Nuo rugsėjo pabaigos čia veikia jungtinė Černis giminės menininkų paroda "Meno genas", apie kurią kalbamės su salono savininke ir parodos organizatore Asta Kavaliauskaite.

– Pradėkime kiek iš toliau. Savo interneto puslapyje rašote, kad salono pavadinimas reiškia jūsų šeimos troškimą tapti jaukiais, šiltais, įdomiais ir prieinamais kiekvienam miestiečiui ir miesto svečiui namais. Ar labai nustebsite sužinojusi, kad būtent tokie jie ir yra?

– O jei nenustebsiu visai? (kvatojasi užkrečiančiu juoku).

– Tuomet labai dalykiškas klausimas – kaip jums tai pavyksta? Na... palenkti visus, pas jus užsukusius, į šilto pokalbio jaukioje namų atmosferoje pusę?

– Tiesiog tokia mūsų verslo strategija. Savo klientus, kurie vėliau dažnai tampa šeimos draugais, mes jaukinamės ne tik salono grožybėmis – išskirtiniais lino gaminiais, keramika, grafika, juvelyrika, bet ir įdomiomis vakaronėmis, ekskursijomis, lino kelio edukacijomis. Taip ilgainiui tarp mūsų ir lankytojų užsimezga kur kas glaudesnis ryšys, nei galėtų būti tarp pardavėjo ir pirkėjo.

– Šiandien jūsų salono sienas puošia Černis giminės paveikslai. Knieti paklausti, kaip sugebėjote įtikinti savo giminaičius iš mamos pusės dalyvauti Astos Kavaliauskaitės sugalvotoje avantiūroje "Meno genas". Ir kokie žmonės čia pristato savo darbus?

– Tie žmonės yra viskas kartu: ir mūsų giminaičiai, ir menininkai, ir verslininkai.

– Gal galėtumėte patikslinti, ką turite omeny tai sakydama?

Mano mama atliko milžinišką darbą. Tai ji buvo toji tylioji generolė, toji nematoma tarpininkė, kuri stengėsi palaikyti giminės ryšį, domėtis užjūrio giminaičiais ir neleisti jiems nutolti nuo savo šaknų.

– Kad verslas ir yra menas (juokiasi). Pradėkime nuo mano močiutės, kuri gyveno jau po karo. Darbas, vadyba, menai – pas ją viskas egzistavo drauge. Ir dabar dažnai su mama stebimės, kaip ji dar tais gūdžiais sovietmečio laikais mokėjo kuo puikiausiai verslauti. Ji augino gėles, komponavo gėlių puokštes. Visoje Kazlų Rūdoje mano močiutės namas buvo gražiausias, nes visuomet prižiūrėtas ir sutvarkytas. Ten ji buvo susikūrusi tokį mikroklimatą, kad, nepaisant to, kas vyktų už jo sienų, namuose visuomet būdavo gera ir jauku.

O kaip ji mokėjo motyvuoti darbui savo anūkes! Leisdavome pas ją vasaros atostogas. Tad tekdavo ir prekiauti, ir bendrauti su žmonėmis, ir prižiūrėti gėles. Iš tiesų, kai dabar pagalvoju, tos vasaros būdavo kupinos tikro juodo darbo. Bet! Kai aplink visi skundėsi, kad nėra pinigų, pas močiutę jų niekados netrūkdavo. Todėl mes su sese galėdavom dažnai šukuoti Kazlų Rūdos parduotuves. Aišku, tais laikais asortimentas buvo kuklus, bet ketvirtadieniais į knygyną atveždavo naujų knygų! Mums tai buvo vau!

– Taigi jūsų močiutė dar anais laikais buvo puiki vadybininkė ir estetė, o jūs pati, 2007 m. įkurdama saloną "Jaukūs namai", tik patvirtinote, kad taip pat turite tą dvigubą geną?

