Ši naujosios bangos menininkė dėmesį traukia savo neeiliniu požiūriu į tradiciją: pačios žodžiais, atsisakydama spalvingo kolorito, ji priešinasi Kaune vyraujančiai margaspalvei tapybai. Daugiau nei dešimtmetį M.Gailiūtė propaguoja gana konceptualų kūrybos metodą, pasirinkdama tam tikrą vietą simbolizuojančią vieną spalvą.

2015 m. M.Gailiūtė Kauną ir jo apylinkes nusprendė sieti su šalta pilka spalva. Koncentruodamasi ne į ryškiaspalvio kolorito subtilybes, bet jo stygių, menininkė gilinasi į kitą labai svarbų kūrinių aspektą – kompoziciją. Pasikliaudama achromatinių spalvų – juodos, baltos ir jų deriniais, tapytoja kviečia lankytojus pasinerti į prisiminimuose užfiksuotus Kauno vaizdus.

Kelionė Kauno peizažais

Jei parodoje matomus vaizdinius reikėtų nusakyti keliais žodžiais, akcentuočiau, kad pagrindinės menininkę dominančios siužetinės linijos – peizažai: gamotvaizdžiai ir miestovaizdžiai. Parodoje lankytojai vaizdiniais gali nusikelti į įvairias Kauno miesto ir priemiesčių vietas. Matome Centrą ir Žaliakalnį, Pelėdų kalną, įvairius retai minimus mikrorajonus su charakteringais architektūros siluetais; galime atitrūkti nuo miesto ir pasižvalgyti į Kauno marias.

Kūriniai eksponuojami baltose erdvėse, kurios vizualiai išplečia paveikslo vaizdines ribas. Atrodo, tarsi žiūrime į sniegu padengtos aplinkos detalę, tačiau sunku bepastebėti, kur tapyta drobė ir jos kompozicija baigiasi, o kur prasideda muziejaus sienos. Paroda poetiškai išsikeroja ir į dar platesnes erdves –  jos tęstinumu tampa realus žiemos peizažas už lango.

Ekspoziciją pradedantys kūriniai deklaruoja paveikslų įvairiapusiškumą. Šie kūriniai – intriguojantys ir kiek kitokie nei bendra parodos stilistika, mat drobės tepamos storesniu sluoksniu, blizgiu dažu, o ir jų kompozicija nukrypsta nuo peizažo traktuotės.

Matome ne eilę medžių miške, o stambiu planu sukomponuotose dviejose nedidelio formato drobėse kadruotas spygliuočių detales. „Žiemos studija Nr. 1“ (2021) ir „Žiemos studija Nr. 2“ (2021) gana abstrahuotai parodo paprasto motyvo grožį, subtilų ir jautrų kontrastą tarp tamsių medžio detalių ir šviesaus, sunkaus sniego. Kairiajame darbe sniegas it koks gyvis praryja spyglius, bandančius išsivaduoti iš jo pančių. Įstriži potėpiai ir linijos, kūnų tūrio modeliavimas, pasitelkiant įvairius baltos, juodos, pilkos spalvų tonus, sukuria veržlumo, judėjimo įspūdį. Jį gilina ir patys spygliai, sudarydami tam tikrą margą ornamentą.

Marios Nr.2. 2021. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ilgiau žvelgiant į kūrinį motyvas ima virpėti, prasideda savotiška reginė pareidolija: sniego kupstas ima panašėti į pandą, mažesnis kauburys virsta žuvele, dar toliau matyti drakonas ir Keitho Haringo stilistika tapyta figūra. Leistis į tokias asociacijas leidžia laisva kompozicijos traktuotė, nedetalizuotas, vietos žiūrovo vaizduotei paliekantis motyvas.

Spygliuočiai čia ne melsvai žalsvi, kokius matome gamtoje, tačiau pilkų spalvų žaismas ir sniego forma nesumeluoja tikrojo dailininkės motyvo. Regime nespalvotą žiemos pasaulį, kuris sodriais teptuko mostais primena: prieš akis – aliejinė tapyba. Sniegas, ypač dešiniajame paveiksle, hipnotizuoja. Jis toks tikras ir purus, kad norisi drobę priliesti, išlaisvinti medžius nuo šio svorio, nupurtyti nuo jų šakų sniegą. Žvelgiant į paveikslus kaip į vientisą kūrinį, drobės papildo viena kitą, rodo dvi galbūt to paties spygliuočio traktuotes.

