aptinkame daug kultūrinių ir istorinių nuorodų. Kaip jas pasirenkate? Kokios temos jus, kaip kūrėją, domina ir kodėl?

– Dabar mūsų visuomenė bando įgauti naują formą, bet negali išsivaduoti iš praeities pančių. Tad, manau, svarbu iš naujo peržiūrėti ir permąstyti mūsų šalies praeitį, ypač okupacijos laikotarpį, tai, ką Vakarų Europos šalys jau seniai padarė po Antrojo pasaulinio karo. Tokia jau laisvės kaina – įvertinti ir apmąstyti.

Dabar man toks etapas, kai tarsi turiu grąžinti skolas praeičiai, tad pasitelkdamas kūrybos įrankius tai ir darau. Šiuo atveju asmeninė atmintis man labiausiai ir padeda atsirinkti temas, kurios siejasi su mūsų šalies istorija ir atmintimi. Anksčiau apie tai negalvojau, labiau reflektuodavau tai, kas vyksta čia ir dabar. Vienas iš ankstyvųjų mano tęstinių projektų "Pasaulio centrai / Enjoy Yourself" (1999), kuriame atlieku performansą stovėdamas ant galvos įvairių miestų viešose vietose, tarsi nurodo į posovietinės šalies visuomenės bandymą adaptuotis Vakarų Europos pasaulyje. Tarsi viskas turėjo apsiversti aukštyn kojomis, bet pirmiausia mūsų pačių galvose, turėjo apsiversti mūsų mąstymas ir pasaulio pažinimas keliaujant ir aptinkant naujus kontekstus.

Mano kūryba niekada neapsiribojo kokia nors viena išraiškos forma, dažniausiai tema ir kūrinio idėja man padiktuoja jos įgyvendinimo būdą, tad mano meninės raiškos spektras gan platus, bet dabar jau išmokau viską sujungti į vieną visumą. Taip atsirado didieji projektai "Muziejus", "Ramybė", "Labyrinthus"...

– Kokios, jūsų akimis, šiuolaikinės visuomenės ydos? Ar vis dėlto ydos visada yra tos pačios ir keičiasi tik jų forma?

– Ydos neišvengiamas bet kurios šalies visuomenės palydovės, jos priklauso nuo epochos, politinės ar socialinės sistemos. Kartais jų atsiranda ir edukacinėje sistemoje, prasiskverbia į muziejus, kurie reprezentuoja praeitį ir tokiu būdu formuoja mūsų atmintį. Institucijos, kurios reprezentuoja atmintį, neretai nukrypsta ar nueina lengviausiu keliu... Galime sakyti, kad mūsų muziejuose nebeliko sovietmečio, kuris buvo ir apie kurį reikia kalbėti ir kažkaip jį pristatyti, tik kaip? Tam irgi reikia rasti atitinkamą formą. Kalbant apie atmintį ir jos išsaugojimą, mano manymu, labai dažnai daug kas daroma inertiškai ir nepagalvojant, neapmąstant mūsų šalies istorijos specifiškumo. Tarkim, Kaune keičiant Laisvės alėjos plyteles galvojama tik apie atnaujinimą, tačiau nesuvokiama, kad ta Laisvės alėja ir jos danga yra ir mūsų istorijos dalis, nors su Laisvės alėjos plytelėmis tiesiogiai siejasi tik kelios kartos, kurios jas mindžiojo ir kurias su jomis sieja emocinis ryšys. Pati vieta neišvengiamai reprezentuoja "1972-ųjų pavasarį". Galų gale pasikeičia ne tik dizainas, bet pranyksta ir tam tikras istorijos tarpsnis. Tokių pavyzdžių yra daugybė, negaliu nepaminėti Vilniuje į Aušros vartų koplyčią vedusių medinių piligrimų keliais nutrintų laipų, kurie buvo pakeisti į naujus akmeninius, neva patogesnius turistams.

Tarkim, Kaune keičiant Laisvės alėjos plyteles galvojama tik apie atnaujinimą, tačiau nesuvokiama, kad ta Laisvės alėja ir jos danga yra ir mūsų istorijos dalis.

