Tokių atgaivintų autentiškų tekstilės kūrinių ciklas "Būtuoju laiku" jau apkeliavo Lietuvos ir užsienio parodų sales bei galerijas, o šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje eksponuojamoje parodoje "Liaudies meno inspiracijos" šio ciklo kūrinys "Dzūkiška istorija" jau tituluojamas vienu įdomiausiu tradiciniu parodos darbu.

"Mane žavi ir įkvepia kasdienės sutiktų žmonių ir jų daiktų istorijos, – sako tekstilininkė, – visi mano kūriniai yra inspiruoti gyvenimo kelyje sutiktų svarbių žmonių." Pokalbis su J.Petruškevičiene – apie senosios tekstilės vietą šiandieniame pasaulyje, nuostabaus būdo dzūkus, inspiravusius nemažai gražiausių menininkės darbų bei liaudies meno išsaugojimą nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

– Parodoje "Liaudies meno inspiracijos" yra eksponuojamas jūsų darbas "Dzūkiška istorija" – ant autentiškos dzūkiškos lovatiesės išsiuvinėtas dzūkiškas pasakojimas. Kas įkvėpė šį darbą? Kaip kilo jo idėja?

– Šį darbą įkvėpė pažintis su buvusiu Metelytės kaimo laiškininku Sigitu. Su šeima paprastai vasarodavome prie Dusios ežero Lazdijų rajone, gyvendavome pas šeimininkę Bronę. Dzūkai – nuostabūs žmonės: šilti, malonūs, besidžiaugiantys gyvenimu. Kasmet vasarodami Dzūkijoje juos pamilome. Pas Sigitą ir jo žmoną Aldonę vis eidavome nusipirkti kiaušinių ar dar ko. Pamačiusi ant lovos užtiestą nuostabaus grožio autentišką lovatiesę negalėjau atsispirti ir paprašiau Sigito perleisti ją man, jis sutiko, tačiau ne iš karto, kadangi lovatiesė išausta dar jo mamos, kuri buvo nuostabi audėja. Ant lovatiesės vaizduojamos dvi gulbės, kadangi šeima gyveno prie Dusios ežero. Seni kaimo žmonės pasakoja, kad anksčiau čia būta vieno didelio ežero, iš kurio vėliau ir atsirado trys ežerai: Dusia, Obelija ir Metelis. Mūsų šeimininkė Bronė labai daug pasakodavo apie Sigito šeimą. Jai nepatiko jo žmona Aldonė, kadangi ji nebuvo itin gera šeimininkė, – nemokėjo iškepti net blynų, o karves melždavo naktimis. Vis klausydamasi Bronės dzūkiškų pasakojimų nusprendžiau ant lovatiesės juos ir išsiuvinėti – ant audeklo perkėliau dzūkiška tarme papasakotą istoriją apie tris ežerus, taip pat pasakojimą apie Sigito šeimą ir jo žmoną Aldonę. Kuriant man svarbiausia yra istorijos – daiktų arba žmonių bei žmonių ir jų daiktų. Visi mano darbai yra įkvėpti tokių istorijų.

– Lovatiesės jūsų kūryboje užima labai svarbią vietą. 2010 m. netgi pristatėte ciklą "Būtuoju laiku", kurį sudaro autentiškos lovatiesės, prikeltos naujam gyvenimui. Kodėl būtent lovatiesės?

– "Dzūkiška istorija" yra šio ciklo kūrinys. Senosios lovatiesės šiandieniams žmonėms yra tarsi nebereikalingos. Jos mėtosi palėpėse, yra išmetamos, teko netgi matyti, kaip žmogus savo mamos jaunystėje austą lovatiesę prikalė ant durų, kad saugotų nuo musių. Vieną kartą, kai su šeima kaip paprastai ilsėjomės Dzūkijoje, pamatėme, kaip viena senolė išmeta kažką panašaus į lovatiesę. Teko lįsti į konteinerį ir pasiimti tą apdriskusį, kandžių sukapotą tekstilės dirbinį. Sukurtą darbą pavadinau "Restauracija", nes ta lovatiesė buvo labai blogai išsilaikiusi. Tačiau šis darbas turi nuostabią istoriją ne tik dėl pačios lovatiesės radimo fakto, bet ir dėl to, kad ta 93 metų senutė, iš kurios perėmiau lovatiesę, mūsų paklausė: "Kodėl pas mus nebeužsukate? Taip seniai matėmės", o mes jos net nepažinojome.

Ji mus šiltai priėmė į savo namus ir supažindino su savo dukra Natalija, kuri, pasirodo, taip pat kaunietė, tik vasaras leidžia Dzūkijoje. Natalija mus pakvietė į jaukų seną namelį kitoje Dusios ežero pusėje. Namelis buvo toks senas, kad net jo asla tebebuvo plūktinė. Patekus į jį pasirodė, kad patekome į visiškai kitą pasaulį – stalai, lovos, durys – visi daiktai buvo kur kas mažesni, nei naudojame dabar. Galbūt seniau ir žmonės buvo žemesni? Iš Natalijos gavau dar vieną rožinės spalvos lovatiesę. Ant jos išsiuvinėjau žemėlapį ir pažymėjau vietą, kurioje gavau šią lovatiesę.

Liaudies meno populiarumas šiuo metu auga. Šiuos pokyčius stebėti yra be galo įdomu.

