Kauno Laisvės alėja turi keletą gyvų kultūros ženklų, kurie suteikia jai išskirtinės šilumos ir žavesio. Jei kurią dieną čia nepamatysi kavą gurkšnojančio poeto Gintaro Patacko, pajusi tokią tuštumą, lyg nuo centrinio pašto fasado kas būtų nukabinęs laikrodį. Vienas iš tokių žmonių, ryškiai įsirėžusių ne tik į Laisvės alėjos, bet ir viso Kauno kultūrinį reljefą, be abejo, yra režisierius Gytis Padegimas.

Patyręs teatro pedagogas, Michailo Čechovo kūrybinio metodo žinovas ir skleidėjas, režisuojantis įvairių šalių teatrų scenose, skaitantis paskaitas visame pasaulyje, Kaune dirba ne taip jau ir dažnai. Todėl ypač džiugu, kad Laisvės alėja jis vėl žygiuoja į darbą. Šį kartą – į Kauno kamerinį teatrą, kur repetuoja naują spektaklį pagal airių dramaturgės Marie Jones pjesę "Akmenys jo kišenėse". Po repeticijos Kauno kameriniame teatre šnekučiuojamės apie žmones ir laiką.

– Jūsų kūrybinėje biografijoje dera teatro teoretiko ir praktiko veiklos. Nuolat dėstote studentams, vedate seminarus ir statote spektaklius. Kaip jumyse sutaria teoretikas ir praktikas? Jie vienas kitam trukdo ar padeda?

– Greitai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėsiu skaityti paskaitas būsimiems režisieriams ir jau dabar, vaikščiodamas gatvėmis, aš mezgu įvadinę paskaitą. Joje bus klausimų apie šiandienos teatro procesą, kurie man kyla kaip teatro praktikui, repetuojant ar stebint spektaklius Lietuvoje, Maskvoje, Berlyne, Londone. Noriu savo paskaitose (režisūros istorijos ir teorijos) su jaunais žmonėmis kelti tuos klausimus ir kartu ieškoti atsakymų. Ir repeticijų salė, ir auditorija man yra teatro dirbtuvės. Teoriškai iškylančias mintis, įžvalgas bandau patikrinti praktiškai, o daugybės metų praktika kelia vis naujų klausimų, į kuriuos mėginu atsakyti teoriškai, t.y. skaitydamas knygas. Aš esu knygų žmogus, man labai patinka skaityti, kai aš pavargstu, man didžiausia atgaiva – stora knyga. Kodėl aš dėstau? Man norisi jaunus žmones apsaugoti nuo dviračio išradinėjimo. Režisūra yra kultūringa ir inteligentiška profesija, režisierius turi labai daug žinoti. Kadangi pats turiu nemažą įdirbį, noriu jaunus žmones supažindinti su tuo, kas jau buvo, kad jie galėtų nuo tos vietos eiti toliau, kad neišradinėtų to, kas jau seniai išrasta. Iš kitos pusės, sakoma, kas septyneri metai pasikeičia teatro kalba, teatras yra gyvų žmonių menas gyviems žmonėms, jis visada bus problemiškas, visada bus krizėje ir virsme. Teorija yra tam, kad suvoktume, kas buvo, matytume, kas yra šiandien, ir galbūt galėtume prognozuoti ateitį.

– Ar teorinis bagažas, žinojimas, kiek daug jau sukurta iki jūsų, nestabdo jūsų kūrybos polėkio?

– Aš moku atsiriboti. Man labai patinka vaikščioti į teatrą, kai aš nesu atsakingas už galutinį rezultatą. Pavyzdžiui, ne taip seniai mes su Jonu Vaitkumi vaidinome K.Smedso "Vyšnių sode". Man labai patiko nusimesti visą žinojimą, nė sekundę neatėjo į galvą mintis, kaip aš pats statyčiau "Vyšnių sodą". Aš visiškai atsidaviau režisieriui. Kai visą gyvenimą pats esi atsakingas, pats vadovauji orkestrui, pats turi surasti koncepciją, yra labai malonu nusimesti bet kokią atsakomybę ir daryti tai, ką tau liepia. Yra skirtingi vaidmenys, kuriuos gyvenime prisiimi, ir reikia mokėti juos vaidinti. Ką tik Klaipėdoje repetavau milžinišką spektaklį su 50 žmonių, o dabar dirbu su dviem aktoriais, ir tos patirtys yra skirtingos. Dirbdamas su studentais aš visą laiką galvoju, kad mano teorinis pasiruošimas yra per mažas, skaitydamas teorinį kursą aš vėl kimbu į naujas knygas, nes man vis atrodo, kad aš nepakankamai pasiruošęs.

