Išpildė mamos troškimą

"Tėvų svajonės pildosi per vaikus", – L.Latvienė tai gali patvirtinti savo pavyzdžiu. Statybų meistru dirbęs jos tėtis ir buhalterė mama linkėjo dukrai tuomet prestižinės pedagogo profesijos. O ir Loreta, su pagyrimu baigusi Marijampolės pedagoginę muzikos mokyklą, nesibaidė mokytojos darbo.

Netyčia aptiktas skelbimas, kad Vilniaus universitetas renka jaunųjų geografų kursą, kaitino vaizduotę: regėjo tolimas keliones, pasvarstydavo ir apie egzotiškai skambėjusį hidrometeorologės darbą.

Svajonės sudužo į stojamųjų egzaminų barjerą. Jų nė nelaikė, nes išgąsdino privalomas matematikos egzaminas. "Oi, tai mano silpnoji vieta, – prisimena priežastį, paskatinusią atsiimti dokumentus. – Egzaminų komisijos nariai stebėjosi, kodėl aš, tokiais aukštais balais baigusi vidurinę, nė nebandau stoti. Nebandžiau. Tik verkiau kelias dienas ir galvojau: viskas, sudie, geografija."

Likimas atvėrė kitus vartus. Juokiasi prisiminusi keistą atsitiktinumą, vėlgi susijusį su skelbimu. Vasarą padėjo tėvams ūkyje. Kartą, ravint daržą, vėjas tiesiog į sterblę atpūtė laikraščio lapą, kuriame perskaitė: jaunuoliai kviečiami studijuoti geografiją ir biologiją Vilniaus pedagoginiame universitete. Tai buvo likimo pirštas! Nė kiek nedvejodama iškeliavo į sostinę. Įstojo be jokio vargo.

Pagaliau išsipildė svajonė pakeliauti. Geografijos studentams buvo privalomos tolimosios praktikos, jas atliko Kryme, Kaukaze. O ir patys studentai rodė iniciatyvą, per atostogas patys rengdavo išvykas. Atmintyje stipriai įstrigo pirmoji tokia kelionė traukiniu į Karakumų dykumą.

Grūdinantys iššūkiai

Kelionių alkis išliko ir pradėjus dirbti mokykloje: iš pradžių – Kauno Šilainių vidurinėje, vėliau – Jėzuitų gimnazijoje. Geografiją dėstanti L.Latvienė neatsieja savo profesijos nuo turistinių potyrių, kuriems visada randa laiko. "Jie praverčia ne tik geografijos pamokose, bet ir organizuojant būrelių veiklą, rengiant mokinius geografijos konkursams", – sako smalsi mokytoja.

Jau tris žemynus aplankiusi L.Latvienė keliauja ir su šeima, ir su draugais, ir su kolegomis, į edukacines keliones leidžiasi su moksleiviais. Jie ne kartą yra nudžiuginę pasiekimais geografijos konkursuose, o mokytoja – sulaukusi paskatinimo už savo darbą. Štai Europos egzaminą laimėję mokiniai suteikė galimybę aplankyti Belgiją, Olandiją, Prancūziją, Vokietiją.

"O praėjusių metų vasarą atgavau seną skolą, – juokiasi mokytoja, prisiminusi Česlovo Kudabos geografijos konkursą, kurio laureatais taip pat tapo jos mokiniai. – Juos parengę mokytojai galėjo keliauti į Norvegiją, bet tuomet aš negalėjau. Todėl vėliau, pernai vasarą, gavau dovanų kelionę į Balkanus."

Praėjusieji metai apdovanojo net penkiomis kelionėmis, iš kurių labiausiai įsiminė Namibija. Į šią Atlanto skalaujamą Afrikos šalį leidosi drauge su Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos nariais.

"Maršrutą suplanavo, kelionę parengė ir jai vadovavo asociacijos prezidentas Rytas Šalna. Tai buvo fantastiškas potyris – pervažiavome Namibiją nuo pietų iki šiaurės. Per keturiolika dienų įveikėme 7 322 km", – pasakoja L.Latvienė.

Su kolegomis geografais rengiamos kelionės – anaiptol ne turistiniai pasivaikščiojimai su lagaminais ant ratukų. Į keliones išsirengiama su taupiai sukrautomis kuprinėmis, žinant, kad laukia ilgi ir varginantys žygiai pėsčiomis, nakvynės ne "viskas įskaičiuota" viešbučiuose.

