Kasmet plėtėsi

"Burbuliatorius" – Lietuvoje gimusi, tradicija tapusi ir pasaulyje paplitusi iniciatyva. Nuo 2009 m. iš iniciatyva suburdavo ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių miestų gyventojus pūsti muilo burbulus. Ja siekta atgaivinti viešas erdves ir paskatinti miestiečius plėtoti nekomercinio laisvalaikio scenarijus. Iniciatyvos sumanytojas – miesto žaidimų ir tyrimų laboratorija Laimikis.lt.

Miestiečiai kas antrą vasaros pirmadienį, vakarais, miestų erdvėse rengdavo iškylas, dalyvaudavo meninėse improvizacijose ir literatūros skaitymuose, eksperimentuodavo su pačiais paprasčiausiais ir milžiniškais muilo burbulais. Dalyvauti renginyje galėjo kiekvienas: tereikėjo atsinešti muilo burbulų skysčio buteliuką.

Vilniuje gimusi iniciatyva unikali tuo, kad ji vykdavo vienu metu daugiau nei penkiolikoje Lietuvos ir užsienio miestų, tiesdama tiltus tarp jų gyventojų. Pernai tą pačią dieną ir valandą žmonės į renginius būrėsi net 28-iuose Lietuvos ir užsienio miestuose.

Mūsų įsitikinimu, kolektyvinis kūrybinis veiksmas gali atgaivinti užmirštas miesto vietas, jis sukuria emocinį ryšį tarp miestiečių ir pasirinktos vietos.

"Burbuliatorius" subūrė užsienyje gyvenančias lietuvių bendruomenes. Dažniausiai "Burbuliatorius" pasiekdavo užsienio miestus keliaujančio jaunimo ir į užsienį atsikrausčiusių gyventi šeimų dėka. Ši iniciatyva būdavo plačiai pristatoma skirtingų šalių spaudoje, garsindama Lietuvos gyventojų kūrybingumą.

Kiekviename mieste buvo ir tradicinė "burbuliavimo" vieta. Vilniuje tai Lukiškių aikštė, Kaune – iš pradžių erdvė prie Soboro, vėliau – žalia erdvė prie Kauno pilies, Klaipėdoje – Atgimimo aikštė, Alytuje – Jaunimo parkas.

Kaip "Kauno dienai" teigė viena iniciatyvos autorių, miesto antropologė Jekaterina Lavrinec, "Burbuliatorius" buvo sugalvotas kaip viešųjų miesto erdvių gaivinimo ritualas, suburiantis miestiečius iškyloms ir kitokioms veikloms viešose erdvėse.

Tikslas: J. Lavrinec siekė sukurti „Burbuliatorių“ kaip miesto ritualą, kuris burtų miestiečius viešose erdvėse – aikštėse, skveruose, parkuose. Laimikis.lt archyvo nuotr.

"Mūsų įsitikinimu, kolektyvinis kūrybinis veiksmas gali atgaivinti užmirštas miesto vietas, jis sukuria emocinį ryšį tarp miestiečių ir pasirinktos vietos, padeda išvystyti naujų veiklos scenarijų. Šiam erdvių prijaukinimo procesui reikia laiko", – mano viena iš "Burbuliatoriaus" sumanytojų.

Šios iniciatyvos pranašumas, anot pašnekovės, – jos absoliutus atvirumas. Mat atvirumas visiems yra esminis viešų erdvių bruožas. Aikštės savo kilme yra ne oficialių paradų, o susitikimo ir dialogo tarp skirtingų miesto gyventojų grupių vieta.

Paskatino kūrybingumą

"Kai pradėjome rengti "Burbuliatorių" 2009-aisiais, Lietuvos miestuose buvo daug žalių, patogių maloniai leisti laiką erdvių, kurios tiesiog stokojo idėjos, ką žmonės ten gali veikti. Jos nebuvo apleistos, bet  buvo tarsi užmirštos. Ir mes galvojome, kad tokios iniciatyvos kaip "Burbuliatorius" gali išjudinti gyventojų idėjas, ką galima veikti tokiose erdvėse, – pasakoja J.Lavrinec. – Tad mes siūlėme tik paprastą veiksmą – susibūrimą, o patys gyventojai toliau jį pratęsdavo. Ir kildavo tikrai labai kūrybingų sprendimų, "Burbuliatorius" transformuodavosi į naujas iniciatyvas."

Skirtinguose miestuose atsirasdavo vis naujų pasiūlymų, ką galima būtų daryti, – organizatoriai buvo tam atviri. Galiausiai kiekviename mieste išsirutuliojo savos tradicijos. Pavyzdžiui, Kaune vienu metu buvo populiari jaunimo iniciatyva "Sofos vakarai" – jaunimas, kai "Burbuliatorius" prie Soboro baigdavosi, išsinešdavo sofas į Laisvės alėją, ten įsitaisydavo ir iš pradžių tiesiog sėdėdavo vakarais, o vėliau sugalvojo, kad reikia tą laiką išnaudoti muzikai. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Šilutėje, "Burbuliatoriaus" metu pasirodymus rengdavo vietos muzikantai, koncertus organizuodavo muzikuojantys vaikai. Vilniuje pasirodymus rengė fakyrai, ugnies žonglieriai, muzikantai.