Grožis ir didybė, pagarbus žavėjimasis gamta ir ramybė – tokie žodžiai sukasi mintyse regint šias drobes. Turbūt taip jautėsi ir XIX a. romantizmo tapytojai, bandydami fiksuoti jiems rūpimus peizažus.

Kiti darbai priartina prie minėtų temų, svarbių tapytojai. Sustojus prie „Vokiečių gatvėj nugriautas“ (2020), reikia gerokai įsižiūrėti, kol paaiškėja, kad čia ne grafikos kūrinys, o teptuku kurtas medinuko atvaizdas. Nespalvota tapyba kūriniui suteikia grafiško medžiagiškumo ir tikslumo, mat autorė atskirai modeliuoja kiekvieną medinio pastato lentelę, nebijodama palikti potėpių faktūros. Gyvybės ir tikrovės kūriniui suteikia ir pirmame plane matomi medžiai.

Kai kur matomas grūdėtumo suteikiantis drobės medžiagiškumas, apibendrintu, laisvu potėpiu formuojamas išplaukęs matinis fonas – grindinys, dangus ir medinukas, atsiskiriantis nuo šviesaus dangaus, – visa tai kuria senos fotografijos ar prisiminimų vaizdinio įspūdį.

Pažintis su kūrybos principais

Pirmoje ekspozicijos erdvėje matome ir ketvirtą drobę, prie kurios neįmanoma nesustoti. „Geležinkelio gatvės stotelė“ (2022) – tai  didžiulis paveikslas, kuriame puikiai atsiskleidžia tapytojos talentas suvaldyti pasirinktą motyvą, neperkrauti jo detalėmis. Čia matome gamtos peizažą, tiksliau, žvelgiame į Nemuną nuo Žemųjų Šančių pusės.

Pirmas planas nurodo, kad žiūrėjimo taškas yra nuo artimojo šlaito. Akys apgriebia tiek šį, tiek kitą tolumoje matomą krantą. Sakyčiau, kad menininkė, kaip puiki grafikė, suvaldo pagrindines kompozicijoje matomas tamsias dėmes, išlaiko pusiausvyrą, atsverdama jas dideliais šviesiais plotais. Šiame kontekste šviesūs plotai yra dangus, krantų reljefai, subtilus vandenyje matomas dangaus atspindys, o tamsūs –  medžiai, centre matoma upė.

Ši drobė atspindi kitą autorės braižą. Dažnai M.Gailiūtė aliejinius dažus naudoja kaip akvarelę: matome ploną, beveik peršviečiamą dažų sluoksnį – panašiai nutinka liejant akvarele. Skysti aliejiniai dažai drobėje palieka nubėgimų, tačiau šie dažų išsiliejimai yra ne atsitiktiniai, bet suvaldyti pačios autorės.

Kūrinyje akademiškai atsispindi ir realistinė planų traktuotė: pirmame plane kairėje medis tamsus, o tolstant šio kranto medžiai palaipsniui šviesėja. Keičiant toną vis tiek išlaikomi realistinės dailės bruožai. Pripratusiems prie riebių, spalvotų lietuviškų peizažų darbas gali pasirodyti kiek neišbaigtas, labiau eskizinis, tačiau šis skaidrumas kuria ramų tapybinį naratyvą, ugdo pastabumą detalėms – priverčia pastebėti net menkiausią tono pokytį.

„Geležinkelio gatvės stotelė“ (2022) tarsi supažindina su menininkės kūrybiniais principais, paruošia žiūrovus tam, ką išvys ir kitose parodos erdvėse.

Kontempliatyvi dailė

Žvelgiant į kūrinius, nesunku įsijausti į menininkės siekį apmąstyti patį tapybos procesą. Autorė kruopščiai renkasi drobės vertus motyvus, atsisako perdėto detalumo, vaizduoja reikšmines formas, jų atitikmenį nespalvotame pasaulyje. Žiūrint į realių vietų traktuotes, galima pažinti menininkės kūrybinę mąstyseną, jos prioritetus. Dažnai svarbiausiu elementu tampa pati šviesa arba balti dažai, nugulę paveiksle, ir šviesos santykis su aplinka. Ši šviesos ir tonų studija, ypač paveiksluose, kur atsisakoma bet kokio išorinio daikto kontūro, priartėja prie savotiškų abstrakcijų.

