Su Jolanta susitikome jos vadovaujamoje galerijoje "Balta", kurią moteris vadina ne tik savo kūrinių, bet ir savo namais.

Su šviesiaplauke menininke, kuri pati tarp galerijos sienų atrodo tarsi dar vienas šviesus ir romantiškas meno kūrinys, kalbėjomės apie ateityje laukiančius darbus, įkvėpimą ir Metų kaunietės titulą.

– Užpernai buvote išrinkta Metų kauniete. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, gavus šį titulą? – paklausėme J.Šmidtienės.

– Žinokite, niekas nepasikeitė, tik iš savo grupės draugių sulaukiau naujos pravardės. Esame tokia baigusiųjų Dailės akademiją kompanija, tai dabar girdžiu: "O, Šmidtienė mūsų ponia!" Aš sakau: "Ne ponia, mane išrinko kauniete..." (juokiasi). Mano mama gal čia labiau džiaugėsi.

– O galbūt, gavusi šį titulą, pajutote didesnę atsakomybę?

– Bet kuriuo atveju taip yra – gauni apdovanojimą ir kažkaip  atsiranda inercija, kad jau kitais metais turi nenuvilti, vėl kažką padaryti gražaus. Bet juk visą laiką taip darai. Nesvarbu, ar būčiau gavusi, ar ne. Tarsi įpareigoja šiek tiek, bet mano viduje niekas nepasikeitė absoliučiai, netgi truputėlį tokį kaltės jausmą jaučiu.

– Kodėl?

– Todėl, kad buvo vertesnių, tikrai buvo. Nesąmonė! (Juokiasi.)

– Ar per metus, kai buvote apdovanota vienu garbingiausių titulų mieste, nuveikėte darbų, kuriais išskirtinai didžiuojatės?

– Atvirai sakant... Na, aš jau atsibodau turbūt visiems. Man atrodo, jau reikia apie kažką kitą kalbėti (juokiasi). Apie tai, kad esu menininkė, kuri kuria savo darbus, turbūt mažiausiai kalbama. Arba aš esu vidutinė menininkė... Menininkui  reikalingas žiūrovas, dėmesys, ir aš nesu išskirtinė. Eglutė yra, kaip aš sakau, žaisliukas, popsas. Toks dalykas, kurį visi pamato, vieniems patinka, kitiems nepatinka, bet tai neįpareigoja sukurti meno kūrinį, atskleisti save kaip profesionalią menininkę. Tai įpareigoja galbūt atskleisti save kaip profesionalią dizainerę, kuri teisingai atlieka savo darbą. Aišku, aš turiu ambicijų padaryti tą darbą šiek tiek kitokį, negu kad siūlo pramonė, norisi prisileisti šiek tiek arčiau tos mano dūšios.

– O kokie tie metai buvo jums ne tik kaip kaunietei ar menininkei, bet kaip žmogui? Galbūt sulaukėte daugiau dėmesio, dar dažniau ėmė atpažinti gatvėje?

– Gal šiek tiek ir daugiau, žinokite. Paprastai mes čia (galerijoje "Balta" – red. past.) gyvename tokioje savoje respublikoje. Menininkai yra tokie įdomūs žmonės, jie ir bendrauja savo rate. Man labai svarbus jų dėmesys, įvertinimas, nes kaip dainininkui svarbi ne tik klausytojo, bet ir jo kolegų nuomonė, taip kitos srities menininkui yra svarbu, kaip jis savo lizde gyvena. Šiuo atžvilgiu niekas nepasikeitė. Paprastų žmonių reakcijos – taip, pasikeitė. Juk tie žmonės galbūt labiau pradėjo mane pažinti gatvėje, labai dažnai sulaukiu padėkų, torčiukų, gėlyčių – ko aš  tik nesulaukiu. Močiutės ateina, ypač tos, kurios čia vaikšto, Senamiestyje, išvis labai daug geranoriškų žmonių ir aš tiesiog kaip ant sparnų. Tokių iš tikrųjų atsirado daugiau po "Metų kaunietės" rinkimų. Bet aš net neabejoju, kad atsirado labai daug nepatenkintų, bet jie paprastai už sienos kalba, jie neina, neperduoda to negatyvo ir aš galvoju, kad jo gal ir nėra (juokiasi).

– Esate juokavusi, kad jei žmogus jaučiasi tobulas, jam belieka dėtis vainiką ir statytis paminklą. Tad kokie jūsų artimiausi ateities planai?

