Tapatybės ženklai

Birželį startavusį maršrutą galima pažinti užsiregistravus į specialią ekskursiją arba savarankiškai – pasinaudojus Kauno modernaus meno fondo tinklalapyje esančiu virtualiu žemėlapiu ir kiekviename taške įrengtais stendais su QR kodais.

Kartu su programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ sukurtas maršrutas siūlo net 15 skirtingų taškų, išsidėsčiusių visame mieste. Tad vienu kartu visų jų aplankyti greičiausiai nepavyks. Geriausia pasirinkti kelias, labiausiai dominančias ir viena nuo kitos netoli esančias vietas.

Pasak vienos iš projekto sumanytojų Rugilės Andziukevičiūtės-Buzės, maršrutas buvo sukurtas, stengiantis rekonstruoti XX amžiuje, ypač jo pabaigoje, Kauno tapatybę ženklinančius darbus kūrusių menininkų kasdienybę. „Norėjome sukurti Kauno vėlyvojo abstraktaus ekspresionizmo meistrų psichogeografinį miesto žemėlapį. Kauniečius ir miesto svečius kviečiame prisiminti čia kūrusius menininkus, kartu aplankyti jiems svarbias vietas ir pastatus“, – atskleidė ji.

Rotušės aikštės bohema

Nors maršrutas labiau orientuotas į XX a. paskutinius dešimtmečius, dėmesys skiriamas ir tarpukariu kūrusiai dailininkų grupei „Ars“, taip pat įžymiajai Kauno meno mokyklai ir jos auklėtiniams. Tad galima sakyti, kad maršrutas apima visą XX a. Kauno dailę.

Ekskursija, kurioje apsilankė „Santakos“ žurnalistai, prasidėjo Rotušės aikštėje, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) ir kavinės „Skliautas“ kiemelyje. Būtent čia stovinčiame pastatų komplekse XX a. pab.–XXI a. pr. buvo oficiali dailininkams skirta erdvė ir neoficiali meniškos prigimties jaunuolių susibūrimo vieta. Rotušės a. 26 pastato antrame aukšte įsikūręs LDS Kauno skyrius, aplink veikiančios dailininkų dirbtuvės ir nerimstantys pokalbiai „Skliauto“ kavinėje kūrė išties bohemišką atmosferą.

Ekskursijoje dalyvavęs skulptorius Robertas Antinis prisiminė, kad pastato gale buvusioje galerijoje, kur dabar veikia šokoladinė, 1990-aisiais įvyko pirmoji menininkų grupės „Post Ars“ paroda „Kauno menininkų instaliacijos“. Grupės nariai: R.Antinis, Aleksas Andriuškevičius, Česlovas Lukenskas ir Gintaras Zinkevičius, siekė sujungti tarpukario dailininkų grupės „Ars" indėlį į šalies dailę su šiandienos iššūkiais. Norėta praplėsti žanro ribas, suteikti jam aktualumo, šiuolaikiškumo. Vis dėlto parodą leista eksponuoti tik tris dienas, nes Kauno menininkų bendruomenė pasipiktino drąsiais ir netipiškais kūriniais. Nemažai pykčio sulaukė A.Andriuškevičiaus instaliacija „Radiatorius“ – horizontalūs strypai su prikaltais juodos duonos kepalais.

Parodos atidarymą galerijos kiemelyje pažymėjo ir įvykęs performansas. Skambėjo varpai, muzikantai kiekvienas savo melodijas grojo pučiamaisiais ir būgnais. Ant kėdės sėdintis žmogus buvo uždengtas tamsiu audeklu. Tuo metu menininkai kūjais daužė sukabintus metalinius žiedus ir grandines.

„Performanso metu vienas jame dalyvavusių menininkų sulaužė kėdę. Kilo pasipiktinimas – kaip galima taip elgtis? Publiką piktino ir A.Andriuškevičiaus prie sienos prikalti duonos kepalai: juk žmonės sunkiai gyvena, o jis drįsta taip elgtis!“, – pasakojo R.Antinis. Viena iš projekto rengėjų, ekskursiją vedusi menotyrininkė dr. Kristina Budrytė-Genevičė pastebėjo, kad 1990-ųjų pradžioje Kaunas buvo pravardžiuojamas ekspresionizmo lizdu. Tad konceptualūs postmodernistai, savo mene koncentravęsi į idėją, bet ne ekspresyvų potėpį, kol kas liko nesuprasti.

