„Istoriniai Europos kovos menai, ar HEMA angliškai, – tokios disciplinos, kurios gyvuoja apie 25 metus. Būtent tai ir yra istorinių Europos kovos menų atgaivinimas. Kaune gyvuoja „Viduramžių pasiuntiniai“ – jie daugiau praktikuoja kovos lauko discipliną, o mes atgaiviname kovos menus, kuriuos žmonės praktikavo miestuose“, – subtilybes atskleidė istorinių Europos kovos menų instruktorius S.Balčiūnas.
Anot jo, XV a., prasidėjus Renesansui, pradėta rašyti ir spausdinti knygas, taigi tada pradėta užrašyti ir kovos menų techniką. „Būtent taip ji mus pasiekė. Knygų iliustracijose rodomi tuo metu metu vykę turnyrai. Taigi, istoriniai Europos kovos menai yra išlikę iki mūsų dienų, tik jų tradicija buvo nutrūkusi“, – pastebi S.Balčiūnas.
Europos kovos menų tradicija tam tikra prasme buvo mirusi, o dabar atgaivinama.
Pasak pašnekovo, Rytų kovos menai yra gyvo kovos meno tradicija, kai kovos meną meistras perduoda mokiniui, – taip tie kovos menai atėjo iki mūsų. „Europos kovos menų tradicija tam tikra prasme buvo mirusi, o dabar atgaivinama. Kovos menu ilguoju kalaviju mieste užsiimdavo pirkliai, amatininkai – žmogus turėjo turėti laiko, pajamų ginklui“, – aiškina S.Balčiūnas. Jo teigimu, istoriniai Europos kovos menai apima kovos būdus su skirtingais ginklais – tai gali būti vienas kalavijas su didesniu ar mažesniu skydu rankoje, ietys, ilgieji kalavijai, dvirankiai kalavijai. Vėliau atsirado kardai, rapyros, kiti ginklai.
„Vienu aspektu Europos kovos menai buvo išnykę, kitu atžvilgiu jie evoliucionavo į šiuolaikinį boksą, imtynes, sportinį fechtavimą. Mes remiamės išlikusiais istoriniais šaltiniais, bandome teisingai atlikti kirčius ir atakas, stengiamės perimti filosofiją, o ji buvo tokia: jeigu turi geležinį ginklą, privalai mokėti jį panaudot, apsiginti. Garbės suvokimas buvo toks – jeigu kažkas tave įžeidė, išsitrauki ginklą ir eini aiškintis, o šiais laikais taip jau nėra“, – skirtumus pabrėžia instruktorius.
Jis perspėja – šie kovos menai yra pavojingi: „Mes simuliuojame dvikovą, niekas neturi šarvų, šarvinių pirštinių, todėl kiekvienas kirtis gali būti lemiamas. Žinome, naudojame apsaugus, turime fechtavimo kaukes, storesnes striukes, todėl galime durti, stumti, griauti vienas kitą.“
Istoriniai Europos kovos menai išlikę iki mūsų dienų, tik jų tradicija buvo nutrūkusi, bet šiandien vėl galima to mokytis. (Kipro Rimavičiaus nuotr.)
„Buvo įdomu pačiupinėti kalaviją, gyvai su tuo susipažinti. Instruktorius taip pat nustebino – matyti, kad jis gyvena tuo. Seniai svajojau prie to prisiliesti iš arčiau, tad šiandienos patirtis – labai gera. Draugams ir kolegoms būtinai rekomenduosiu bent jau pačiupinėti ir susipažinti, kas tai yra. Ir tai tikrai ne tai, kas rodoma filmuose, o visai kitoks menas. Esu labai dėkingas, kad buvo galima dalyvauti treniruotėje“, – įspūdžiais dalijosi Rolandas.
„Labai smagu, pajutau šiokį tokį fizinį krūvį. Šiek tiek domiuosi viduramžiais, todėl labai smagu praktiškai prisiliesti prie to kovos meno. Užkabino – smagu pabandyti“, – pasakojo Andrius Paulauskas, į treniruotę pakvietęs ir brolį.
Naujausi komentarai