– Ar jūsų spektakliai skirti taip pat eruditams? Ar nebijote būti nesuprastas ne tiek apsiskaičiusios publikos?

– Niekada nebūsi suprastas visų. Man svarbiau ne būti suprastam, bet būti nuoširdžiam. Vasarą savo sodyboje Juškonyse aš mėnesį vaikštau basas, puikiai bendrauju su kaimynais kaimiečiais, šneku dzūkiškai kaip savas, man ne problema susikalbėti su įvairaus lygio žmonėmis. Ir mano spektakliai "Mūsų miestelis", "Kreditoriai", "Ilga Kalėdų vakarienė" buvo suprantami ir intelektualams, ir visiems kitiems. Nes ten kalbu apie žmogų, kalbu be pozos, nebandydamas nei linksminti, nei moralizuoti, bet būdamas savimi. Esu toks, koks esu, ir mano spektakliai yra tokie, kokie yra. Vieni priima ir džiaugiasi, kiti nepriima ir žiūri kitus spektaklius.

– Apie ką jūsų spektakliai? Kaip renkatės pjeses pastatymams?

– Nors aktyviai dalyvauju socialiniame, politiniame gyvenime dar nuo Sąjūdžio laikų, bet teatre niekada nestačiau politinių spektaklių. Ir niekada nestatysiu. Todėl man nereikėjo jokios perestroikos. Teatre nuo pat pirmų darbų iki dabar aš statau apie žmogų ir laiką. Apie tai ir pjeses renkuosi. Štai dabar aš einu į repeticiją Kęstučio gatve, kur prabėgo mano vaikystė, aš prisimenu kaštoną, kurio nebėra, aš matau namą, kuriame gyveno graži mergaitė Edita, kuriai aš buvau neabejingas. Vėliau daugybę metų mes eidavome pro šias vietas ir prasilenkdavome, kai kitus žmones sutinku nuolat. Dar einu gatve ir žinau, kad štai tame name gyveno mano bendraklasiai žydai, nė vieno iš jų čia seniai nebėra. Va tai yra mano tema – žmogus ir laikas. Kaip sakė Thorntonas Wilderis, ne mes nugyvename gyvenimą, bet gyvenimas nugyvena mus. Per mus prateka laiko upės, mes gyvename ir nematome tos akimirkos, kuri yra čia ir dabar. Žmogaus akistata su laiku – esminė mano gyvenimo tema. Apie tai net ir mano paskaitos. Kadangi dėstau M.Čechovo metodą, kuris iš esmės yra apie kūrybiškumą, aš stengiuosi, kad žmogus suvoktų, jog jo gyvenimas yra vienas. Reikia branginti kiekvieną akimirką, nes čia pat gali visko netekti. Manau, kad geras spektaklis yra ne festivaliams, ne teatro gurmanams, ne kritikams. Visada stačiau daug lietuviškų pjesių, nes esu įsitikinęs – nesvarbu, kad Lietuvoje šiuo metu negyvena šekspyras, bet mes privalome statyti lietuviškas pjeses, nes tik jomis mes galime pasakyti tai, ką išgyvename čia ir dabar. Puikus pavyzdys: Vilniuje mačiau grafitį "Mano tėvynė – širdis prie širdies, mano valstybė – vagis prie vagies". Šitos mūsų problemos joks šekspyras neišgvildens, tai gali tik žmogus, kuris čia gyvena, čia neša savo širdį ir kurį biurokratai išguja pro duris.

– Ar taikote M.Čechovo metodą darbe su aktoriais? Kuo tai pasireiškia?

– Aš stengiuosi taikyti, bet kuo toliau, tuo sunkiau tai daryti. Kai aš pradėjau statyti Vakaruose ir pasakojau kolegoms, kad pas mus Eimuntas Nekrošius repetuoja spektaklius po keletą metų, niekas netikėjo. Šiandien jau ir pas mus yra keleto savaičių repeticijų standartas. Todėl naudoti šį metodą yra labai sunku, nes viską reikia daryti labai greitai. Dėl to vasarą aš sukviečiu savo aktorius į sodybą, kur mes gyvename kartu visą parą. Ir ten aš taikau tą metodą. Taip pradėjome repetuoti ir šitą pjesę.

– Galbūt egzistuoja ne tik M.Čechovo, bet ir G.Padegimo kūrybinis metodas?