Puikus tokios išmąstytos dailės pavyzdys – dvi drobės: „Marios Nr. 2“ (2021) ir „Marios Nr. 1“ (2021). Pagirti visų pirma norėtųsi šaunią ekspoziciją. Šie du kūriniai pakabinti vienas priešais kitą, tad stovint salės viduryje galima atsisukus stebėti vieną marių krantą, o pasisukus priešinga puse – kitą. Tarsi pati stovėčiau apledėjusių marių centre ir galvočiau, į kurį krantą pasukti.

Šių kūrinių kompozicijos gana paprastos. Iš viršaus į apačią driekiasi dangus, horizonto linija apibrėžta medžių raizgalynės, tolimas ir artimas vandens telkinio planai. Nors kompoziciškai peizažai ir paprasti, pasirinkta formulė, nebejotinai kompetentingas įgyvendinimas duoda puikių rezultatų. Žinant motyvą, visi elementai sukuria išbaigtą visumą, o nežinant galima tiesiog pasimėgauti tonų ir pustonių suvaldymu. Nors abu motyvai tie patys – marių vaizdai, jie kiek skiriasi. „Marios Nr. 2“ (2021) mažesnio, kvadratinio formato darbas, kuriame horizonto linija kerta drobę pusiau. Matome tiek pat vandens, kiek dangaus. Mažesnis formatas ne toks įpareigojantis, norisi prieiti ir patyrinėti drobę iš arčiau. Šis motyvas statiškesnis, labiau jaučiama horizontalių visuma.

„Marios Nr. 1“ (2021) – didesnis, stačiakampio gretasienio formato kūrinys. Čia horizonto linija kiek pažeminta, tad pirminis dėmesys krenta į debesis ir tik vėliau žvilgsnis nukrypsta žemyn, į marias. Ši gamtos vaizdo traktuotė kiek dinamiškesnė, jaučiamas bangavimo, judėjimo įspūdis, ypač žvelgiant į dangų.

Stovint prie šio kūrinio apima keistas jausmas – debesys, vanduo atrodo tokie galingi, bet kartu ir romūs. Jie maišosi tarpusavyje, o vienintelė maišymuisi trukdanti jėga – tamsi, racionali horizonto linija, prieštaraujanti lenktoms oro ir vandens stichijoms.

Grožis ir didybė, pagarbus žavėjimasis gamta ir ramybė – tokie žodžiai sukasi mintyse, regint šias drobes. Turbūt taip jautėsi ir XIX a. romantizmo tapytojai, bandydami fiksuoti jiems rūpimus peizažus. Taip jaučiuosi ir aš, stebėdama šiuolaikinį, permąstytą, naujai traktuojamą bespalvį peizažą, kuris puikiai apibūdina šių laikų minimalizmo estetikos siekį kasdienybėje.

Autorė ne neigia buvusias tradicijas, o jas papildo konceptualiu tapybos suvokimu, spalvos nebuvimu, peizažo, kaip būdo dokumentuoti vietovę, įgyvendinimu.

Tradicijų išlaikymas

Akivaizdu, kad M.Gailiūtė apsiėmė, išlaikydama tapybos istorinį palikimą, savitai traktuoti vieną populiariausių žanrų šioje dailės srityje – peizažą. Žinoma, kuriant jį nutolti nuo šimtus metų naudotų tapymo būdų ne taip lengva. Mūsų sąmonėje yra susiformavusi tam tikra nuostata, kaip turi atrodyti tapytas kūrinys, ypač peizažas, o klasikinis, akademinis švietimas šias nuostatas tik pastiprina. M.Gailiūtė, žinodama pagrindinius dailės istorijos ir tapybos principus, jais naudojasi, tačiau sukuria visai kitokį turinį – savitą, unikalų.