– Galbūt (juokiasi). Iš tiesų mūsų močiutė Salomė Mitrauskienė buvo puiki vadybininkė. Jei kokia kaimynė užsukdavo paplepėti, tai ji tučtuojau šią įdarbindavo. Niekada nesame mačiusios jos tuščiai burną aušinant ir nieko neveikiant. Beje, Salomės portretas, tapytas mūsų giminaičių iš užsienio, netrukus papildys "Meno geno" parodą.

– Tapytas jūsų giminaičių? O kaip ir kada juos atradote – iš mados, naudos ar nuobodos (kirčiuoti reikėtų paskutinįjį skiemenį) per užsitęsusį karantiną?

– Oi, ką jūs. Atradome ir pradėjome bendrauti jau gerokai seniau, gal nuo kokių 2000-ųjų. Sakydama "giminaičiai", galvoje turiu tris močiutės brolio Justino vaikus iš penkių, kurie parodė norą bendrauti. Visi jie užsieniečiai, kurių tėvas po Antrojo pasaulinio karo emigravo į Angliją.

Pusbrolių istorija labai intriguojanti ta prasme, kad pradžioje buvę tik verslininkai, jie abu vėliau kažkaip sugebėjo įsipaišyti į meno vagą (juokiasi). Petras Černis, palikęs Angliją ir išsikėlęs gyventi į Naująją Zelandiją, yra garsus buvęs verslininkas. Kodėl sakau buvęs? Nes… prieš maždaug 20 metų jis ėmė kurti naują karjerą – būdamas 48-erių P.Černis įstojo į Florencijos meno akademiją, ją baigė ir išmoko tapyti garsiojo Leonardo Da Vinci stiliumi. Didžiuodamasi galiu parodyti, kad į mūsų galeriją atkeliavo trys originalūs jo darbai. Mano pačios seniai išsvajotas portretas (atliktas kreidine pastele) ir dar du, piešti naudojant aliejinę techniką. Pažvelgus į juos išsyk matyti, kad P.Černis be galo žavisi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapyba, todėl ir jo darbuose galima rasti šio garsaus lietuvių menininko bei filosofo kūrybos atspindžių. Turiu kelias jo riboto tiražo reprodukcijas su autoriaus parašais. Ir dar ruošiu vietą dviem originalams, kuriuose turėtų būti mano prosenelės Magdalenos ir močiutės Salomės iš Kazlų Rūdos portretai.

Impulsas: šį A.Kavaliauskaitės portretą iš fotografijos nutapė Naujojoje Zelandijoje gyvenantis P.Černis. "Kai jį gavau, nusprendžiau daryti giminaičių darbų parodą", – sako Asta.

– Įdomi istorija, kaip verslininkas virto tapytoju… O kada toji istorija pasidarė žinoma ir jūsų, lietuvaičių, ausims?

– Gal prieš 20 metų. Černiai – tai mano močiutės brolio šeima, su kuria mes susipažinome, kai jis svečiavosi Lietuvoje. Labai daug bendravome, atradome bendrų sąlyčio taškų. Labiausiai man įstrigo jo sūnaus P.Černiaus žodžiai, kad jo dirba abi smegenų dalys – meniškoji ir versliškoji. Vieną dieną jis – tas, o kitą – jau kitas. Labai panašiai galėčiau apibūdinti ir save.

Prieš trejus metus P.Černis persikėlė gyventi iš Anglijos į Naująją Zelandiją. Kad žinotumėte, kiek aš straipsnių perskaičiau apie jį Naujosios Zelandijos spaudoje ir kaip toji šalis didžiuojasi tokiu talentingu imigrantu! Jis ir tapybos dėstytojas, ir įvairių meno parodų kuratorius.

– Minėjote, kad pirmiausia iš Anglijos į Naująją Zelandiją išvyko jo dukra Ana Viktorija Černis, o tik paskui lagaminus ėmė krautis tėvai?