Viešbučiuose keliautojai per Namibiją buvo apsistoję vos dvi naktis, visas kitas praleido palapinėse, maistą gamindamiesi patys. Ir prieš dvejus metus į Etiopiją, ir pernai rudenį į Namibiją išsirengusiems Lietuvos geografijos asociacijos ekspedicijų nariams prieš kelionę teko pagerinti savo fizinę formą.

"Organizmui nelengva prisitaikyti prie temperatūros pokyčių nuo +52 °C iki 6 °C, – prisimena pastarosios kelionės iššūkį. – Net ir Namibijos pietuose naktys – labai šaltos. Susivelki visus turimus drabužius, o vis tiek purto drebulys. Tokiais atvejais įsitikini, kokia svarbi yra patirtis. Viena, kai mokiniams per pamokas pasakoji apie temperatūrų amplitudę dykumose, o visai kas kita – kai ją patiri."

Patikimumo testas

"Jeigu nematei Namibo dykumos, vadinasi, nebuvai Namibijoje, – regėjusių šį Afrikos šalies gamtos stebuklą nuomonę patvirtina ir L.Latvienė. – Namibo dykuma – viena seniausių pasaulyje, jai net Sachara pagal amžių – naujagimis."

50–160 km pločio dykumos juosta iš šiaurės į pietus driekiasi beveik 2 tūks. km! "Tai, ką rodai vaikams vadovėlyje, tikrovėje taip užburia, kad nebesuvoki: "Dieve, aš – čia? Ar gali būti?!" Atrodo, tarsi kažkas įkėlė tave į atviruką, į kažkokią dekoraciją", – neatitoksta nuo įspūdžių L.Latvienė.

Tokių dykumos atspalvių ji niekaip nepakartotų tapydama. "Tas raudonis – kaip įkaitęs plienas, kaip geležies rūda", – vaizdingai pasakoja L.Latvienė.

Neišdildomi ir skonio potyriai. "Mūsų ekspedicijos vietinis vadovas pavaišino keptomis vikšrų lervomis. Pagalvojus – baisu, o iš tiesų – trakšt, ir viskas. Nepasakyčiau, kad labai skanu, bet valgėme", – dalijasi gurmaniškais įspūdžiais.

Vis dėlto didžiausia vertybė – patikimumo testas. "Kelionės geriausiai patikrina ir suartina draugus, – mano patyrusi keliautoja, kiekvienam linkinti: – Jeigu nori patikrinti žmogų, pasikviesk jį į kelionę. Ir būtinai – į nepatogią."

Tiesa, savo vyro Rimanto taip neprireikė išbandyti, tačiau dabar jiedu ir abiejų sūnūs Benas bei Aurimas – patikrinta komanda. "Kur įmanoma, visur tempiuosi drauge, – juokiasi laiminga žmona ir mama, išmokiusi savo šeimą ir draugus visų pirma pamilti Lietuvą. – Vyras net kaltina, kad perlenkiu lazdą, kai rengiu keliones po Lietuvą. Taip norisi kuo daugiau parodyti ir papasakoti."

Vis atranda Lietuvą

Klausiu pašnekovės, ar teisingi priekaištai jauniems žmonėms, esą jie mieliau leidžiasi į svečias šalis, užuot pirmiau pažinę gimtąją? "Vienareikšmiškai negalima atsakyti. Nereikia stebėtis, kad daugeliui mūsų patrauklesnė už gimtąjį kraštą yra kitų šalių geografija. Kalnai, sniegynai, ledynai – juk dažnai žavimės tuo, ko patys neturime", – pateisina geografijos mokytoja.

L.Latvienę kelionės po Lietuvą žavi, į jas noriai leidžiasi. Kai dalyvavo žaidime "Šimtmečio regionas", pagal jo taisykles pakako aplankyti tris šimtmečio objektus iš trijų savivaldybių, tačiau Loreta užsispyrė: aplankys dvidešimt vieną! Taip ir padarė su dviem draugėmis per keturias dienas! Dabar laukia malonus prizas – dviejų naktų poilsis Raseinių rajono sodyboje "Pakalnė".

O svajonių kelionės kokios? "Labai daug kur norisi nukeliauti, – alksta naujų įspūdžių geografijos mokytoja. – Bet pirmiausia gal – į Islandiją."

Kelti kvalifikaciją ir gilinti dalykines kompetencijas L.Latvienei – ne formalumas, bet vidinis poreikis. Po kelis kartus per mokslo metus ji dalyvauja geografų konferencijose, skaito pranešimus, veda seminarus kolegoms. 2016 m. pripažinta inovatyviausia socialinių dalykų mokytoja, kaip prizą į bet kurią tarptautinę konferenciją pasirinko konferenciją Atėnuose, kur tarp kitų geografų buvo vienintelė dalyvė iš Lietuvos.