Atsižvelgiant į menininkės naudojamas priemones ir jų perfrazavimą galima kalbėti apie kuriamą idealų peizažą. Tokio tipo peizažas atsirado dar XVII a., o ypač išpopuliarėjo klasicizmo epochoje. M.Gailiūtės žiemos peizažai veikiausiai – ne plenero padarinys, vaizdai atkartoti ne iš natūros, o vaizduotės. Autorė yra užsiminusi, kad tapyboje jai svarbu fiksuoti emociją ir prisiminimą, tad šių peizažų tapymas iš natūros yra kvestionuotinas. Šiuo atveju M.Gailiūtės idealus peizažas yra sudėtas iš menininkei svarbių prisiminimų elementų, kurie padeda užfiksuoti vietovės būseną ir kismą.

Bene pagrindinė raiškos linija, jungianti visą ekspoziciją, – jau minėtas plonas potėpis, persišvietimai ir dažna eskizinė maniera. Čia vėl galime įžvelgti natūralią senosios tapybos seką. Tradiciškai tapyboje yra pasitelkiamas vienos spalvos dažų sluoksnis, podažis, skirtas ne tik  pagrindinėms kompozicijos detalėms pasižymėti, bet ir veikti kitus dažų sluoksnius.

Seniau modeliavimui naudotas šiltesnis atspalvis, panašus į diptiko „Žaliakalnis“ (2018) koloritą ar trečią nedidelę drobę serijoje „Miegamasis mikrorajonas“ (2021). Nors skelbiama, kad parodoje išvysime pilką spalvą ir šaltus jos atspalvius, šios drobės yra šiltos pilkšvos spalvos, o veikiant tam tikram apšvietimui, galima įžiūrėti ir ochros užuomazgų.

Senąją tapyba autorė pripažįsta, jos neneigia, tačiau suteikia jai naujų spalvų (tiesa, šiuo atveju posakis paradoksalus, mat nesuteikia spalvų, o jas pašalina). Žvelgiant į diptiką „Miegamasis mikrorajonas“ (2020) ar kūrinį „Miegamasis mikrorajonas. Ruduo“ (2021) simbolizmo, romantizmo dailės žanrų įtaka nenuneigiama. Diptike – du siužetai. Kairiajame – naktinių debesų apšviesta eglė, o dešiniajame – romantiška mėnesienos apšviesta mikrorajono aplinka. Nors motyvai nėra iškilūs ar didingi, paslaptingos šviesos studija, šviesos ir tamsos žaismas priartina šiuos kūrinius prie mistikos ir simboliškumo.

Miegamasis rajonas. Ruduo. 2021. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kita vertus, „Miegamasis mikrorajonas. Ruduo“ (2021) panašesnis į romantizmo laikų darbus, pavyzdžiui, Williamo Turnerio paveikslus. Jo pirmajame plane matome medžių viršūnes, iš kurių išnyra daugiabučių (sprendžiant iš paaukštintos laiptinės stogelių – Šilainių) siluetai. Virš jų – didingi, neaprėpiami, audrą pranašaujantys debesys. Anksčiau minėta, kad spygliuočiai realybėje nėra pilki, tačiau šiame kūrinyje pilkas debesų tonas atspindi tikrovę: tokį koloritą, šviesotamsos žaismą iš tiesų išvystame rudens danguje.

Kūrinys prikausto dėmesį, mat didžiąją dalį užima dangus. Panašiai komponuodavo savo kūrinius ir W.Turneris. Žavinga kompozicija ir tuo, kad sunku atitraukti dėmesį nuo debesų vaizdavimo būdo: faktūriniai į visas puses judantys potėpiai kartu su skirtingais tonais kuria galingą žaismę. Debesys panėšėja į audringas M.K.Čiurlionio jūros sonatos „Finale“ bangas, kurios nublokš Šilainių daugiabučius. Tokia dangaus traktuotė, M.Gailiūtės pagautas virpėjimas, nudžiugintų ir W.Turnerį. Šiuo atveju didžioji kompozicijos dalis ekspresyvi, matyti laisvas, nevaržomas potėpis, tačiau šį chaosą atsverdama savo asmeniniu braižu – nedetalizuotai vaizduodama pastatų kontūrus – autorė savaip traktuoja romantišką peizažą, suteikdama rudeniui gerai pažįstamų pilkų atspalvių.