– Kuo toliau, tuo mažiau noriu būti tobula. Jaunystėje buvo maksimalistė, norėjau viską iki galo daryti gerai, gražiai. Bet iš tikrųjų gyvenimas yra šiek tiek paprastesnis – tobulas yra tik Dievas. Turi tiesiog stengtis savo misiją atlikti kuo geriau ir jei nepavyksta, vadinasi, ta klaida yra tam, kad išmoktum kažką. Jeigu viską moki, ko tada mokytis? Tada laukia tik memuarai ir vainikas (juokiasi). Yra du labai svarbūs gyvenime pagal mano filosofiją dalykai: žmogus yra laimingas tada, kai turi svajonių – vadinasi, ne visos dar yra išsipildžiusios, ir kai jis yra netobulas, nes tada turi kur tobulėti.

Kuo toliau, tuo mažiau noriu būti tobula. Jaunystėje buvo maksimalistė, norėjau viską iki galo daryti gerai, gražiai. Bet iš tikrųjų gyvenimas yra šiek tiek paprastesnis – tobulas yra tik Dievas.

– Teko girdėti ir apie būsimą didelę parodą Italijoje...

– Taip, rimtesnė paroda Italijoje buvo mano svajonė. Ir taip atsitiko, kad mane pastebėjo Europos fondo, kuris organizuoja įvairias parodas Europos šalyse, kuratoriai. Vienas iš didžiųjų projektų yra būtent Venecijos bienalės metu, kuratorinė paroda, personalinės struktūros, į kurias jie kviečiasi menininkus arba kažkokios žinomos galerijos pačios aplikuoja į tą konkursą savo darbus ar autorius. Mane pastebėjo "Litexpo" ir pakvietė su konkrečiu projektu "Ugnies šokis". Tai paglostė mano savimeilę, aišku, nes čia mane pastebėjo kaip profesionalią menininkę ir pakvietė. Tiktai tiek, kad tai vis tiek brangus malonumas. Bet menininkas yra toks – jis turbūt nusimaus ir kelnes, bet jeigu turi galimybę save parodyti, tai tą ir padarys.

– Kada vyks ši paroda?

– Bienalė bus atidaryta gegužės 13-ąją, o mano paroda jau turi būti pabaigta gegužės pradžioje. Taigi numatomas didelis darbas, didelės išlaidos. Aš iš tikrųjų kreipiausi ir į žmones, ir į remėjus, fondus. Rašau, kad turiu tokį pakvietimą, tiesiog tai bus man pasitikrinimas, kiek Lietuvai svarbu tai parodyti. Vienas dalykas yra gerai – aš ten dalyvausiu ne tik su savo autoriniais kūriniais, bet dar pristatysiu ir katalogą, kuriame bus matyti, iš kur aš, tai yra Kaunas ir visi Kauno projektai, kuriuos aš įgyvendinau. Manęs Lietuva nesiunčia ten reprezentuoti Lietuvos, tačiau aš esu pakviesta kaip menininkė, kaip personalija ir pabandysiu gražiai atstovauti tiek sau, tiek Kaunui.

– Ar jumyse dar likę jaudulio prieš parodas?

– Yra! Aš žinau, kiek į kūrinį įdėjau darbo ir ką norėjau pasakyti, bet tai dar nereiškia, kad jį supras kiti, todėl iš tikrųjų labai jaudinuosi. Ir žinau, kad paprasti žmonės ateina, matau, kad jiems patinka. Nors nesu komerciška, bet esu iš tos rūšies menininkų, kurie patinka žmonėms. Bet man labai svarbi yra meno pasaulio – kritikų, kolekcininkų, pačių menininkų nuomonė. Labai stengsiuosi nepersistengti ir ten pasirodyti galbūt nelabai plačiai, bet gana aiškiai ir raiškiai su savo projektu. Tai tiesiog toks jaudulys kaip prieš gerą egzaminą.

– Esate minėjusi, kad jums šiek tiek apmaudu, jog labiausiai esate žinoma tik dėl Kauno Kalėdų eglės. Ir vis dėlto kategoriškai neatsisakote šio darbo ateityje. Ar šis darbas mielas jūsų širdžiai? O gal nėra kito žmogaus, kuris šia miesto puošmena sugebėtų pasirūpinti geriau už jus?