Iš kelionės po Namibiją dienoraščio

Namibo dykuma – seniausia pasaulio dykuma, susidariusi maždaug prieš 50 mln. metų. Dykuma plyti šalies vakaruose, pačioje Atlanto vandenyno pakrantėje. Pagrindinė jos susidarymo priežastis – šaltoji Bengelos srovė. Iš arčiau susipažinti su šiuo gamtos stebuklu vykstame ankstų rytą į pačią Namibo dykumos širdį – Sossusvlei vietovę. Pribloškia aukštos raudonai geltonos, primenančios abrikosų ir persikų spalvą, kopos. Šią spalvą smėliui daugiausia suteikia geležies oksidas ir litis. Kopiame į 45-ą kopą, taip pavadintą dėl to, kad yra 45 km. Vorele klampiu, milijonų metų senumo smėliu lipame kopos šlaitu aukštyn. Pasiekiame 120 m aukštį. Kiek akys užmato, plyti didingos žvaigždėtosios kopos, susiformavusios dėl įvairiomis kryptimis pučiančių vėjų. Namibo dykuma – ir aukščiausiomis kopomis garsėjanti pasaulio dykuma. Tolumoje matome daugiau nei 300 m aukščio Big Daddy kopą. Pakankamai pasigrožėję kerinčiais vaizdais, pasileidžiame ridentis kopos šlaitu žemyn. Vykstame į netoliese esantį DeadVlei, primenantį siurrealistinį paveikslą: juodos negyvos akacijos suskilinėjusio balto molio plynėje. Karštas ir sausas klimatas tarsi užkonservavo akacijas. Mokslininkų teigimu, mirusios jos jau daugiau kaip 400 metų! Saulei tekant ir kylant vis aukščiau, smėlis keičia spalvą, tampa vis sodresnis, ryškėja šešėliai... Jausmas toks, lyg peizažas būtų nutapytas. Vien dėl Namibo dykumos verta atvykti į Namibiją!

Tai, ką rodai vaikams vadovėlyje, tikrovėje taip užburia, kad nebesuvoki: "Dieve, aš – čia? Ar gali būti?!" Atrodo, tarsi kažkas įkėlė tave į atviruką, į kažkokią dekoraciją.

Žuvies upės kanjonas yra Namibijos pietinėje dalyje. Tai antras pasaulyje (po Didžiojo Kolorado upės kanjono JAV) kanjonas pasaulyje. Jo gylis siekia apie 550 m, ilgis – 161 km. Kanjonas tarsi sudarytas iš dviejų dalių: viršutinis kanjonas susiformavo tektoniniame lūžyje, o viršutinį suformavo Žuvies upės erozija. Teritorijos geologinis amžius – apie 2 mlrd. metų. Uolienos labai paveiktos ne tik erozijos, bet ir dūlėjimo. Jų sluoksniai atsidengia tarsi šokoladinio torto pertepimai: akį džiugina šviesiai geltonos, raudonos, oranžinės, tamsiai mėlynos, rudos, žalios ir daugelio kitų spalvų žaismas.

Epupo kriokliai. Pačioje Namibijos šiaurėje teka Kunenės upė, kuria eina siena su Angola. Vienoje iš savo atkarpų, nugremžusi ne tokias tvirtas uolienas, Kunenės upė suformavo į 20 m gylio tarpeklį krentančius Epupo krioklius. Mojuojame sodriai raudoniems Angoloje stūksantiems kalnams, laipiojame tvirtomis granitinėmis uolomis ir bėgame sveikintis su gausiai upės pakrantę apaugusiais baobabais. Šių storais kamienais ir trumpomis beveik be lapų šakomis medžių čia daug ir tokių įvairių formų, kad nežinai, prie kurio pirmiau pulti, kurį greičiau apkabinti ir prisiliesti prie glotnios, odą primenančios žievės. Baobabai drėgmę kaupia kamiene, todėl ši medžių dalis užauga storiausia, iki 5–8 m skersmens, kartais pasitaiko ir storesnių. Auga šie medžiai labai lėtai, daugiau į plotį nei į aukštį. Dažniausiai užauga 10–15 m aukščio. Gyvena iki 2 tūkst. metų. Kelionės vadovas pasakojo, kad mūsų apkabintas didžiausias iš visų baobabų – "tik" 800 metų senumo.