Apmąstyti prisiminimų tikrovę

Parodos anotacija byloja, kad autorės „peizažai gimsta ir kaip vidinių išgyvenimų atspindys, ir kaip socialinių aplinkos įvykių stebėsena, kartais perauganti į savitą vietos ir aplinkos dokumentavimo formą...“ Tai lengva įžvelgti sienoje, kurioje kabo kompozicija, sudaryta iš 24 nedidelio formato drobių.

„Miegamasis mikrorajonas“ (2016–2020) fiksuoja įvairias menininkės matytas vietas, kurias ši prisimena ir dokumentuoja savo paveiksluose. Vieni jų – abstrahuoti medžių, takelių vaizdiniai, kiti – beveik neatpažįstamai abstraktūs, sudaryti iš tamsiai pilkos, panašesnės į juodą, spalvos dėmių.

Šioje serijoje matome ir jau minėtus daugiaaukščių siluetus. Vieni įdomiausių kūrinių šioje ekspozicijos dalyje – mažų siužetų drobės. Štai antroje eilėje, kairėje, – dvi drobės. Jose – ne tiksliai centre, bet kiek į šonus – sukomponuoti du vaizdiniai. Viename matomi pastatai, kitame – gamtos motyvas. Šie peizažai turi aiškias, tačiau išsiliejusias ribas, primenančias fotografijas ar iš sąmonės srauto išnirusius prisiminimus. Tokį įspūdį stiprina ir pati tapymo technika, švelnus, akvarelę primenantis dažas.

Trečios eilės viduryje – dar dvi tokiu pat principu komponuotos drobės. Tai tarsi albume, ant baltos puslapio drobės, prisegtos fotografijos ar iškarpos. Tarsi į realių peizažų vaizdus įsiterptų autorės prisiminimai, kadaise aplankytos, jau pakitusios vietos. Vietų pokyčius drobėje pastebime ir iš medžių, kurie tapomi tai tankūs, aplipę lapais, tai be lapų. Ši ketverius metus tapyta serija – puikus vietų dokumentavimo pavyzdys, rūpimų motyvų aktualizavimas drobėje.

„Pilka, pilka, kur dairais“

M.Gailiūtės paroda „Pilka“ pristato puikų meistriškai įvaldyto peizažo žanro pavyzdį. Autorė ne neigia buvusias tradicijas, o jas papildo konceptualiu tapybos suvokimu, spalvos nebuvimu, peizažo, kaip būdo dokumentuoti vietovę, įgyvendinimu.

Parodoje galime susipažinti su kitokiu peizažu, kurio tapybinis naratyvas konstruojamas pasitelkiant achromatinių spalvų derinius. Nors menininkė vaizduoja įvairius gamtovaizdžius ir miestovaizdžius, vienas svarbiausių akcentų tenka šviesai: ji vaidina lemiamą vaidmenį, diktuoja kūriniuose esančių tonų pokyčius.

Nors užsiminiau apie du netikėtus spygliuočių fragmentus, didesnė parodos dalis skiriama apibendrintam vaizdui. Tapytoją dominanti aplinka transformuojama, sureikšminant bendrines vietos formas. Nepaisant matomų naujovių ir retai tapyboje sutinkamos monochromijos, M.Gailiūtė laikosi ir tapybos tradicijų. Tai jaučiama darbuose, kuriuose daug dėmesio skiriama dangui ir jo santykiui su aplinka. Puikus pavyzdys – drobės, kuriose nutapytas mėnulio apšviestas naktinis dangus. Nors atkurti šviesą nespalvotame pasaulyje nelengva, autorė su šia užduotimi puikiai susidoroja.

Ši paroda – ramybė sielai ir atgaiva. A.Žmuidzinavičiaus namuose nepamatysite ryškių spalvų, sudėtingų kompozicijų: pasitiks rami, švelni, kontempliatyvi M.Gailiūtės kūryba, kviečianti medituoti, mąstyti apie aplinkos pokyčius, atpažinti savąsias Kauno vietas.

Kas: M.Gailiūtės paroda „Pilka“.

Kur: A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada: veikia iki vasario 13 d.