– Aišku, kad yra. Manęs žvaigžde nedarykite, aš paprastas žmogus ir viena nebūčiau nieko padariusi. Kaune yra tokia specifika, yra bendruomenės, kurios nuo pat pradžių ir mane surado. Tiesiog galbūt tai yra mano darbas. Tam reikalingos ir lėšos, fondai, remėjai, finansavimas. Galų gale tam atiduodamas laikas – ne mėnuo, ne du ir net ne trys. Tai mano darbas, aš turiu iš to uždirbti. Viena problema, kad man truputėlį blogai dėl vadybos. Aš pati kaip menininkė, kaip darbų organizatorė, taip, aš sugebu tai padaryti, bet kiekvienais metais nusivadybinu į pievas. Padarau maksimumą, nors ir neturiu tam tikroms pozicijoms lėšų, kurios yra pagal sutartį. Bet aš va pagerinu, arba kažkas neišeina, o negaliu palikti blogai. Darau iki maksimumo, taip, kaip man atrodo sąžininga. Skaičiavimas yra mano silpna vieta ir ji mane blokuoja. Jeigu mane vertintų kaip idėjos autorę ir duotų komandą žmonių, kurie patys dirbtų, užsiimtų vadyba, ieškotų lėšų, skaičiuotų tuos pinigus, tada puiku, aš galėčiau daryti ir kurti. Bet šiais laikais yra kitaip. Mes gana komerciški ir pirmiausia pradedame skaičiuoti, kad tai nebūtų labai brangu, o man reikia, kad būtų labai gerai. Iš vienos pusės aš save šiek tiek realizuoju ir esu laiminga, kita vertus, viena niekada nebūčiau to padariusi. Dirbo visa komanda, visa mano šeima. Jeigu trūko pinigų, mes skolindavomės, o paskui ieškojome rėmėjų. Atsirado tam tikras gyvenimo būdas. Aš ir sakau, kad jeigu dirbi mėgstamą darbą, tu gyveni, jeigu eini į darbą kaip į lažą, tas darbas bus prastas.

– Pakalbėkime apie kitą jūsų veiklos sritį – tekstilę. Kaip atradote itin didelio kruopštumo reikalaujančią erdvinio siuvinėjimo meno šaką?

– Galiu labai didžiuotis, nes šią techniką aš atradau, galbūt ji neturėjo tiek visokių niuansų, bet ją atradau dar mokydamasi Dailės akademijoje. Mano pirmieji darbai buvo būtent erdvinis siuvinėjimas. Paskui dalyvavau su tais kūriniais ir Anglijoje, ir Amerikoje, siunčiau darbus į parodas, gavau sertifikatą, tai yra pripažinta mano autorinė technika – erdvinis siuvinėjimas.

– Jūsų kūryboje gausu sakralumo, galima įžvelgti aliuzijų į įvairias stichijas. Kas jus labiausiai įkvepia kurti?

– Savo kūriniuose labiau atspindžiu jausmą. Aš nenoriu ten ieškoti kažkokios prasmės, sukurti kažkokį literatūrinį kūrinį, prie kurio visi laužytų galvas, kuris labai belstų į širdį ir kažką sakytų. Tiesiog taip jaučiu ir taip darau. Sąžiningai matau viziją, skrydį ir jį perteikiu taip, kaip man Dievas ranką vedžioja. Dabar visiškai naujas mano projektas yra "Nimbai". Jo inspiracija – mano mama, kuriai dabar – 91 metai. Ji pergyveno karą, tremtį, net kalėjimą būdama labai jauna už tai, kad labai mylėjo Lietuvą. Šešiolikos metų mergaitė buvo pasodinta į kalėjimą ir tardoma, kalėjime ji siuvinėdavo. Siuvinėdavo neturėdama nei ant ko, nei su kuo. Gaudavo maisto tiktai iš tėvų ar giminių užsiūtuose drobiniuose maišeliuose ir ant tų maišelių skiautės savo plaukais be adatos išsiuvinėdavo kryželį, metus arba "Aš myliu Lietuvą". Tuos darbus ji yra išsaugojusi, po to ji buvo ištremta į Sibirą, juos parsivežė. Ir juose yra toks nenusakomas jausmas! Aš turiu šimteriopas sąlygas išreikšti save… Ir pagalvojau, kas yra nimbas? Tokia šventumo aureolė virš Dievo atvaizdo, virš to, ką garbini. Taigi tas nimbas man yra tai, kaip aš jaučiu, pavyzdžiui, mamą. Vienas nimbas bus skirtas mano mamai. Tai  tam tikras paminklas gyvam jausmui.

– Egzistuoja stereotipas, kad menininkai – paprastai itin jausmingi, jautrūs aplinkai žmonės. Ar tai būdinga ir jums?