– Klaipėdos universiteto spaustuvėje jau guli G.Padegimo išdėstytas M.Čechovo metodas. Ten yra daug pratimų, kurie jau yra mano. Raidė mano, bet dvasia – M.Čechovo. Kiekvienas aktorius ir režisierius gauna kažkokį bazinį išsilavinimą, o paskui ateiname į realią teatro terpę, pradedame dirbti su skirtingais režisieriais, partneriais, kurie mokėsi pas skirtingus mokytojus, mes visi po truputį susikuriame savo metodą ar sistemą. Bet kuris patyręs aktorius turi savo metodą, pilną visokių prietarų.

– Minėjote, kad ši M.Jones pjesė "Akmenys jo kišenėse" išgulėjo jūsų stalčiuje apie 11 metų. Kodėl taip ilgai?

– Aš šią pjesę labai branginau. Nemanau, kad kiekvienam aktoriui jos reikia. Ne kiekvienas aktorius puls į ją stačia galva, kaip dabar puola jauni aktoriai Jonas Baranauskas ir Vytautas Gasiliūnas. Nenorėjau duoti aktoriams, kurie gerai žino, kad jų meistriškumas patikrintas, jų laukia televizijos ir kiti darbai. Nors iki šiol su daug kuo kalbėjau, net buvo sutarta šią pjesę statyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, bet atsisakyta dėl to, kad tuo metu teatre vyrai aktoriai buvo labai užimti. Man pasiūlė šią pjesę statyti su moterimis. Ir tada aš pastačiau kitą pjesę, skirtą moterims. O į Kauno kamerinį aš buvau kviečiamas seniai dar Stanislovo Rubinovo, bet mes vis prasilenkdavome laike ir erdvėje. Kol pagaliau viskas sutapo. Be to, aš labai norėjau dirbti su savo mokiniu Jonu. Esu dėkingas režisierius, aktoriai žino, jeigu jie nuoširdžiai dirba mano spektaklyje, jie nelieka užmiršti, ir aš noriu su jais dirbti toliau. Todėl aš norėjau dirbti būtent su šiais konkrečiais dviem jaunais aktoriais. Dėl to ši pjesė atsidūrė čia, ir aš manau, kad kiti teatrai jos tik pavydės. Pjesė labai dėkinga pedagogine prasme, ji reikalinga aktoriui augti, nes du aktoriai ten turi suvaidinti visą personažų karnavalą – apie 15 vaidmenų.

– Kuo ši pjesė jus taip sudomino, kad 11 metų ją brandinote?

– Kažkada pasižiūrėjau, ką teatrai ruošiasi statyti per sezoną, kokios temos vyrauja, ir pamačiau, kad visi kalba apie susvetimėjimą, savižudybę, depresiją bei kitus negatyvo ženklus. Taip, visa tai yra mūsų gyvenime, bet susidaro toks įspūdis, kad mes gyvename tik atmatų duobėje po apokalipsės, kad jau susprogo visos atominės bombos, civilizacija ir kultūra sunaikinta, žmonija sėdi griuvėsiuose su žiurkėmis, jau nebežydi gėlės, negimsta vaikai. Aš ne už rožinius akinius, bet nereikia atimti iš žmonių vilties. Jeigu po tavo spektaklio žmogus eis žudytis, ar jį apims depresija, tu negali sakyti, kad esi niekuo dėtas, nes tu net ir labai prisidėjai. Aš turiu prisiimti atsakomybę. Negalima savižudžių šalyje statyti spektaklių apie savižudybės apoteozę. Šioje šalyje, išgyvenančioje ledynmečio depresiją, rodydami žiaurų gyvenimą, mes turime kalbėti apie tą banalią triadą – meilę, tikėjimą ir viltį. Visi mes patiriame daug iššūkių, ir teatras turi padėti juos išgyventi. O ši pjesė būtent ir yra apie draugystę, atjautą. Gal aš būsiu nemadingas, bet mada – ne mano reikalas. Be to, mados dažnai apsisuka, ir tas, kas buvo paskutinis, tampa pirmasis.

– Esate netradicinių erdvių panaudojimo pionierius. Statėte ir sode, ir kieme, ir fojė, ir didelėse, ir mažose aikštelėse. Ar šio spektaklio erdvę reikėjo kažkaip panaudoti, ar ji kažkuo ypatinga?

– Dažnai gyvenime mus lydi dėsningi atsitiktinumai. Iš pradžių norėjau statyti šitą spektaklį didžiojoje salėje, buvau sugalvojęs, kur sėdės žiūrovai, kur vyks veiksmas, išdėsčiau visus sektorius, bet paskui man pasiūlė mažąją salę. Kai aš pamačiau tą mažą sceną po didžiulių erdvių Klaipėdoje, buvo keista, bet dabar į didelę salę manęs niekas su pagaliu nenuvarytų. Mes suradome tą interaktyvumą, kurį leidžia erdvė. Veiksmas vyks iš visų pusių, mes išnaudosime visą erdvę. To nebuvau sugalvojęs, bet erdvė tapo net dovana šiai pjesei.