– Tikrai taip. Bet įdomiausia, kad per šitą karantino laikotarpį buvusi abejinga menams A.V.Černis irgi tapo savotiška menininke. Tik ji pasuko į šiek tiek kitokius nei tėvo menus: pasirinko skaitmeninę grafiką. Dabar su nekantrumu laukiu Viktorijos paveikslų, kurie turėtų būti kitokie, nei jau esantys parodoje. Mat A.V.Černis dirba reklamos agentūroje.

– Jei gerai supratau, tai Černių "Meno genas" pamažu tik įgauna pagreitį. Kai kurių giminaičių darbai dar keliauja iš už jūrų marių į Lietuvą. Ar užteks "Jaukių namų" sienų jiems visiems sutalpinti?

– Jei neužteks, tuomet vienus eksponatus keisime kitais. Šiuo metu dar laukiu atvykstant P.Černio žmonos keramikos ir jo sesers Virginijos akvarelės. Taip pat dešimt modernaus meno paveikslėlių (dar neįrėmintų, nepasportuotų) jau atkeliavo iš Anglijos, iš Petro brolio Justino Černio namų. Jo istorija irgi verta dėmesio. Tik įsivaizduokite – tapantis reklamos agentas. Vieną iš jo darbų turi įsigijęs atlikėjas Eltonas Johnas! Įdomi detalė – kad nepainiotų verslo ir meno reikalų, savo darbus jis pasirašo slapyvardžiu Eugene Joseph.

Mano mylimoje Japonijoje yra toks posakis: mus sujungia raudonas siūlas. Tai reiškia, kad netikėtai sutinki žmogų, ir jis tau tampa be galo brangus.

– Ar tokią parodą iš giminaičių meno lobynų rengiate pirmą kartą?

– Tiesą sakant, ne. Kai kurie paveikslai jau kabojo mūsų salono erdvėse. Bet dabar, kaip aš sakau, tenuvilnija antroji meno banga! Už ją turime būti dėkingi karantinui (kvatojasi). O buvo taip… Ėjo pirmosios karantininės Velykos. Šventėme jas glaudžiame šeimos rate, kartu paminėdamos ir mano gimtadienį. Staiga į galvą šovė mintis parašyti P.Černiui žinutę į Naująją Zelandiją – kaip ten jis laikosi, kaip jo šeima, ar griežtas pas juos karantinas ir pan. Mūsų nuostabai, Petras sureagavo žaibiškai ir išsyk atrašė, kad vos tik pradės veikti paštas, jis išsyk atsiųs man seniai žadėtą portretą, tapytą iš mano senos nuotraukos.

– Ar tą, kuris dabar jau puošia gražiausią jūsų salono kampelį?

– Būtent. Su tuo portretu susijusi dar viena įdomi istorija. Savo juodai baltą nuotrauką Petrui Černiui buvau nusiuntusi prieš kokius penkerius metus. Prašiau, kad giminaitis mane iš tos nuotraukos nutapytų. Tiesa, ji buvo labai prastos rezoliucijos, tad procesas užsitęsė. Žodžiu, savo portretą Petro tinklalapyje užtikau jau jam gyvenant Naujojoje Zelandijoje. Kai paprašiau atsiųsti į Lietuvą, pasakė, kad paveikslą išmetė, nes pasirodė per mažai gilus. Vos infarkto negavau! Man juk būtų tikęs bet koks. Paskui ir vėl stojo tyla, kol pagaliau, pasibaigus karantinui, aš jį gavau ir vos išvydusi nusprendžiau daryti parodą. Ne bet kokią – savo giminaičių darbų: tokie man jie visi pasirodė šaunūs! Tuomet mano mintį pasigavo ir Petras Černis. Užjudino savo žmoną keramikę. Ir dukrą Viktoriją. Pajutau begalinį džiugesį, kad mano giminaičiai visi taip vieningai, su entuziazmu priėmė mano idėją.

– Ne paslaptis, kad šiais laikais mes labai susvetimėję, mažai bendraujame netgi su pačiais artimiausiais žmonėmis. Sakykite, kaip jums pavyko prikalbinti užsieniečius gimines ne tik palaikyti ryšį su Lietuva, bet dargi atidaryti čia savo darbų parodą?