– Būdinga. Bliaunu ištisai (juokiasi). Paskui apsimetu, kad nieko čia, viskas man gerai, o iš tikrųjų nuėjusi už kampo pabliaunu...

– Daug laiko praleidžiate kurdama grožį – puošiate ne tik Kauną, bet ir kuriate įvairius meno dirbinius, nepamirštate ir savęs. Iš kur toks estetikos suvokimas? Ar tai įgimta? O gal įgyta?

– Tiesiog gal taip pasisekė. Tėtis auksinių rankų buvo, toks pedantas. Gal todėl mano darbai turi būti tokie švarūs. Mano mama – turistė, kovotoja, darbštuolė. Ji labai mėgo puoštis, iki dabar neišeisiu iš namų be jos korekcijos.

– Kokios pagrindinės stiliaus taisyklės pagal Jolantą Šmidtienę?

– Kiekvieną rytą stengiuosi blakstienas pasidažyti (juokasi). Iš tikrųjų mėgstu tą romantišką, moterišką stilių, mėgstu paslėpti trūkumus, išryškinti tai, ką turiu gražaus. Galbūt man mažiau artimas yra sportinis stilius. Su džinsais ar sportbačiais dirbu fizinį darbą – man yra patogu, bet jeigu reikia atsisėsti siuvinėti, pavyzdžiui, baltus paukščius, angelus, tai aš baltai ir apsirengiu, išsivalau aplinką, pasileidžiu muziką, pasipuošiu, pasikvėpinu. Negaliu atsisėsti apsirengusi suplyšusiais treningais kažkokiame purviname rūsyje ir kurti baltą šviesų jausmą.

– Tai jums kardinaliai netinka tas menininko kaip žmogaus riebaluotais plaukais ir nunešiotu megztiniu įvaizdis?

– Tokia būnu, kai eglutes darau. Atvirai pasakius, kai apsirengiu trejus treningus ir ant viršaus slidininko kelnes, tai yra buvę porą dienų, kad aš jų ir nenusimoviau net nakčiai. Tada aš tokia tikra menininkė – kepurė ant akių, fufaikė – normaliai (juokiasi).

– Kaunui esate dovanojusi ne tik eglučių, bet ir daug kitų meno kūrinių. Kaip manote, ar miesto žmonės pakankamai kultūriškai išprusę, kad suprastų meną?

Inovacijos, naujumas, jaunystė yra labai gerai, bet Kaunui reikia dar pasimokyti tolerancijos, reikia išmokti gerbti vyresnius žmones.

– Aš manau, kad kauniečiai yra stipriai patobulėję. Buvo metas, kai mes dar darėme pačius pirmus projektus parkelyje priešais galeriją – tokius keliaujančius avinėlius iš tekstilės, tai pirmus metus, žinokite, labai laužė, draskė, vogė, nešė. Kitais metais vėl darėme, ir vėl... Ir kiekvienais metais vis mažiau draskė. Kauniečiai yra tikrai patobulėję – jau kažkaip suaugo.

– O ko, jūsų manymu, trūksta Kaunui, kad šis prilygtų lankomiausiems Europos miestams? O gal netrūksta nieko, išskyrus pačių kauniečių suvokimą, kokiame gražiame mieste gyvename?

– Kaunas visą laiką būdavo truputį konservatyvus ir tai buvo jo stiprioji pusė – jis vertino giliąsias tradicijas, patirtį, istoriją. Inovacijos, naujumas, jaunystė yra labai gerai, bet Kaunui reikia dar pasimokyti tolerancijos, reikia išmokti gerbti vyresnius žmones. Jaunimą – taip, jį reikia pritraukti, bet tas jaunimas kažkada pasens. Manau, kad Kaunui dar trūksta tolerancijos vyresniems, ypač seniems žmonėms. Juk pažiūrėkite, kaip jie liūdnai atrodo. Jaunimas kavinėse, klubuose, zulinasi po parduotuves, atrodo, kad jie pertekę pinigų, jie džiaugiasi. O ką daro seni žmonės? Jie trukdo jaunimui. Jie pikti, jie neturi, jie skaičiuoja, galų gale matai juos prie šiukšlyno. O iš tikrųjų tas senimas tuos pinigėlius kartais vaikams ir atiduoda, bet  pagarbos nematyti. Man labai gražus pavyzdys – Ispanija, kokia ten tolerancija vyresniems, jais džiaugiamasi! O Kaune, pastebėjau, – jaunystės kultas.