– Jūsų repeticijos sodyboje, kantrus darbas su keliomis aktorių sudėtimis liudija, kad esate dėmesingas aktoriui, jums svarbu su juo užmegzti dvasinį ryšį, susidraugauti. Ar, jūsų akimis žiūrint, būna blogų aktorių?

– Režisierė Aurelija Ragauskaitė, iš kurios labai daug išmokau, sakydavo, kad režisierius neturėtų skirstyti aktorių į gerus ir blogus. Režisierius turi taip panaudoti aktorių, kad jis būtų lyg lemiamoje vietoje lemiamu laiku, kad jo trūkumai taptų pranašumais. Mano kurso vadovas Josifas Tumanovas, mums baigiant studijas, pasakė: "Dirbkite tik su gerais aktoriais, tai pusė režisieriaus sėkmės." Aš laikausi pirmojo požiūrio.

– Kokios temos apskritai jus labiausiai domina šiandien, apie ką norėtumėte kalbėti scenoje?

– Šiandien aš dažnai matau tokį vaizdą – sėdi jauna šeima su vaiku. Tėtis ir mama - kiekvienas turi po išmanųjį telefoną ir kiekvienas su juo kažką dirba. O vaikas paliktas vienas, jo akyse neviltis. Jeigu jis, būdamas paauglys, atsistos ant stogo krašto, niekas nesupras kodėl, nes jis gyvena puikioje šeimoje, kur kiekvienas turi po mašiną ir po penkis išmaniuosius ekranus. Aš nenustebsiu, kodėl jis ten atsidūrė. Apie tai aš noriu kalbėti. Apie tai ir šis mano spektaklis. Apie tikruosius, ne virtualius žmogiškus ryšius.

– Jūs vadovavote ne vienam teatrui Lietuvoje, paruošėte ne vieną scenos menininkų kursą, bet šiandien esate klajojantis režisierius. Ar nekyla noras kurti savo teatrą, turėti nuolatinius kūrybinius namus?

– Teatrui esu atidavęs visą savo gyvenimą. Iš Kauno dramos teatro kažkada aš vis dėlto buvau išstumtas. Išstumtas tuo metu, kai buvau pilnas jėgų, noro, galimybių, patirties vadovauti. Tada 1999 m. mano vadovavimas teatrui nutrūko. Kaip tik prieš tai aš buvau pakviestas į vieną konferenciją Prahoje, kur Kauno dramos teatras buvo pateiktas kaip sėkmingo perėjimo iš socializmo į kapitalizmą pavyzdys. Teatre veikė daug aikštelių, buvo įkurta studija, vyko kūrybinės dirbtuvės, parodos, gastrolės, atvykdavo užsienio statytojai. Aš jaučiau, kad galėjau dar daugiau. Aš turėjau didžiulį norą ir patirtį. Bet staiga tapau nebereikalingas. Gal tai mane vis dėlto sužeidė? Tada aš pagalvojau, jeigu nereikia, tai nereikia. Ir išėjau į kelią. Išmokau vairuoti mašiną. Vieną dieną repetavau Šiauliuose, kitą dieną skaičiau paskaitą Klaipėdoje, vakare atlėkdavau į Kauną žiūrėti spektaklio, kitą rytą į Vilnių, ir taip toliau. O dabar aš negaliu patikėti savo laime, kad aš vėl pereisiu Laisvės alėja, įkvėpsiu oro, ir ateisiu į repeticiją. Tai yra toks džiaugsmas, kad nereikės važiuoti 200 km, viršyti greičio. Aš vėl dirbu Kaune! Aš retai gaunu darbo savo gimtajame mieste. Štai jau šešta vasara dėstysiu M.Čechovo metodą tarptautinėje A.Kaliagino vardo teatro mokykloje, kur susirenka garsiausi režisieriai, aktoriai. Aš dėsčiau Monake, Berlyne, Prancūzijoje, Londone, Latvijoje, Danijoje, dėstau visuose Lietuvos miestuose, kuriuose yra teatro mokyklos, o Kaune nieko nedėstau. Bet štai dabar aš grįšiu namo, pasišildysiu pietus, paskui apsimesiu, kad jau kita diena, persirengsiu ir vėl Laisvės alėja eisiu į repeticiją. Jūs net negalite įsivaizduoti, kokia tai laimė!

M.Jones spektaklio "Akmenys jo kišenėse" premjera Kauno kameriniame teatre – vasario 19, 20, 21 d. 18 val.