Nuostabioji velvičija. Tai tik Namibo dykumoje aptinkamas endeminis augalas, vienas iš Namibijos simbolių, pavaizduotas šalies herbe. Nuostabioji velvičija išauga iš trumpo ir storo, apvalaus kamieno. Išauga tik du lapai, vėliau jie supleišėja, susisuka, apdžiūsta. Senos velvičijos primena šiukšlių krūvą. Daugiausiai jų matėme Suakmenėjusio miško nacionaliniame parke.

Suakmenėjusiame miške nepamatėme nė vieno medžio. Beeinant į saugomos teritorijos gilumą, vis daugėjo skiedrų, atplaišų, smulkių rąstigalių, kol galiausiai gidas atvedė prie didelio gulinčio rąsto ir nuo žemės pakeltu akmenuku į jį pabeldė. Nuskambėjo stipriai! Pasirodo, gulintis rąstas – visai ne medis, o uoliena! Prieš 250 mln. metų šiaurėje augę spygliuočiai  potvynio metu buvo atplukdyti link Pietų Afrikos. Skylant Gondvanos žemynui, jie pateko maždaug į 1 000 m gylį, virš jų – didelis smėlio ir purvo sluoksnis, kuris sudarė vakuumo sąlygas. Medienos ląstelės buvo išsaugotos. Žemės gelmėse silicio rūgštis medienos ląstelių medžiagą ištirpdė, o jų "griaučius" pripildė kvarcas, geležis, manganas ir kiti cheminiai elementai. Taip medžiai buvo fosilizuoti. Vėliau erozijos ir dūlėjimo procesai šiuos unikalius medžius-uolienas atidengė, ir dabar žmonės gali prisiliesti prie daugiau nei 200 mln. metų Žemės istorijos.

Špickopė, plikų granitinių uolų masyvas Namibo dykumoje, susiformavo maždaug prieš 100 mln. metų, tuo metu, kai Pietų Amerika atskilo nuo Afrikos. Pietinė Afrikos dalis intensyviai pradėjo kilti į viršų, o į susidariusius plyšius intensyviai kilo magmos intruzijos. Nudūlėjus minkštesnėms uolienoms, granitas liko paviršiuje. Viena įspūdingiausių vietų – Didžioji Špickopė – dėl savo grožio ir panašumo į Alpių kalnų viršūnę vadinama Afrikos Materhornu. Vietovė užburia didingais granito monolitais, kuriuos gamtos jėgos pavertė kamuoliais, grybais, arkomis. Nakvojame įspūdingos uolos, primenančios gulintį dramblį, papėdėje. Naktį praleidžiame besigrožėdami žvaigždėtu dangumi ir ieškodami Pietų kryžiaus, o ryte fotografuojame uolas, keičiančias spalvas dėl greitai tekančios saulės.

Etošos nacionalinis parkas – tikra gyvūnų karalystė. Parko teritorija – maždaug trečdalis Lietuvos ploto. Apie ketvirtadalį parko užima išdžiūvęs Etošos ežeras. Etoša, išvertus iš ovambų kalbos, reiškia baltą tuščią žemą. Pavadinimas atitinka tikrovę, nes kraštovaizdyje vyrauja baltai melsva spalva, kurią suteikia paviršiuje esanti druska, klintis ir molis. Vykstame stebėti gyvūnų, apsiginklavę visomis turimomis filmavimo ir fotografavimo priemonėmis. Mūsų transporto priemonė svyra tai į vieną, tai į kitą pusę, priklausomai nuo to, kurioje pamatome gyvūnus. Daugiausia gyvūnų matėme prie specialiai įrengtų girdyklų. Vienoje vietoje – dešimtys zebrų, kelių rūšių antilopių (oriksų, šokliųjų gazelių, gnu, impalų), išdidžiai galvas iškėlusių žirafų, šmirinėjančių šakalų... Jautiesi, tarsi žiūrėtum "Animal planet" arba "National Geographic Channel" laidas. Nakvojame Halalis lodžijoje, turinčioje gyvūnams privilioti skirtą girdyklą, aptvertą, su įrengtomis gyvūnams stebėti regyklomis. Naktinis Etošos gyvūnų gyvenimo stebėjimas tiesiog užburia!

Kolmanskopas – miestas vaiduoklis Namibijos pietvakariuose, netoli Liuderico uosto. Kadaise klestinčią ir turtingą deimantų rinkėjų gyvenvietę vis labiau ir labiau pasiglemžia dykuma. Miestas pastatytas vokiečių XIX a. pabaigoje. Tais laikais tai buvo labai moderni gyvenvietė su elektra, vandens šaldymo ir gėlinimo įranga, viešuoju transportu – miesto traukinuku, kazino, kėgelbanu. Turėjo ir vienintelį visame Afrikos žemyne rentgeno aparatą. Deja, po Pirmojo pasaulinio karo ėmė kristi deimantų supirkimo kainos, apie 1924 m. deimantų gavyba buvo sustabdyta. Paskutiniai gyventojai išsikraustė šešto dešimtmečio pabaigoje. Nuo tada dykuma užima vieną pastatą po kito, smėlis negailestingai veržiasi per langus, duris... Pustymo galią šioje vietovėje teko pajausti ir mums: eiti sunku, smėlis lipina akis, veržiasi į burną, nosį.