– Už tai esu dėkinga savo mamai. Kai dėdė Justinas dar buvo gyvas ir keletą sykių viešėjo Lietuvoje, mano mama atliko milžinišką darbą. Tai ji buvo toji tylioji generolė, toji nematoma tarpininkė, kuri stengėsi palaikyti giminės ryšį, domėtis užjūrio giminaičiais ir neleisti jiems nutolti nuo savo šaknų.

Prisipažinsiu, tikrai nesitikėjau, kad galime jiems nuoširdžiai rūpėti. Pasirodo, dar ir kaip galime. P.Černis, buvęs verslininkas, labai mums padėjo, negailėjo patarimų ir salono kūrimo veikloje. Jau tada ėmiau jausti, kad mes, tolimos giminaitės iš Lietuvos, jam rūpime. Kodėl? Hmm… Galbūt dėl to, esančio visų mūsų kraujyje, meno geno (juokiasi).

– Ką žinote apie šių dviejų menininkų tėvą Justiną Černį?

– Justinas po karo išvyko į Angliją ir ten gavo inžinieriaus diplomą. Maža to, dar grojo vargonais Šv.Kazimiero bažnyčioje, mat buvo be galo muzikalus. Jis stengėsi kiek galėdamas išlavinti savo vaikus, kurių turėjo penkis (kaip jau minėjau, trys iš jų panoro su mumis bendrauti). Užtikrinti jiems puikią ateitį, kad svetimoje šalyje šie nebūtų vien tik vargšai emigrantai. Jo žmona taip pat buvo be galo išsilavinusi moteris, pradinės mokyklos direktorė.

– Tie meniški giminiški ryšiai – ir jums pačiai didelis įkvėpimas?

– Tai jau tikrai. Mano mylimoje Japonijoje yra toks posakis: mus sujungia raudonas siūlas. Tai reiškia, kad netikėtai sutinki žmogų, ir jis tau tampa be galo brangus. Manau, tarp mūsų įvyko kažkas panašaus. Net pažadėjau sau – būtent dėl jų, tų mūsų užsieniečių, – parašyti nedidelę giminės knygą. Juk jie apie mus, lietuvius, beveik nieko žino. Tikiu, kad mūsų visų pastangomis prieš 20 metų užmegztas bendruomeniškumo ryšys duos saldžių vaisių. Juk paprastai, jei turi užsienyje giminaičių ir nori su jais bendrauti, tai dar nereiškia, kad ir jie trokšta to paties (kvatojasi). O Černiai nori.

– Gal dėl to, kad jums visiems – tiek gyvenantiems Lietuvoje, tiek Anglijoje, tiek Naujojoje Zelandijoje – menas yra bendras vardiklis?

– Ir dar pridėčiau – didelė laimė. Nes tu turi ir draugus, ir gimines kartu. Netrukus žada atkeliauti dar vienas P.Černiaus darbas – mūsų prosenelės Magdalenos portretas auksiniais rėmais. Iš tokio mums rodomo dėmesio galiu daryti prielaidą, kad jiems ne tas pats, kaip mes čia gyvename. Jų pozicija tikrai ne tokia, kaip kai kurių emigrantų, nenorinčių nieko žinoti apie savo šalį ir ten likusius dėdes ir dėdienes. Galbūt mes pasiekėme savo jėgomis maksimumą čia, o jie tą patį padarė būdami ten, – štai todėl mes taip puikiai ir susikalbame.

– Marija Širvinskaitė – dar viena jūsų po visą pasaulį išsibarsčiusios giminės atstovė, beje, gyvenanti Lietuvoje. Jos darbus taip pat eksponuojate salone.