Visi mano darbai ir yra sukurti ant senų, niekam nebereikalingų, nusidėvėjusių lovatiesių, išskyrus "Dzūkišką istoriją" ir darbą "Spaudos draudimas (graždanka)", kurį įkvėpė anksčiau minėto Sigito senelio giesmynas, parašytas vadinamąja graždanka (lietuviškas tekstas, užrašytas rusišku raidynu, naudotas XIX–XX a. caro valdžiai Lietuvoje uždraudus lietuvišką spaudą – aut. past.) Šios dvi lovatiesės buvo beveik nenaudotos, vos porą kartų užtiestos. Įdomus faktas – dzūkai jas tiesia blogąja puse, kad nenusidėvėtų geroji.

– Kokią įtaką liaudies meno tradicijos daro jūsų kūrybai? Esate tekstilininkė, tai yra labai artima tautiniam menui. Kas jums pačiai yra liaudies menas?

– 1973 m. baigiau Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija – aut. past.), įgijau tekstilininkės profesiją. Jaunystėje visiškai nesinorėjo liaudies meno, kurdavau kitokius darbus, tačiau vėliau tautinis menas vis dėlto surado kelią į mano gyvenimą. Galbūt man tiesiog padarė įtaką ta aplinka, kaimai, žmonės. Iš pradžių susipažinau su jais, jų buitimi, paskui pamačiau, kokia graži yra ta mūsų tekstilė ir kaip ji yra niokojama ir nebereikalinga. Gražiausi pavyzdžiai yra saugomi muziejuose, bet tie, kurie į muziejus nepakliuvo, žmonėms nebėra reikalingi. Tuo metu ir susidomėjau autentiškomis lovatiesėmis, pradėjau jas rinkti ir kai turėjau dvi ar tris, sumaniau sukurti darbų ciklą. Vėliau žmonės man pradėjo lovatieses tiesiog dovanoti – nešti močiutės, tetos, mamos austas lovatieses. Turiu netgi vieną žydišką egzempliorių, bet nemanau, kad dar rinksiu jas, kadangi buvau griežtai apsiribojusi Dzūkijos regionu – tik autentiškos dzūkiškos lovatiesės ir visos būtinai turi turėti savo istoriją. Visas ciklas "Būtuoju laiku" buvo skirtas vien dzūkiškoms lovatiesėms, tarsi duoklė dzūkams, su kuriais susipažinau ir kurių linksmą būdą aš pamilau.

– Teigiate, kad žmonės nebevertina senosios tekstilės, netgi iš dalies ją niokoja. Kaip manote, kokią reikšmę liaudies menas šiandien vis dėlto turi?

– Liaudies meno populiarumas šiuo metu auga. Šiuos pokyčius stebėti yra be galo įdomu. Dėstau taikomąją tekstilę Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir vis dažniau pastebiu, kad liaudies meno tematika kursiniuose ir baigiamuosiuose studentų darbuose yra vis dažnesnė. Kartais ir dėstytojai tai skatina, bet jeigu studentui ši tematika nėra prie širdies, jis jos savo diplominiam darbui ir nepasirinks. Manau, kad gyvenime viskas juda bangomis – tai nusileidžia, tai vėl pakyla. Taip pat yra ir su liaudies meno populiarumu.

– Liaudies menas šiais laikais vis dažniau būna įvairiai interpretuojamas. Kaip manote, gal kitaip neįmanoma jo išlaikyti gyvo?

– Gal tai ir ne vienintelis būdas, tačiau interpretacija yra svarbi norint liaudies meną išlaikyti aktualų ir įdomų. Visame pasaulyje taip yra daroma, taip netgi yra parodoma pagarba tautiniam menui. Mane kaip tik erzina, kai liaudies menas yra tiesmukas, pavyzdžiui, tiesiog paimamas ir pakartojamas kažkoks šimtą kartų matytas motyvas, nes tai nėra nieko naujo, taip jau buvo ne kartą daryta. O interpretacija tokiame kontekste kaip tik gali padėti į tautinį meną pažvelgti kitomis akimis.

Dar yra kūrybos būdas, kurį taikau aš, – kuriu ant autentiškų artefaktų. Tačiau, kaip sakiau, naudoju sunaikintas, niekam nebereikalingas lovatieses. Tas, kurių likimas kitu atveju būtų tragiškas – jos užbaigtų savo gyvenimą kokioje nors palėpėje arba dar blogiau – mirtų senieji šeimininkai, o naujasis parduotų tą sodybą ir visus daiktus išmestų lauk. Galima sakyti, kad taip tas senas, sudūlėjusias ir niekam nebereikalingas lovatieses aš prikeliu naujam gyvenimui.

Stengiuosi kurti labai atsargiai, nes nenoriu per daug įsikišti į autentišką kūrinį. Senosios lovatiesės yra labai įnoringos – jų negalima net skalbti. Bandžiau tai daryti ežero vandenyje, bet jos susitraukė ir susidažė, tad teko nešti į valyklą.

Šiuo metu liaudies menas man vis dar tebėra aktualus ir aš kursiu tol, kol vis atrasiu įdomių istorijų ir pažinsiu įdomius žmones. O kurti dirbtinai, be įkvėpimo, man neišeina – tik išgirdus nepaprastą žmogaus ar daikto istoriją man norisi ją įamžinti ir taip kyla įkvėpimas, kurio reikia kiekvienam menininkui.