– Labai svarbios jūsų kūryboje maišto, rezistencijos, politinio protesto sąvokos. Ar manote, kad jos aktualios ir nūdienos visuomenėje? Jei taip, kodėl ir prieš ką mes protestuojame ar turėtume protestuoti?

– Maištas aktualus išliks amžinai, tai, galima sakyti, duotybė, variklis arba tiesiog gamta. Neatsiejama kūrybos dalis, judanti spirale... Norėdama išlikti budri, visuomenė turi maištauti. Kitu atveju  būsim išmokyti ir jau gana sėkmingai esame mokomi viskam paklusti ir susitaikyti su visomis ydomis, kurios tik tampa reikalingos mūsų moderniai evoliucionuojančiai visuomenei. Esant bet kokiai politinei santvarkai, kūrėjas turi maištauti...

– Šių metų Kauno bienalės pagrindine ašimi taps miesto paminklai viešosiose erdvėse ir alternatyvūs būdai užfiksuoti istoriją. Ką manote apie dabartinius miesto paminklus? Ar tikite, kad jie randa atgarsių visuomenės pasąmonėje? Jeigu ne, ko jiems trūksta?

– 1996 m. dalyvaudamas parodoje "Ženklas Kaunui", atlikau performansą "Vėjarodis". Atsistojęs ant Kauno pilies bokšto stogo, tada rodžiau judėjimo kryptį (į vakarus). Šis performansas yra labai menkai dokumentuotas, tėra išlikusi fotografija, pasirodžiusi ant "Nemuno" žurnalo viršelio. Neseniai rekonstruojant Kauno pilies bokštą buvo skelbiamas vėjarodės konkursas. Įdomu, kad architektas Audrys Karalius prisiminė šį mano performansą ir pasiūlė konkursui vėjarodę, atkartodamas mano stovėjimo pozicijos siluetą. Taip mano kūrinys galėjo virsti paminklu... Kaip žinote, dabar ant pilies kabo istorinė vėjarodė.

Dabartiniai miesto paminklai – keblus klausimas, nes visuomenė nėra vienalytis darinys, tik tam tikri dalykai, ir dažniausiai ne teigiami, ją trumpam konsoliduoja. Paminklai to padaryti negali, bet gal turi šansą perduoti žinią arba net kelti klausimus. Dažnai Lietuvoje statomi paminklai tampa eksterjero dalimi, morališkai pasenę, imituojantys tai, ko jau nėra, jie puošia aplinką ir atlieka tik dekoratyvinę funkciją. Anksčiau maniau, kad tai laikinas reiškinys ir kad tai praeis. Deja, yra žmonių karta, kuriai tarsi reikia kompensacijos už prarastą laiką – tų savo forma jau atgyvenusių paminklų... Metai bėga, ir šis procesas tampa visai nebesuvokiamas, nes viskas administruojama biurokratijos, nėra atviros diskusijos ir einama lengviausiu keliu – papuošiame miestą dar viena skulptūra... Taip atmintis tampa diskriminuojama tų pačių veiksmų, kurie bando ją reprezentuoti.

– 2013 m. Žemaitės skvere Vilniuje atlikote performansą pavadinimu "Postliudija", jį dedikavote nesamam tapytojo Antano Gudaičio muziejui Vilniuje. Papasakokite daugiau apie šį projektą ir jo idėją, kuri, atrodo, artima šiųmetinės Kauno bienalės keliamiems klausimams.

– Šis performansas buvo atliktas 2013 m. kovo 11 d. ir jį galima suprasti kaip priminimą sau ir kitiems, kad Žemaitės skvere jau seniai turėjo atsirasti A.Gudaičiui skirtas muziejus. Deja, to neįvyko, kaip ir daugelio kitų pažadėtų dalykų... Pasirinkta data man yra svarbi tuo, kad tai tarsi palinkėjimas mūsų valstybei susivokti, jog kultūra yra neatsiejama mūsų socialinio gyvenimo dalis ir ženkliai prisideda prie mūsų valstybės gerovės kūrimo. Beje, performansas vyko nelegaliai, nesuderinus su savivaldybe, turėjau nuimti nuo paminklo gėles, nuvalyti sniegą ir prigulti ant bronzinių Žemaitės kelių. Pro šalį ėjo žmonės, šventiniais ir nešventiniais veidais, o užgrojus Eurikos Masytės dainai "Laisvė" ir pasigirdus žodžiams "Tu uždaryk mane, Tėvyne, savyje" kažkaip ir policininkai pajudėjo į priekį, taip ir praėjo performansas. Fotografas Gintautas Trimakas puikiai jį užfiksavo. Miesto centre auga didelių prekybos centrų labirintai, bet ne muziejai, juk nepelninga! Gedimino prospektas Vilniuje atsinaujino ir jau sėkmingai trupa..., o Žemaitė rymo, kažin, ko?