– Marija yra mano sesers dukra. Iš trijų jos vaikų pati meniškiausia. Be proto darbšti mergaitė. Dailės akademijos antrakursė, studijuoja interjero dizainą ir dirba dviejuose darbuose. "Meno genui" Marija pristatė du darbus, atliktus paprastu pieštuku. Pasak merginos, tų sudėtingų barokinių detalių paišymas jai buvo tikras iššūkis, kurį ji įveikė… irgi per karantiną! Man džiugu, kad pavyko įtraukti į savo projektą ir jaunimą, kuriam šiais laikais dėmesio nereikia, ir kad Marija, būdama tokia užsiėmusi, sutiko dalyvauti. Jei atvirai, bandau išlaikyti tą mudviejų ryšį per darbą. Nes panašiai elgėsi ir mūsų močiutė, nuolat kartodavusi: ir pabendrauji, ir nudirbi! Nuo savęs aš dar pridėčiau – ir neprarandi ryšio su gimine!

Mano močiutė irgi nebuvo kažkokia liaudies meistrė, bet ji dirbo. Ir dirbo lengvai. O tai irgi didelis menas.

Indėlis: M.Širvinskaitė parodai pristatė du darbus, atliktus paprastu pieštuku. Sudėtingų barokinių detalių paišymas jai buvo tikras iššūkis, kurį ji įveikė per karantiną

– Jūs teisi. Ir kuo toliau, tuo labiau mes trokštame grįžti prie pradžių pradžios, savo tapatybės. Lietuvoje netgi atsirado tokia paslaugų sritis – atliekami genealoginiai tyrimai, ieškoma žinių archyvuose, sudarinėjami šeimos medžiai. Kaip manote, ar tai tik laikina mada?

– Kas žino. Bent jau man atrodo, kad tai labai įdomu. Sužinoti savo tapatybę, gauti žinių, kas aš esu.

– O kas esate jūs? Kokia jūsų tapatybė?

– Pagal pirmąją specialybę esu vaikų gydytoja. O pagal antrąją (juokiasi) – Londono KLC dizaino mokyklos absolventė. Joje mokiausi nuotoliniu būdu, negyvenau Londone, nes tuo pačiu metu turėjau ir dirbti. Taigi, ir aš jau šiek tiek susijusi su menais... Tie genai, pasirodo, veikė nesąmoningai ir padarė lemiamą įtaką mano tapatybei. Juk nelikau gydyti vaikų. Lygiai prieš trylika metų drauge su mama įkūriau meno saloną "Jaukūs namai", kurį įrengti, išpuoselėti padėjo dabar jau amžiną atilsį menininkė Jūratė Rekevičiūtė.

– Saloną prižiūrite, parodas rengiate dviese – drauge su mama Dalia. O koks procentas menų yra jūsų mamytės genuose?

– Cha... geras klausimas. Ji baigusi lengvąją pramonę, dirbusi su kailiais. Mama meno nekuria (kaip ir aš pati), bet, patikėkit, jį išmano puikiai. Antraip – kaipgi mūsų namuose būtų tiek daug paveikslų?!

Mano močiutė irgi nebuvo kažkokia liaudies meistrė, bet ji dirbo. Ir dirbo lengvai. O tai irgi didelis menas. Kaip ir menas pajausti, kokias idėjas diktuoja mūsų salono lankytojai, o paskui jas įgyvendinti. Tai reiškia, kad tu turi mokėti klausytis ir išgirsti, ko jie tikisi iš tavęs. Kaip vienas iš tokių įsiklausymų į savo lankytojus ir gimė projektas "Perdaryta tekstilė". Iki šiol žmonės neša mums senovines, kandžių sukapotas lovatieses, rankšluosčius, juostas, o mes prikeliame visą tą senovinį protėvių palikimą naujam gyvenimui. Patikėkit, žiauriai smagu! Štai per tokias akcijas-atrakcijas, edukacijas, įvairius projektus mes įgyjame naujų draugų iš įvairiausių sferų, kuriuos labai branginame.

Šiandien juos – mūsų senbuvius, o ir būsimus naujus bičiulius – kviečiame į "Jaukius namus", į giminystės ir draugystės sintezėje gimusią "Meno geno" parodą, kuri bus nuolatos papildoma iki pat 2021-ųjų sausio pabaigos.