Viešos miesto erdvės atskleidžia miesto tapatybę, paties miesto ir jo gyventojų charakterį.

Grindinių manija

Kažkada, vos pradėjus "Burbulatorių", buvo ieškoma, kuo miestų viešose erdvėse užsiimti, metams bėgant, situacija pasikeitė, ir dabar jau ieškoma, kur yra viešų erdvių, tinkamų visuomenei susiburti. Pastaruoju metu, kaip teigia J.Lavrinec, miestuose vyksta labai daug visokių viešų erdvių tvarkymo darbų. Deja, naudos iš tų darbų nedaug.

"Vilniuje, pavyzdžiui, "Burbuliatorius" ilgą laiką vyko Lukiškių aikštėje. Tačiau galiausiai ją taip perdarė, kad su burbulais nelabai ir galėjome ten rinktis: užliesime grindinį, jis bus slidus ir vaikams jau bus nesaugu, – sako renginio sumanytoja. – Tada mes persikėlėme prie būsimų tautos namų ar koncertų salės, bet Tauro kalnas dabar irgi yra perkastas ir aptvertas. Išsikėlėme į pievą prie Baltojo tilto, bet ir ją perkasė, ir iki šiol darbų negali baigti."

Kituose miestuose, anot miesto antropologės, situacija panaši. Skiriama lėšų viešoms erdvėms tvarkyti, bet jas taip nutvarko, kad arba nesinori į tą vietą grįžti, arba net neaišku, kada ir kuo tie darbai pasibaigs.

Pasak J.Lavrinec, gausybė erdvių skirtinguose Lietuvos miestuose, kuriose vyko "Burbuliatoriai", dabar yra išgrįstos, pastatyti keli suoliukai. Žmonės ten jau nesirenka, nes tai yra tiesiog nepatogu, – jie nori įsitaisyti jaukiai žaliuose plotuose, kur tuo pačiu metu galima ir papramogauti, ir paiškylauti.

"Dabartines viešas erdves jau reikia gaivinti dėl kitos priežasties – jos lieka mirusios po nesėkmingos rekonstrukcijos, – sako pašnekovė. – Vienas iš tokių pavyzdžių – Vilniaus Rotušės aikštė. Rekonstruojant ji buvo visiškai išgrįsta, nepalikta vietos želdiniams. Rezultatas – centrinė aikštė sostinės senamiestyje yra visiškai nelankoma gyventojų. Tai reiškia, kad investicijos į rekonstrukciją buvo įdėtos veltui, lėšos iššvaistytos."

Pasak miesto antropologės, tolesnis tokių nesėkmingai atnaujintų erdvių likimas priklausys nuo to, ar dabar miestai skirs papildomą finansavimą dar kartą joms perdaryti. To reikia, nes žmonės tiesiog nenori tose kaitriose išgrįstose aikštėse leisti laiko. Ir tai, deja, daugelio miestų problema.

Kai kurie specialistai jau ne vienus metus bando atkreipti dėmesį, kad negalima taip darkyti viešų erdvių – miestai praranda savitumą, dvasią, visų jų aikštės vienodos, net su tokiais pačiais suoliukais. Viešoje erdvėje ne kartą buvo prašyta stabdyti tokias renovacijas – geriau ilgiau pagalvoti, gal kartais net prarasti tas europines investicijas, bet kartu su gyventojais rasti tokį sprendimą, kuris tikrai tenkins miestiečius ir kvies juos ten kurti. Juk svarbu turėti gyvybingas erdves, o ne tik tai, kad jose būtų paklotos naujos plytelės ir trinkelės.

"Miestas gyvas, jeigu gyvos jo viešos erdvės, jeigu miestiečiai jose renkasi ir kažką veikia, – sako J.Lavrinec. – Viešos miesto erdvės atskleidžia miesto tapatybę, paties miesto ir jo gyventojų charakterį. Jose vykstantys renginiai parodo, kuo gyvena miestas, kokių talentų jame yra, galiausiai, kaip žmonės bendrauja tarpusavyje ir kas jiems svarbu."

Norima sukurti naują strategiją – organizuoti „Burbuliatorių“ ne centrinėse viešose erdvėse, o kitose patogiose vietose.

Renginys sugrįš

Tad šią vasarą organizatoriai "Burbuliatoriaus" renginius pristabdė, nors nepraranda vilties, kad kitais metais vėl startuos. Tik iki to laiko norima sukurti naują strategiją – organizuoti "Burbuliatorių" ne centrinėse viešose erdvėse, o kitose patogiose vietose.