Šiame kiemelyje savo dirbtuves XX a. pabaigoje turėjo ir dailininkė Audronė Petrašiūnaitė. Menininkė, į kūrybą įtraukianti kelias modernizmo sroves, gerai žinoma dėl savo paslaptingo kūrybinio pasaulio. Deja, vienatvę ir individualumą mėgstančiai A.Petrašiūnaitei Rotušės aikštės kiemelis buvo pernelyg triukšmingas. Tad ji galiausiai savo dirbtuves iškėlė į ramesnę vietą.

Įkvėpimas – laiptinėse

Kita ekskursijos stotelė – M.Daukšos gatvės kiemelis, kuriame esančio namo palėpėje dirbtuves buvo įsikūręs tapytojas, grupės „Angis“ narys Arūnas Vaitkūnas (1956–2005). Būtent šiose dirbtuvėse buvo nutapyti žymiausi jo kūriniai.

„Sovietmečiu dirbtuvės menininkams buvo skiriamos pagal rangą. Jei koks nors žymus dailininkas iš savo studijos išsikeldavo, tada ji atitekdavo antrajam eilėje, – atskleidė K.Budrytė-Genevičė. – Tad ir ši palėpė iš pradžių priklausė Antanui Martinaičiui, o vėliau atiteko A.Vaitkūnui. Tiesa, tuomečio Dailės instituto pirmūnui iš pradžių buvo numatyta vieta Vilniuje. Tačiau, kaip pasakoja A.Vaitkūno kurso draugas Eugenijus Varkulevičius, tapytojas nelabai gražiai pasirodė vienoje gegužės 1-osios eisenoje. Iš vakaro kažką šventęs, A.Vaitkūnas į eitynes su transparantais atėjo suplyšusiomis, dažais išteptomis kelnėmis. Tad vietos Vilniuje jis nebegavo ir privalėjo grįžti į Kauną. Žinoma, mums tik geriau, kad toks išskirtinis menininkas gyveno ir kūrė Kaune.“

Atvira: ekskursijos dalyviai iš pirmųjų lūpų gali sužinoti apie tai, kaip gyveno ir kieno įkvėpti kūrė Kauno tapytojai / Vičio Šulinsko nuotr.

Pasak K.Budrytės-Genevičės, laiką leisdamas šiose M.Daukšos gatvės dirbtuvėse, A.Vaitkūnas pasirinko ir jį užbūrusį motyvą – senos laiptinės atmosferą, kuris tapo jo vizitine kortele. „Kaip žinome, A.Vaitkūnas išmaišė visą Lietuvą. Dažniausiai jis keliavo pėsčiomis – iš pradžių su draugais, paskui su žmona – tapytoja ir jo idėjų palaikytoja Aušra Vaitkūniene, vėliau – su sūnumi. Kelionėse jis semdavosi idėjų savo paveikslams. Grįžęs į Kauną, tapytojas vaikščiodavo po senus pastatus, palėpes, rūsius. Apleistos vietos, kuriose retai sutiksi praeivį, jį tiesiog traukė, – pasakojo ji. – Kauno senamiestis devintajame dešimtmetyje buvo pilnas įdomių palėpių, apleistų laiptinių ir įvairių užkaborių, kurie A.Vaitkūnui tapdavo įkvėpimo šaltiniu. Šiandien didžioji dalis tų vietų jau suremontuota, ir tik likę tapytojo darbai byloja apie jose vyravusią atmosferą.“

Tapyboje – ne tik vyrai

Šiandien šį pasaulį jau palikusio A.Vaitkūno dirbtuvėse šeimininkauja jo žmona tapytoja A.Vaitkūnienė. Ji buvusią vyro studiją pavertė sutuoktinio palikimo saugojimo vieta. Kalbant apie XX a. paskutinių  dešimtmečių Kauno dailę, privalu paminėti ir pačios A.Vaitkūnienės kūrybą. 1990-aisiais į vyrų dominuojamą tapybos lauką kartu su kolegėmis Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene, Aušra Andziulyte ir Judita Budriūnaite A.Vaitkūnienė įnešė šviežio oro gūsį. Susibūrusios į grupę „Keturios“, jaunos tapytojos laužė nusistovėjusius stereotipus ir rengė konceptualias parodas komunaliniuose butuose.

Tuo metu galerijų salės atsiverdavo tik žymiems ir nusipelniusiems kūrėjams. Tad panorus rezervuoti salę bendrai parodai, Paveikslų galerijos vadovo reakcija buvo skeptiška, jis tapytojas palydėjo komentaru: „Na, ir užsimanė mergaitės.“ Todėl improvizuotos „Keturių“ parodos buvo surengtos bičiulės bute, laikinai paverstame galerija. Į parodas susirinkdavo nemažai meno lauko žmonių, vyko audringos diskusijos.