– Esate sukūręs ir daugiau performansų, instaliacijų viešosiose erdvėse. Ką jums, kaip menininkui ir kaip asmenybei, reiškia viešoji erdvė?

– Viešoji erdvė visų pirma – išsilaisvinimas iš galerijos sienų, įsiliejimas į platesnį kontekstą, žiūrovai, miestiečiai... Laisvesnis santykis tarp tavęs ir stebinčiojo, kas vyksta, daugiau rizikos ir netikėtumų. Tam tikra prasme tai manifestas, kuris, manau, yra galimas tik viešojoje erdvėje...

Kas? XI Kauno bienalė "Yra ir nėra: paminklo [ne]galimybės klausimas".

Kur? Įvairios Kauno erdvės.

Kada? Rugsėjo 15–lapkričio 30 d.

Kauno bienalė ieško savanorių

XI Kauno bienalė, iki kurios atidarymo neliko nė mėnesio, – didžiausias, ilgiausiai trunkantis, daugiausia lankytojų pritraukiantis šiuolaikinio meno festivalis Lietuvoje, 2015 m. įtrauktas į pasaulio bienalių žemėlapį. Nuo 1997-ųjų Kauno bienalė išaugo į didžiausią Baltijos šalyse šiuolaikinio meno renginį, kuriame kas dvejus metus pristatomos tarptautinės šiuolaikinio vizualaus meno parodos.

Šiemet pagrindinės parodos "Yra ir nėra" kuratorė – menininkė, rašytoja, eseistė ir kultūros kritikė Paulina Pukytė. Kartu su viešosiose miesto erdvėse pristatomais menininkų projektais Kauno paveikslų galerijoje bus eksponuojamos dvi parodos: paroda "Ateini ar išeini?" (kuratorė Laima Kreivytė) ir vaizdo paroda "Iš ko padaryti paminklai" (kuratorius Udi Edelman). Festivalio metu bus įgyvendinama ir edukacinė programa, kviečianti Lietuvos ir užsienio meno specialistus, menu besidominčius miestiečius ir jo svečius, šeimas, moksleivius, studentus bei senjorus susipažinti su šiuolaikiniu menu.

Kauno bienalė kviečia nelikti pasyviais stebėtojais – buria savanorius. Prisidėję prie bienalės komandos, jie dirbs išvien kartu su organizatoriais ir menininkais, įgis patirties skirtingose festivalio organizavimo srityse:

- asistavimo menininkams (pasitikimas oro uoste, miesto aprodymas, pagalba instaliuojant kūrinius ir kt.);

- parodų instaliavimo/išinstaliavimo (erdvių įrengimas parodai, kūrinių išpakavimas / supakavimas, instaliavimas / išinstaliavimas ekspozicijoje);

- renginio atidarymo (fotografavimas, svečių srautų valdymas);

- edukacijos (edukacinės programos planavimas ir įgyvendinimas bienalės parodose);

- komunikacijos ir sklaidos (menotyrinių straipsnių rašymas, pranešimų spaudai rengimas, komunikacija socialiniuose tinkluose, fotografavimas, reklaminės medžiagos platinimas).

Atlygis už triūsą – puiki patirtis, gera nuotaika ir emocijos, malonios atsakomybęs, bienalės suvenyrai, galimybė visus bienalės renginius aplankyti nemokamai. "Absoliuti dauguma bienalės darbuotojų (ir jos vadovai) pradėjo dirbti čia kaip savanoriai. Užsirekomendavę jauni žmonės yra įtraukiami į tolimesnius projektus ir veiklas", – primena organizatoriai.

Norintieji tapti Kauno bienalės savanoriais iki rugpjūčio 27 d. kviečiami užpildyti anketą, kurią galima rasti www.bienale.lt.