Prakalbo instrumentai
„Šiandien mes čia, kad kalbėtume apie Ukrainos laisvę ir kainą, kurią už ją mokame. Nors esame ne namuose, nepaliaujame tikėti, kad netrukus į juos grįšime. Kol esame Kaune, darome viską, ką galime, dėl savo žmonių. Turbūt žinote, kad dideliame kare mažų darbų nebūna“, – kalbėjo viena renginio viešnių.
Jai antrino ir kolektyvo „TaRuta“ narė Jarina Tovkailo. Kare, anot jos, nebūna beprasmiškų darbų. Nesvarbu, jie būtų daromi pirmosiose fronto linijose ar už kelių šimtų kilometrų. Svarbiausia – padėti. Tai ir daro ukrainiečių folkroko grupė „TaRuta“. Lietuvoje kolektyvas koncertuoja jau nuo 2014 m. įvykių Maidane, o 2022-ųjų vasarį, prasidėjus plataus masto karinei agresijai prieš Ukrainą, muzikantai ėmė važinėti kaip savo regiono Teritorinės gynybos atstovai, kartu su lietuvių savanoriais rinkti labdarą pabėgėliams ir teikti reikalingą pagalbą savo šalies kariuomenei. Minint Ukrainos nepriklausomybės metines, Jarinos lūpose suskambo liaudies instrumentai.
„Štai čia yra pati paprasčiausia švilpynė. Muzikos instrumentas gaminamas iš molio, nendrių. Žinau, kad tokias pačias naudoja ir lietuviai“, – po J. Tovkailo pristatymo, renginių salėje pasigirdo molinės švilpynės skambesys. Ją keitė birbynė, kiek vėliau – skudučiai ir dainos.
Rimtis: V. Mockus susirinkusius kvietė maldos už žuvusius brolius ir seses. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Suburia ir vienija
Šventėje nepamiršti geradariai, kurių dėka Kaune laikiną prieglobstį radusių ukrainiečių kasdienybė tapo kur kas lengvesnė. Visiems jiems VšĮ „Ukrainos širdis“ atstovai išdalijo padėkas ir atminimo dovanas. Tylos minute pagerbti tautos didvyriai, žuvę už laisvę. Sukalbėti maldą už visus juos kvietė į renginį atvykęs Konstantinopolio patriarchato kunigas Vitalijus Mockus.
Renginio svečius sveikino Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veikiančio Tradicinio ukrainiečių gyvenimo muziejaus sumanytoja, moterų klubo įkūrėja, menininkė ir visuomenininkė Olga Sajenko.
Ši paroda nėra vien tik meno demonstravimas. Čia kalbu labiau apie žmogaus gebėjimą rasti šviesą tamsoje.
Ji pabrėžė, kad Ukrainos nepriklausomybės dienos proga solidarizuojasi visi laisvos valios žmonės, kurie kovoja už tikrą demokratiją ir laisvę. Kalbėdama O. Sajenko taip pat pažymėjo Tradicinio ukrainiečių gyvenimo muziejaus svarbą. Ši vieta, anot jos, ne tik atlieka švietėjišką misiją, bet ir sutelkia visus, kurie puoselėja tautinę ukrainiečių kultūrą, kalbą ir visada yra kartu su kovojančia Ukraina.
„Čia vykstantys renginiai ir susibūrimai padeda išlaikyti ryšį su tėvyne, įkvepia vilties ir suteikia drąsos akistatoje su ateitimi – kai Ukraina bus laisva“, – kalbėjo O. Sajenko.
Padėka: O. Sajenko dėkojo muziejui už pastogę, po kuria telpa visi ukrainiečiai. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Paprasta ir nuoširdi
Po oficialios dalies muziejuje įvyko Kristinos Gavrylenko tapybos darbų parodos atidarymas. K. Gavrylenko pristatė drobes, kuriose įamžino jautrias, širdžiai mielas akimirkas – tautiniais drabužiais pasipuošusią, rugius glėbyje laikančią jauną moterį, žydinčias rugiagėles, banguojančius javų laukus gimtojoje Ukrainoje.
„Daug nekalbėsiu ir nevarginsiu jūsų. Tiesiog ateikite ir pažiūrėkite“, – laiptais pakilti aukštyn, kur eksponuojami jos darbai, kvietė K. Gavrylenko.
Paroda: K. Gavrylenko darbuose – gimtosios Ukrainos vaizdai. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Kaip sakė autorė, dažų potėpiais ji pasakoja apie savo vidinį pasaulį, kupiną gyvybės ir nesuvaidintų emocijų. Kristina nesilaiko tradicinių meninių taisyklių, nespraudžia savęs į rėmus – renginių organizatore dirbanti ir už pabėgėlių teises kovojanti ukrainietė tapo tai, ką diktuoja jos širdis. Todėl visuose darbuose dominuoja paprastumas ir nuoširdumas.
„Ši paroda nėra vien tik meno demonstravimas. Čia kalbu labiau apie žmogaus gebėjimą rasti šviesą tamsoje“, – tapytoja vylėsi, kad tai pajus kiekvienas parodos lankytojas.