„A.Vaitkūnienė augo Žaliakalnyje, tad įkvėpimo ji ieškojo būtent čia. Žemaičių gatvėje ją traukė buvęs senovinis vienuolynas su obelimis, taip pat kitos keistokos vietos. Pavyzdžiui, nenušienautos pievos, kurias kiti praeiviai bijodavo peržengti“, – atskleidė K.Budrytė-Genevičė.

Meno ir laisvės oazė

Kita stotelė – Šv.Gertrūdos gatvėje įsikūrusi Kauno A.Martinaičio dailės mokykla. Sovietmečiu vadinta Keturmete dailės mokykla, ji buvo tapusi tam tikra laisvės salele besipriešinantiems okupantų režimui.

„Aštuntajame–devintajame dešimtmečiuose šioje mokykloje direktore dirbo visų mylima Laima Barauskienė. Ji nebijodavo įstaigoje įdarbinti gabių, bet režimo iškankintų dailininkų. Tokiam žmogui anuomet nebuvo jokių galimybių kilti karjeros laiptais, tačiau atkūrus nepriklausomybę, jų talentas buvo tinkamai įvertintas, – pasakojo K.Budrytė-Genevičė. – XX a. pabaigoje čia dirbo gausybė garsių menininkų: tapytojai A.Martinaitis, Laima Drazdauskaitė, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, akvarelininkas Algirdas Lukštas, grafikas Edmundas Saladžius. Būtent šioje mokykloje laisvu nuo pamokų laiku buvo sukurtos spontaniškos kolektyvios kompozicijos, kurios vėliau įgavo pavadinimą „Psichodelika“.“

Atvira: ekskursijos dalyviai iš pirmųjų lūpų gali sužinoti apie tai, kaip gyveno ir kieno įkvėpti kūrė Kauno tapytojai / Vičio Šulinsko nuotr.

Pasak K.Budrytės-Genevičės, pertraukų metu mokytojai susiburdavo drauge ir besišnekučiuodami visi kartu piešdavo ant tos pačios drobės. Pvz., Edmundas Saladžius, pasakodamas apie savo keliones į Kaukazą, ant popieriaus lapo imdavo vaizduoti kelyje sutiktus asmenis. Fantazuojant apie tolimesnes keliones, vakarietišką literatūrą, meną ir viską, ko sovietmečiu nebuvo galima pasiekti, savo ranka linijų pridėdavo ir P.R.Vaitiekūnas, ir A.Martinaitis. Vėliau tokį kolektyvinį piešinį menininkai suglamžę išmesdavo ar palikdavo ant stalo. Tačiau būdama kruopšti, L.Drazdauskaitė juos visus rinko į bendrą aplanką ir tokiu būdu kūrinius išsaugojo. Taip gimė visa „Psichodelikų“ kolekcija.

Vėliau keletą darbų L.Drazdauskaitė atidavė A.Martinaičio sūnui, tapytojui Arvydui Martinaičiui, kai kuriuos kolektyvinius kūrinius įsigijo MO muziejus. „Viena vertus, tai tebuvo keturmetė, paprastutė meno mokykla, į kurią priimdavo 9–12 klasės mokinius. Kita vertus, čia dirbo talentingiausi tapytojai, grafikai ir keramikai, palikę didžiulį kūrybinį palikimą“, – pastebėjo K.Budrytė-Genevičė.

Gyvenimas apleistoje sinagogoje

Tolstant nuo A. Martinaičio dailės mokyklos, prieiname Gimnazijos gatvėje stūksančią apleistą Kauno chasidų sinagogą. Būtent čia XX a. pabaigoje gyveno ir kūrė tapytojas Rimvidas Jankauskas-Kampas (1957–1993).

„Ši apleista sinagoga priklauso Vilniaus dailės akademijai. XX a. dešimtame dešimtmetyje dėstytojai ir studentai čia galėjo įsirengti studiją, norėdami kurti didelių gabaritų darbus. R. Jankausko-Kampo padėtis tuo metu buvo nepavydėtina. Neturėdamas, kur glaustis, jis įsikūrė sinagogoje šalia skulptorių, akademijos dėstytojų ir studentų. Tačiau jis čia užsukdavo ne trumpam padirbti, bet apsigyveno šalia savo kūrinių, – atskleidė K.Budrytė-Genevičė. – Toks gyvenimo būdas gali pasirodyti išties nuotykingas ir egzotiškas. Tačiau iš tikrųjų sąlygos buvo žiaurios – didžiulėje nešildomoje sinagogoje buvo be galo šalta, laikėsi amžinas pelėsis ir drėgmė. Tad čia apsilankę tapytojo draugai papasakodavo įvairių istorijų. Norėdamas pasišildyti, R.Jankauskas-Kampas susiręsdavo improvizuotą palapinę iš marksistinių knygų drobiniais viršeliais arba net iš savo paties drobių.“

Vis dėlto būtent sinagogoje R.Jankauskas-Kampas sukūrė įspūdingiausius savo kūrinius. Pavyzdžiui, „Good bye / Sinagoga“ (1991) ar „Apleista sinagoga“ (1993). Šie ir kiti tapytojo darbai išsiskyrė didžiuliais gabaritais. Galimybę kurti didelius kūrinius menininkui suteikė itin aukštas lubas turinti sinagoga. Klasikinės to meto tapytojų studijos buvo kur kas kuklesnės, buto tipo.