Dar viena alternatyva – surasti bendruomenėms savo rajone žalesnę vietą, kad "Burbuliatorius" vyktų lokaliai, kiemuose. Tai vienytų ir pačias bendruomenes – susipažintų, vaikai susidraugautų, užsimegztų naujų kontaktų.

"Mums, organizatoriams, "Burbuliatorius" reikalingas kaip galimybė praleisti laiką su miestiečiais. Jis visiems suteikia teigiamų emocijų. Tad mes tikrai norime, kad renginys toliau gyvuotų, – tikimės, kad taip ir bus. Juo labiau kad poreikis tikrai yra – patys gyventojai prašo, kad grąžintume jį. Tad darysime viską, kad jis toliau galėtų gyvuoti, tik tai jau nebus "Burbuliatorius" centrinėse aikštėse. Bet pati iniciatyva į miestus tikrai grįš", – tikina J.Lavrinec.

Miesto žaidimai populiarėja ir įvairėja

* "Burbuliatorių" rengianti grupė Laimikis.lt – tai miesto žaidimų ir tyrimų laboratorija, kurios viena iš iniciatyvų – miestų gaivinimas įvairiausiais būdais. Vienas jų – miesto žaidimai. Dažniausiai tai orientacinio žaidimo pagrindu sudaryti maršrutai, skirti kažkurio miesto ar vietovės paveldui, istorijai, žmonėms pažinti ar prisiminti.

Patiko: sostinės Šnipiškių gyventojai noriai kūrė gatvės mozaikas. Laimikis.lt nuotr.

* "Mūsų kuriami žaidimai, viena vertus, leidžia įsižiūrėti į tai, ką išskirtinio turi miestai arba rajonai, sudaryti galimybę miesto svečiams jį pažinti, o vietos gyventojams – susipažinti su savo miestu iš naujo", – sako J.Lavrinec.

* Miesto žaidimų idėja pastaruoju metu įvairiuose miestuose tampa vis populiaresnė, o žaidimai – vis įvairesni. Užduočių sugalvojama visokiausių: surasti tam tikrus objektus, užmegzti kontaktą su vietiniais gyventojais, išsiaiškinti kažkokius vietovės istorijos faktus, rasti informacijos apie tam tikras vietas, atsakyti į klausimus. Kuriant žaidimus į talką pasikviečiami ir vietos gyventojai, nes jie neretai žino labai įdomių faktų apie savo vietovę ir gali papildyti net specialistų žinias. Pavyzdžiui, viename mieste kuriant žaidimą gyventojai parodė betoninį sfinksą, kuris slėpėsi vieno namo kieme – šis netikėtas elementas, visiškai ne iš Lietuvos konteksto, taip pat buvo įtrauktas į žaidimo maršrutą.

* Pagrindinė miesto žaidimų idėja – suaktyvinti santykį su miestais ar jų rajonais, tam tikromis vietovėmis. Ir net vietiniai tų vietovių gyventojai gali iš naujo tas vietas pažinti, atkreipti dėmesį į detales, pro kurias paprastai vos ne kasdien praeina nepastebėdami, arba sužinoti naujų dalykų, kurių nežinojo anksčiau.

* "Mes užsiimame ir kaimynijų gaivinimu, buriame gyventojus į įvairias kūrybines veiklas, – pasakoja J.Lavrinec. – Pavyzdžiui, sukūrėme "Gatvės mozaikos" maršrutą Vilniuje po Šnipiškes. Šis rajonas XVII–XVIII a. garsėjo savo keramikos dirbtuvėmis, po to ilgą laiką tai buvo pamiršta. Šnipiškės buvo pristatomos kaip nepalankus gyvenimui, kriminalinis rajonas. Subūrę vietos gyventojus mes pasiūlėme labai paprastomis priemonėmis, naudojant keramiką, kurti mozaikas ant elektros stulpų. Kai kurie gyventojai pasiūlė kurti mozaikas ir ant jų akmeninių namų fasadų. Taip atsirado pačių gyventojų sukurtas "Gatvės mozaikos" maršrutas kaip nuoroda į senąją rajono istoriją."

* Miesto žaidimų ir tyrimų laboratorija buvo pakviesta artėjančiam renginiui "Kaunas 2022" kartu su Kauno rajono bendruomenėmis sukurti žaidimą apie tai, ką žmonės veikia prie Nemuno. Besidomint istorija paaiškėjo, kad kauniečiai visada aktyviai lankėsi prie Nemuno, organizuodavo ten plenerus, knygų, poezijos skaitymus. O ir dabartinis jaunimas turi nemažai idėjų, kaip galima atgaivinti pakrantes ir pačią upę, kuri tarsi tik ir laukia to santykio su žmogumi. Šiuo metu vyksta kūrybinis procesas ir artimiausiu metu planuojama "Kaunas 2022" organizatoriams pristatyti šiai progai skirtą "Smegenų šturmo" žaidimą.