2016-ųjų pradžioje galerijoje dailininkė rodė naujausius tapybos darbus "Lūžio kartos" parodų ciklą lydinčioje ekspozicijoje. Lapkričio 22-ąją prasidėsiančioje parodoje tapybos kūrinių nebus, tačiau ir šįkart žiūrovai išvys atpažįstamus motyvus. Jie, kaip sako pati dailininkė, tiek kilimuose, tiek grafikoje, tiek tapyboje pasikartoja.
"Jie keliauja iš vienų darbų į kitus. Pavyzdžiui, motyvas su įmitusia, gera, stora stirna, kuri įšokdavo per tvorą ir apgrauždavo mano daržą – jis ir drobėje, ir kilime. O "Peršviečiamą moterį", kuri yra išsiuvinėta tekstilės kūrinyje, susapnavau. Tuo laiku buvo sunku tapyti. Sapne pamačiau ją, moterį, kuri atsitūpė ir sako: žiūrėk į mano centrą, pastebėk, kaip mano viduje viskas šviečia. Tai tapo tarsi atsakymu – atkreipti dėmesį į paveikslo centrą, ir viskas susitvarkys. Pirmiausia, ją išraižiau grafikoje, o vėliau – išsiuvinėjau", – vaizdingai pasakoja A.Petrašiūnaitė.
Nors grafikos daugiau sukurianti žiemą, o kilimus siuvinėjanti ilgomis ir šviesiomis vasaros dienomis, viskas kuriama kartu, nepriklausomai nuo sezoniškumo, intuityviai jaučiant, kokios kūrybinės raiškos norisi.
Grafiką menininkė vadina nuotykiu: "Grafikoje niekad nežinai, kas bus. Atspaudus raižinį įvyksta mažas stebuklas. Tapyba dažnai vedžioja už nosies, ji reikalauja sluoksnių, geidžia dažų klampumo, faktūrų. O grafika yra tarsi raganavimas ant popieriaus lapo. Kilimai – to paties nuotykio tąsa, tai tarsi išvirkštinė grafika – grafikoje liniją raižai, o kilimuose – siuvinėji."
Kaip ir tapyboje, taip ir grafikos darbuose, kilimuose svarbus žmogaus buvimas. Vienuose kūriniuose dailininkė vaizduoja save, kituose – sapnų veikėjus ar gerai pažįstamas popkultūros ikonas, pavyzdžiui, Amy Winehouse.
Vis dėlto kūriniuose menininkė labai aiškiai leidžia žiūrovui pajausti tvarų žmogaus ir gamtos ryšį. Nors šiuolaikinis žmogus stengiasi paneigti, bet jis, tapytojos teigimu, yra gamtos dalis. Kuo jis labiau neigia, tuo labiau serga, tuo jo psichika greičiau krinka.
Staiga vieną dieną pajutau, kad vaizdas pro langą nors ir yra tas pats, tačiau jis nėra toks pats. Nuo šios akimirkos prasideda kūryba.
"Mano darbuose žmogus ir gamta yra beveik tas pats. Jei jauti augalus, gyvūnus, jei gali turėti kontaktą su jais, tai labai praturtina tavo vidinį pasaulį ir tu niekada nesijauti nelaimingas, – sako A.Petrašiūnaitė ir pastebi, kad žmogus privalo būti atviras. – Jei gamtą suvoki kaip botanikos vadovėlį ar zoologijos sodą – ji tau nieko nepasakys. Jau penkiolika metų gyvenu Višakio Rūdoje, kaime. Tiek pat metų pro savo namų langą regiu tą patį vaizdą, tačiau staiga vieną dieną pajutau, kad vaizdas pro langą nors ir yra tas pats, tačiau jis nėra toks pats. Nuo šios akimirkos prasideda kūryba. Rytų išminčiai sako, jog pasaulį galima pažinti per savo namų slenkstį, ir aš kartais vadovaujuosi šiuo principu."
Parodai rengiamiuose darbuose mažiau savianalizės ir daugiau ramybės, harmonijos. "Jaučiu, jog po viso patirto skausmo, kuris susijęs su prieš keletą metų atlikta kojų operacija, pasaulis vėl grįžta į mane", – džiaugiasi dailininkė.
Naujausi komentarai