„Gyvendamas ir kurdamas sinagogoje, R.Jankauskas-Kampas neabejotinai buvo įkvėptas didžiulės erdvės, kuri jį paskatino kurti labai didelių dydžių darbus. Vienas žinomiausių jo kūrinių „Be pavadinimo / Samurajus“ (1993) – suręstas iš keturių standartinių drobių. Tad norint kūrinį išnešti pro duris, jį tekdavo išnarstyti dalimis, o vėliau vėl pritvirtinti prie specialaus kryžiaus formos porėmio, – pasakojo K.Budrytė-Genevičė. – Šiandien šio labai anksti pasaulį palikusio kūrėjo darbai saugomi įvairiuose muziejuose ir galerijose, tarp jų – ir Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, taip pat privačiose užsienio ir Lietuvos meno kolekcijose.“

Piktino unikalus paminklas

Paskutinė ekskursijos stotelė – Muzikinio teatro sodelis ir jame esantis skulptoriaus R.Antinio paminklas R.Kalantai atminti „Aukos laukas" (architektas Saulius Juškys, 2002). Grupės „Post Ars“ narys, 1990-aisiais publiką stebinęs nematytomis instaliacijomis ir performansais, R.Antinis kanonams nusižengė ir kurdamas šį įamžinimo paminklą.

To meto visuomenei dar buvo sunku suprasti, kad paminklas nebūtinai turi būti vertikalus, realistinio stiliaus ir didaktinis. Todėl atidarymo metu išvydus horizontalų, tarsi apdegusį knygos lapą vaizduojantį paminklą, netrūko pasipiktinimo. Žmonės tikėjosi pamatyti degančio berniuko skulptūrą, todėl netgi ėmė dairytis į dangų – gal ją kas atskraidins sraigtasparniu? Kultūros ministeriją užplūdo pasipiktinimo kupini laiškai. Tačiau tai nesutrukdė skulptoriui gauti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

„Viena moteriškė kelerius metus netgi budėdavo prie paminklo su plakatu „Noriu stačio" – supraskite, paminklo, – juokėsi skulptorius. – Tačiau, mano nuomone, realistinis vaizdavimas yra visiškai pasenęs. Svarbiausia yra tai, kokios interpretacijos gimsta žiūrovo galvoje, pažvelgus į paminklą. Realistiškas, visus įvykius aiškiai nupasakojantis paminklas, tokio didelio poveikio neturės.“

R.Antinis pasakoja mąstydamas apie būsimą paminklą labai greitai supratęs, kad jis privalo būti horizontalus, pernelyg nekeičiantis originalios vietos reljefo.

„Kas gali būti svarbiau už paties Romo autentiškus žingsnius ant žolės tą lemtingą dieną? Joks bėgantis, degantis berniukas čia netiktų ir atrodytų netgi tragikomiškai. Tad pasirinkau žemės plotą, kur ir nutiko tragiškas įvykis, ir stengiausi jo per daug nepakeisti“, – atskleidė jis.

Šioje vietoje išbarstyta devyniolika iš ketaus pagamintų akmenų, simbolizuojančių R.Kalantos pragyventus metus. Paminklo priekinę ribą žymi suaižėjęs metalinis kraštas, vaizduojantis tarsi apdegusį istorijos knygos puslapį.

Nors paminklas anuomet buvo sutiktas nelabai palankiai, R.Antinis už kūrinį sulaukė aukščiausio įvertinimo. Paminklą įvertino ir Kaune apsilankęs tuometis Čekijos Respublikos prezidentas Vaclavas Havelas, menantis lemtingą 1969 m. sausio 16 d., kai Prahoje, protestuodamas prieš sovietų valdžią, susidegino studentas Janas Palachas. Unikalus paminklas primena ir paties R.Antinio gyvenimą. Lemtingų įvykių dienomis, kaip ir daugelis praeivių, skulptorius pakliuvo į saugumiečių akiratį. Menininkas buvo ne kartą tardomas iki pat Atgimimo laikų.