Miestų Namibijoje nėra daug. Nors plotu Namibija už Lietuvą apie trylika kartų didesnė, gyventojų čia mažiau – apie 2,5 mln. Dauguma miestų įsikūrę Atlanto vandenyno pakrantėje. Lankydamiesi juose nepapuolėme į jokias transporto spūstis. Nedaug gyventojų, nedaug ir transporto priemonių. Didžiausias miestas – sostinė Vindhukas, esantis pačiame šalies viduryje. Sostinėje daug modernių pastatų. Pačiame centre – Kristaus bažnyčia, laikoma miesto širdimi ir simboliu. Tai XX a. pr. iš smiltainio pastatyta liuteronų bažnyčia, dekoruota marmuru. Liudericas – nedidelis uostas Atlanto pakrantėje. Mieste daug gražiai restauruotų, spalvotų kolonijinio stiliaus pastatų. Volvis Bėjus – didžiausias Namibijos uostas ir antras pagal dydį miestas. Tiek Liuderice, tiek Volvis Bėjuje labai jaučiama šaltosios Bengelos srovės įtaka – tai vieni sausiausių pasaulio jūrų uostų, kur pagrindinis drėgmės šaltinis – rūkas. Daugiausia turistų ir miesto svečių Volvis Bėjuje sutraukia rožinių ir baltų flamingų kolonijos. Svakopmundas – Namibijos vasaros sostinė. Mieste daug promenadų, gražiai išpuoselėtų sodų, palmių, araukarijų, žydinčių augalų. Kurortą iš vienos pusės skalauja jūra, iš kitos supa dykuma. Mieste daugėja pensinio amžiaus gyventojų. Didžiąją jų dalį sudaro vokiečiai, nusprendę gyvenimo saulėlydį sutikti kitoje Žemės pusėje. Logika paprasta: aplinka europietiška, būsto ir pragyvenimo kainos – afrikietiškos.

Vienuolika genčių dalijasi Namibijos saule: ovambai, namai, sanai, damarai, hererai, kavangai, himbai ir kt. Viena egzotiškiausių, gyvenanti Namibijos šiaurėje ir sauganti pirmykštes tradicijas, – himbai. Grupės vadovas R.Šalna pasirūpino, kad mes lankytumės ne parodomajame himbų kaime, o tikrame, kur gyvenimas teka natūraliu savo ritmu. Himbai – gyvulių augintojai. Gyvena bendruomenėmis kraliuose – apvalios formos kaimuose, kur namai ir ūkiniai pastatai sustatyti pakraščiuose ir aptverti viena bendra tvora. Būdinga poligamija. Kaimo, kuriame lankėmės, seniūnas turi net 45 žmonas! Himbų moterys išsiskiria savo egzotiška išvaizda: plaukai supinti į kasytes, sutvirtintas moliu, kūnas iki pusės pridengtas ožkų odos sijonėliais, tviskantis rudai raudona spalva. Gražuolės himbės – labiausiai fotografuojamos Namibijos moterys. Jų kūno spalva nėra natūrali. Kiekvieną dieną jos atlieka vadinamąją kūno prausimo procedūrą, naudodamos ochros ir riebalų mišinį. Kūną dezinfekuoja specialiais smilkalais, pagamintais iš sutrintos pemzos ir žolelių mišinio. Iki pilnametystės mergaitės prausimuisi turi visiškai nenaudoti vandens! Žinoma, globalizacija sparčiais tempais veržiasi ir į himbų gentį: daugėja šeimų, atsisakančių tradicinio gyvenimo būdo. Jei šeima nusprendžia, kad mergaitę leis į mokslus, jai visiškai nukerpami plaukai, ji netepa kūno ochros mišiniu, dėvi įprastus drabužius. Kaime sutikome nemažai tokių merginų. Kol vaikai maži, mergaites galima atskirti iš priekyje supintų dviejų dredų, berniukus – iš vienos. Nemažai himbų moterų uždarbiauja, eidamos link vietų, kur gali sutikti turistų. Ten pardavinėja įvairius rankdarbius ir prašo pinigų už pozavimą nuotraukoms.